Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2005-04-25

Svetimos ašaros

Publikuota: Liudijimai

“Nykstantys lietuviai vaidina optimistus”, - perskaičiau antraštę.
Padėjau laikraštį ir užmečiau akį į veidrodį. Ar aš baisiai
sunykęs? Lyg ir ne - žanadai raudoni… Kai reikėjo, numečiau nemažai
svorio, bet iš tiesų reikėjo. Seniai nesisvėriau - gali būti, kad
pastambėjau.

Tai gal aš - tikrai optimistas, gal nė vaidinti nereikia?

Įsijungiu
internetą - vėl rūpestis. Skaitau: lietuviai - savižudybių čempionai,
lenkia kitus ir prie butelio, be to, įniko rūkyti žolę. Aš irgi šioks
toks lietuvis, alaus, degtinės ir pilstuko žinovas, bet senokai
nebegeriu, nesižudau, o žolės dar nebandžiau užtraukti.

Tai ką man daryti: džiaugtis ar verkti kartu su kitais?

Prie
autobusų stotelės sutiko likimo brolis ištiestu delnu. Ranka truputį
drebėjo, o akys buvo raudonos. Galva skaudi, duokit kelis centus
citramonui… Iš tiesų jis nori alaus, ne citramono. Bet
ne, jis pasuka siauru takeliu į kalną - ten duoda pigesnio
pilstuko.

Gal man eiti imtynių su juo ir atsiimti savo litus?

Arba atsisėsti ir paverkti gražiai iki autobuso?


Atgal į: Svetimos ašaros