Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-06-01

Šventoji saviplaka

Publikuota: Straipsniai

Musulmonų kankiniai lėtai eina paskui vienas kitą ir pagal komandą pliekia sau rimbais per nugarą. Čiaukš, čiaukšt!.. Rimbai jau kruvini, kraujas nuo atvirų žaizdų teka drabužiais.


Katalikų maniakai kiekvienais metais vieną penktadienį surengia kraupią Jėzaus kančios parodiją. Nors nėra jokio reikalo, jie prisikaldina prie kryžiaus. Aukštoji bažnyčios valdininkija oficialiai tokiam darbui nepritaria, bet ir balsu nepasmerkia saviplakos.


Saviplaka - visų religijų duona maitintoja. Religingas žmogus ne būtinai turi plakti save rimbais arba kaldintis prie kyžiaus - jis gali kankinti save beprasmiškomis dietomis, ilgiausiais pasninkais, trumpinti gyvenimą fiziniais pratimais, graužti save psichologiškai, galiausiai įveikti viską, kas žmgiška, ir pasiekti didžiąją tušumą.


Kodėl jis taip nusiteikęs prieš save ir savo prigimtį?


Jis mano, kad yra blogas.


Kodėl blogas?


Todėl, kad nuolatos daro blogus darbus.


Žmogus ir jo darbai yra tarsi tas pats. Blogi darbai - blogas žmogus - blogas elgesys su savimi. Priėjome ašį, apie kurią nuo senų senovės sukasi milijonų žmonių mąstysena.


XIX amžiaus pabaigoje impresionistai atrado, kad nėra būtina maišyti mėlynus ir geltonus dažus, norint sukurti žalius. Galima pridėlioti mėlynų ir geltonų taškų, o mūsų protas juos kažkokiu būdu sujungs ir “padarys” žalią spalvą. Taip yra daromos ir visos kitos jungtinės spalvos. Atradimas padėjo atsirasti spalvotai poligrafijai - pažvelgę pro padidinamąjį stiklą į laikraščio nuotrauką, pamatysime, kad ji sudėliota iš mažyčių spalvotų taškelių, kuriuos mūsų protas sujungia į spalvotą paveikslą.


Protas taip maišo ne tik spalvas. Žiūrėdami į debesis arba rašalo dėmes, galime pamatyti įvairiausių baidyklių. Taip atstinka dėl to, kad mūsų protas jungia šalia esančias dėmes, linijas ir lipdo iš jų įvairiausias kombinacijas.


Mano pažįstama skersakiuoja į vieną vijoklį savo kieme. Kitiems tai vijoklis kaip vijoklis, o jai - mirties ženklas. Mat jį per neapdairumą parsinešė iš kapinių patvorio, ir dabar jis užaugęs primena kapus, kapuose palaidoptą vyrą, šiurpią istoriją, susijusią su jo mirtimi. Vijoklis jai susipynė su daugybe neišspręstų problemų ir pats tarsi tapo gyvenimo problema. Moteris yra pakankamai protinga ir žino, kodėl taip yra, bet vis tiek augalas jai kelia nemalonias emocijas.


Proto savybe jungti šalia esančius dalykus gudriai naudojasi reklama. Niekas manekenais nekvies dirbti neišvaizdžių žmonių - jie atbaidytų nuo siūlomos prekės. Bet jeigu akinius arba skėtį rekomenduoja sportiškas supermenas, tai gal aš, nusipirkęs akinius arba skėtį, irgi būsiu toks pat sportiškas? Arba gal moteris taps dailutė, jeigu nusipirks dailutės manekenės reklamuojamą liemenuką? Žinoma, niekas sąmoningai to nepasako, bet mieliau perka dailesnių žmonių reklamuojamą prekę.


Šiauliuose prieš vienus rinkimus vos nesusimušė dvi politikės - jos nepasidalijo savivaldybės labdara, kurią abi norėjo nuvežti į vaikų namus. Politikės nėra kvailos ir žino, kad žmogaus protas jų atneštą gerą daiktą sutapatins su jomis pačiomis. Kai Kauno “Žalgirio” krepšininkai parsivežė pirmąją Europos taurę, šalia jų fotografavosi visi to meto Lietuvos vadovai. O kai kitais metais prakišo atrankos etapą, šalia jų nesistojo joks politikas. Politikams pavojinga susitapatinti su negera naujiena.


