Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-07-19

Šventadienio apeiga

Publikuota: Liudijimai

Kažkurią šventą dieną, berods, tai buvo ketvirtadienis ar penktadienis, mūsų bendruomenė susirinko į Dievo namus. Žvakių nedegėme, nes Jo atsiųstoji saulė vienodai gerai švietė teisiesiems ir nusidėjėliams, be to, ji žibino daug stipriau, negu gryniausio vaško žvakė, kunigo šventinta prie didžiojo altoriaus.

Vietoj to prisipylėme pilną kubilą švento vandens, kuris atbėgo vamzdžiais tiesiai iš tvenkinio ir buvo pašventintas paties Kūrėjo.

Pirmieji šventąjį vandenį išbandė Justinas ir Martynas. Justinas nustebęs nieko nesakė, o Martynas žinovo balsu pareiškė: “Kaip tik”.

Kaip tik toks, kokį Kūrėjas ir turėjo sukurti.

Kaip visada, mūsų bendruomenė nieko neaukojo Dievui, nes pati amžinai nieko neturi. Žemė, kurioje gyvena, yra ne jų, dangus irgi priklauso visiems, net jų auginami vaikai yra atsiųsti paties Dievo.

Daugiausia, ką galėjo mama, tai duoti Justinui atsikąsti jos prišto, bet kai tas pradėjo ragauti, ji ėmė šaukti:

- Ai, Justi, baik, nekąsk!

Netrukus Martynas turėjo pasitraukti iš kubilo, nes jame nebetilpo Justinas.

Iš tiesų Justis nėra toks didelis, kaip mums visiems kartais atrodo. Tačiau  moka susikaupti ir įsigilinti į Dievo kūrybą. Šiandien jis pirmą sykį susidūrė su tokiais dalykais, kaip maudynės plastmasiniame kubile, todėl močiutė turėjo palaikyti už rankos, kad jis per giliai nepasinertų į Dievo sukurtą vandenį.

Vakare Martynas užsikūrė amžinąją ugnį ir atsisėdęs ant rogių apmąstė ką tik nustatytą faktą: vasarą rogės neslysta. Tikriausiai todėl, kad nėra sniego. Jis buvo nusprendęs pasivažinėti nuo kalno, noras pasidarė toks stiprus, kad tėvas turėjo ištempti roges iš daržinės.

Užtat rogės vasarą labai tinka vietoje suolo.

Kai šiandien nepavyko pasivažinėti nuo kalno, Martynas metė pramogas ir susimūrijo židinį. Kiti šaiposi, kad mūras nelabai dailus, vietomis skylėtas, tačiau židinys veikia. Ugnis dega, liepsna kyla į viršų. Ko dar?

O jie sako, kad Martynas nėra didelis ir suaugęs žmogus. Tarsi nežinotų, kad jam seniai penkeri. Ketverių pats susikalė stalą. Kas žino, ką jis sukurs, kai bus visiškai senas, na, kokių dešimties ar vienuolikos metų?..

Kai įsižiūri gerai - yra kažkas bendro tarp susimąsčiusio mūrininko, jo sulipdyto židinio, amžinosios ugnies ir dar vieno tokio Statybininko, kuris aprūpina Martyną moliu, smėliu, vandeniu, rogėmis, tėvais ir kitais būtiniausiais dalykais.

Susitikimai


Atgal į: Šventadienio apeiga