Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-08-02

Minios dievas

Publikuota: Straipsniai

Baubdama keliomis dešimtimis balsų, pajuda atlaidų minia. Iš pradžių nedarniai, kažkas stumteli, ir aš suklumpu ant laiptų. Mes pasukame į dešinę, stiprokas vėjas ima supti angelais apipaišytas vėliavas. Kažkada mamos klausiau, kodėl visada einame apie bažnyčią pasauliui, kodėl negalėtume kada nors pasukti prieš saulę? Kodėl nešame visai ne tokį kryžių, prie kokio buvo prikaltas Jėzus? Kodėl meldžiamės visai ne taip, kaip mokė Jėzus? Kodėl – minioje, o ne kambarėlyje? Kodėl visa atlaidų minia pasukome pro didžiuosius vartus, jeigu Jėzus mokė prasmukti pro mažuosius?..

Klausimų vis daugėja, o atsakymas vienas: „Taip daro visi.“

O jei padaryčiau kitaip, taip, kaip moko Jėzus?

Kodėl Dievo turiu ieškoti kartu su visais?

Kadangi tėvai manęs vaikystėje į bažnyčią nevedžiojo, tai ir šiandien Dievo ten nieškau. Mama kartą pasakė, kad Dievo ten nėra. Dievas gyvena kiekviename iš mūsų, ir jo yra tiek, kiek savyje nešiojiesi“, - tvirtina išsišokėlė 2ra.

Niekada į ją neinu, nes man kažkodėl nereikia. Aš meldžiuosi visur, kur tuo metu esu, kai man reikia melstis. Meldžiuosi ne „kaip reikia”, ne kaip daro visi, ne pagal komandą, bet kaip sako mano širdis, kaip aš suprantu maldą, kaip tuo metu jaučiuosi. Man tai labai padeda. Nežinau, ar galėčiau susikaupti tarp daugelio žmonių“, - prisipažįsta Deimantukas.

Ne, gerbiamieji, sako minios žmogus, šitaip negalima! Dievo reikia ieškoti ten, kur visi, ir melstis jam reikia ne taip, kaip mokė Jėzus, o taip, kaip tai daro kiti.

“Esu gan jaunas žmogus. Nuo mažų dienų turiu įkaltą mamos nuomonę, kad Dievas yra bažnyčioje, kad kunigai tarpininkai, o jei neini į bažnyčią, nesi tikintis”, -rašo Deepblue, vieną dieną supratęs, kad yra ir kitas kelias, toks, kurio kurio minia neapkenčia.

Kodėl minios žmonės tvirtina, kad galima tikėti, garbinti ir mylėti tik minioje?

Deimantukui tai asocijuojasi su fanų klubu:

Tarkim, aš esu kažkokios automobilių markės mėgėjas, mylėtojas ar galu gale – fanas. Tokių kaip aš yra ir daugiau. Kažkas suburia šių mylėtojų klubą. Parengiami įstatai, renkamas mokestis, šaukiami suvažiavimai ir t.t. Esu pakviečiamas ir aš, nes myliu tos pačios markės automobilį kaip ir klubo nariai. Atsakau, kad nenoriu stoti į klubą, nes nematau prasmės, o mylėti tos pačios markės automobilį galiu ir be klubo. Ir turbūt myliu ne mažiau. Man patinka mylėti vienam ir tyliai, o ne šaukiant: pažiūrėkit, kiek mūsų daug klube ir kaip mes visi stipriai mylim šią automobilio markę!“ - rašo Deimantukas, o baigdamas provokuoja:
„Raskit, na, kad ir 10 skirtumu, kuo skiriasi vaikščiojimas į šį klubą ir į bažnyčią“.

Taiklus pastebėjimas, kuris atskleidžia skirtumą tarp dviejų tipų.

Šiandien mes galime iki pamėlimo diskutuoti, kurie „teisingiau“ suprantame Raštą ar „labiau“ mylime Dievą, bet niekada iki galo vienas kito nebesuprasim, nes žiūrime į pasaulį visai iš kitų taškų ir jį matom visai kitokį. Net Raštą skaitom kitaip, tarsi tai būtų dvi skirtingos knygos. Vieni skaitome patys, tokį, koks jis parašytas, kiti dairomės į pastorių ar kunigėlį ir nuolatos abejojam: ar teisingai perskaičiau, ar taip supratau, kaip turėjau suprasti?..