Žmogaus protas sujungia ženklą ir jo reikšmę, paveikslą ir turinį. Tūkstančius metų žmonės laiką skaičiavo pagal mėnulio fazes, iš jo formų suprasdavo, kada laikas sėti ir kada pjauti. Mėnulio fazės - tokie pat laiko ženklai, kaip ir kalendoriaus lapeliai, bet per laiką žmonija patikėjo, kad pats mėnulis paskatina augalus dygti, bręsti, prinokti. Iš šiandien, žinodami, kad viskas priklauso nuo Žemės pasvirimo į Saulę, milijonai žmonių yra linkę prietaringai tikėti paslaptinga mėnulio fazių galia.


Yra tautelių, kurios žmogaus nuotrauką tapatina su pačiu žmogumi, todėl bijo fotografuotis - juk dalis laukinio esybės bus paimta nuotraukai! Katalikai ir stačiatikiai, pamatę statulas ir paveikslus, kurie vaizduoja jų dievus, parklumpa ir ima žegnotis - jie stabus sutapatina su savo dievais. Senovės žydai, išgirdę Dievo vardą, išsigandę parkrisdavo ant žemės - jiems Dievo vardas ir Dievas buvo tas pats. Ši nuostata kai kuriose religijose neišnyko ir šiandien - ją galima aptikti teologiniuose išvedžiojimuose. Iš esmės visos religijos daugiau ar mažiau manipuliuoja ženklais ir simboliais.


Visoms kultūroms ir religijoms yra bendra tai, kad jos tapatina daiktą ir veiksmą.


Indėnų genčių vadai, sudarę taikos sutartį, užkasdavo karo kirvius. Kirviai, kuriais būdavo skaldomis galvos, nieko nesiskirdavo nuo tų, kuriais nepralietas kraujas, tačiau karą indėnai vis dėlto susiedavo su “karingaisiais” kirviais. Peilis, kuriuo nužudytas žmogus, nėra niekuo blogesnis už tą, kuriuo pjaustoma duona. Bet labai abejoju, kad motina pjaustytų duoną peiliu, kuriuo nužudytas jos kūdikis. Automobilis, kuriuo ką tik suvažinėtas žmogus, gali būti toks pat gražus ir gerai veikiantis, bet už tą pačią kainą verčiau pasirinksime kitą, kuris dar “nesuteptas”.


Jeigu žudymo įrankis, kuris tėra daiktas, mums pasidaro “blogas”, tuo labiau mūsų akyse pablogėja blogą darbą atlikęs žmogus.


Taip ir sakome: geras žmogus, blogas žmogus. Paprastai kalbame apie gerus ir blogus žmogaus darbus, bet visada vertinam žmogų. Nešvarų darbą atlikęs žmogus paskelbiamas nešvariu.


Apkūni moteris kiekvieną rytą kieme džiausto skalbinius. Iš pradžių atrodė, kad ji pradėjo kažkokią generalinę tvarką, vėliau ėmiau stebėtis nepaprastu kaimynės švarumu, galiausiai pamačiau, kad tai labai panašu į psichoanalizės vadovėliuose aprašytus atvejus, kai žmogų ima persekioti tam tikros mintys apie tariamą nešvarumą, ir jis nepaliaujamai prausiasi, skalbia, plauna grindis, šluosto dulkes arba kitaip “valosi”.


Duktė, beveik sąmoningai troškusi motinos mirties, nualpsta prie motinos karsto. Kai apsipeikėja, ją apima nenumaldomas kaltės jausmas dėl negerų minčių. Kaip ji galėjo šitaip galvoti apie savo motiną? Jeigu jos galva kupina tokių nešvarių minčių, tai kokia ji pati nešvari!


Prasideda didysis prausimasis, skalbimas ir kitoks “apsivalymas”.


Tėvas po darbo pastato atkalnėje prie namų traktorių ir nueina, o vyresnysis sūnelis šiaip taip įsiruopščia į kabiną, nuspaudžia ir atleidžia stabdžių pedalą, traktorius pasileidžia į pakalnę, lekia tiesiai į tvenkinį… Kai tėvas su kaimynu ištraukė vaikelį iš kabinos, jo kūnelis jau buvo atšalęs.