Dirbdamas vieno laikraščio nuomonių skyriuje, aš tuos žmones pažindavau iš pirmojo sakinio. Pokalbį jie pradeda taip: „Čia grupė skaitytojų esame pasipiktinę…“ Arba: „Mes, namo gyventojai, norim pareikšti nuomonę…“ Skambina vienas žmogus, bet kalba, tarsi tai būtų grupė, kalba už visą namo bendruomenę, o neturi tam įgaliojimų.

Kodėl jis negalėtų sakyti: „Čia aš, Jonas Bardauskis, esu labai pasipiktinęs“?

Jis negali taip pasakyti, nes nesuvokia savęs kaip „aš“, kaip Jono Bardauskio. Jis suvokia save kaip „mes“, geriausiu atveju – kaip dalelytę to „mes“, todėl ir sako: „čia grupė skaitytojų…“

Kažkokia anoniminė grupė.

Kaip anoniminė grupė pareis į namus, užsidarys kambarėlyje ir kalbėsis su Tėvu akis į akį? Juk tai absurdas!

Minios žmogus apskritai vienas būti negali. Jeigu suvoktų save kaip individą, jis neišvengiamai pamatytų, kad yra bent truputėlį kitoks, o kitoks – tai juk ne toks, tai juk tarsi balta varna! Siaubas!..

Ko gero, tai archetipinė baimė būti atskirtam nuo bandos, nuo giminės, nuo bažnyčios, nuo klubo, nuo partijos. Kaip baimės valdomas žmogus vienas (tik pagalvokite - vienas!) su Tėvu užsidarys kambarėlyje, jeigu nieko daugiau taip nebijo, kaip atsiskirti nuo bandos?

Štai ir mano puslapyje “drąsiausiai” reiškiasi anoniminės davatkos - jos nedrįsta ne tik prisistatyti kaip save gerbiantys žmonės, bet ir pasirašyti kokiu nors išsigalvotu vardu. O graudžiausia, kai viena davatka ima pasirašinėti keliais slapyvardžiais, taip tarsi sudarydama daugumos įspūdį. Geriau išsigalvota grupė, negu pasijusti vienam.

Tik minioje šitie žmonės gali spardyti suklupusį žmogų, o dvikova akis į akį juos gąsdina. Tik minioje jie gali klausytis muzikos, krypuoti į taktą ir rėkti beždžionių balsais. Todėl be fanų klubo jie negali garbinti nė “Žalgirio”, nė “Ferario”, nė kokio nors kito dievo.

Tai Deimantukas, 2ra, Deepblue ir kokia nors kita asmenybė gali suvokti, ko ji pati nori ir ko nenori, ką myli ir ko nemylį, o minios žmogus be klubo pats vienas nieko kaip ir nesuvokia, jo paties pomėgiai ir antipatijos tarsi nieko nereiškia ir vertę įgauna tik tokiu atveju, jeigu visas būrys myli arba neapkenčia.

Bet nesulauks Deimantukas, kad religingas žmogus savo svarbiausiąjį stabą sulygintų su paprasčiausiu klubu. Jam, nesvarbu, ar tai būtų katalikas, ar protestantas, bažnyčia yra sukonkretintas Dievo pakaitalas. Tai gali būti blizgučiais išpuošta katalikų stabmeldykla arba daug kuklesnė sektantų susirinkimų vieta - religingas žmogus su Dievu gali bendrauti tik čia, minioje, į Dievą jis gali kreiptis tiktai per tarpininkus.

O jei nori suvokti save kaip asmenybę, neužtenka žinoti, kad kiekvienas esame nepakartojamas individas, - tokiu individu dar reikia BŪTI.

Minioje tai nelengva.

Atlaidų minioje eiti vienam apskritai neįmanoma.

Štai ji stabteli prie kažkokio stabo, turiu sustoti ir aš, minia susiūbuoja ir vėl pajuda tarsi didžiulė ameba, kiekvienas iš mūsų – bevardė molekulė. Vėjas pagauna vėliavas ir nuneša giesmes kažkur toli per šventorių, bet žmonės įkvepia oro ir užbaubia dar garsiau.

Matot, kiek MŪSŲ daug, kokia didelė MŪSŲ meilė!..

Stabų link


Atgal į: Minios dievas