- Koks aš niekšas, koks padugnė, aš nužudžiau vaiką ir esu nevertas gyventi! - išgėręs dejuodavo tėvas. Jis tikrai padarė klaidą, kad paliko traktorių, neįjugęs pavaros ar kitaip neužtikrinęs, jog daiktas negalės pajudėti iš vietos. Bet ar dėl to jis tikrai yra padugnė?


- Aš menkysta, aš padlaižė, aš šiukšlė, - graužiasi drovi moteris, kuri norėtų atsispirti grubaus savo šefo savivalei. Ji daug sykių yra žadėjusi priminti jam elgesio taisykles, bet kiekvieną kartą, pamačiusi savo viršininką, išsigąsta, sulinksta visa ir nuleidžia galvelę.


- Aš neverta, kad mane gerbtų kas nors, - pagaliau nusprendžia.


Jeigu pažeistos savivertės žmogus atsiduria pas psichiatrą ar psichologą, specialistai pirmiausia mėgina padaryti tai, ką Jėzus darydavo prieš 2000 metų, - jie bando atskirti pacientą ir jo darbus. Kai religinga minia pasikėsino paleistuvę užmėtyti akmeninis, Jėzus ją apgynė nuo įsisiautėjusių davatkų, tačiau neteisino blogo elgesio - liepė paleistuvei daugiau nenusidėti.


“Taip, tu padarei apmaudžią klaidą, tačiau tai nereiškia, kad tu pats esi gamtos klaida, - kalba šių dienų sielos gydytojai. - Tu toks pat geras ir nesugedęs kaip ir prieš klaidą, be to, dabar esi pasimokęs ir kitą sykį galėsi išvengti panašios klaidos”, - įtikinėja jie.


Jeigu žmogus supras savo problemą ir nuoširdžiai sieks atsikratyti savigraužos, jis specialisto bei Dievo padedamas tikrai ims skirti savo klaidas ir save. Jis vėl galės pamilti save, o kitus - kaip save patį. Jėzaus nustatyta meilės taisyklė jam vėl įsigalios.


Religijos profesionalai su savigraužos kamuojamu žmogumi ima elgtis kitaip. “Taip, - sako jie, - tu esi blogas, labai blogas ir vertas amžinosios mirties”.


Jie būtinai ims pasakoti seną Bibliojos pasaką apie pirmuosius žmones, kurie padarė nuodėmę ir taip sugadino žmogaus prigimtį. Vadinasi, nusidėjęs žmogus ir negali būti kitoks, nes jo prigimtis pažeista. Tik iš savo begalinės kantrybės bei atlaidumo Dievas pakenčia tokį niekingą šiukšlę.


Savigraužos kamuojamas žmogus nuo tokios naujienos gali netekti amo. Tada religijos profesionalas sugniuždytam klientui maloniai pasiūlys savo paslaugas. Nusidėjėlį jis gali šiek tiek apvalyti tam tikrais ritualais, smilkalais, šventu vandeniu, o Dievo rūstybę apmalšinti tam tikromis aukomis. Suprantama, nešvarusis nusidėjėlis jokiu būdu negali pats stoti Dievo akivaizdon ir pats jam aukoti aukas, bet už nedidelį mokestį tai padarys gerasis kunigas, kuris turi tam tikrus įgaliojimus ir moka rituališkai apsivalyti.


Ką žmogui daryti, jeigu jo kelias link Dievo - tik per religiją?


Tarpininkavimo sistema sėkmingai veikė tūkstančius metų.


Ir štai vieną dieną iš kažkur atsiranda įžūlus maištininkas ir ima kurstyti žmones prieš kunigus, Rašto aiškintojus bei uoliąsias davatkas. Jis šaiposi iš ritualinių apsivalymų, šventųjų tradicijų ir ima aiškinti, kad kievienas žmogus panorėjęs pats gali grįžti pas Tėvą. Tėvas laukiąs kievieno sūnaus paklydėlio, kiekvieną sugrįžusį jis pasitiksiąs, apkabinsiąs, prabangiai aprengsiąs, apdovanosiąs ir dar džiaugsmo vaišes pakelsiąs.


Ir nereikia jokių tarpininkų, aukojimų ir kitų ritualų, užtenka tikėti ta naujiena, kurią skleidžia maištininkas ir jo mokiniai. O su Tėvu geriausia kalbėtis ne šventovėse, kur susirenka tikinčiųjų minia, bet užsirakinus kažkokiam kambarėlyje! Apie prigimtinę nuodėmę maišininkas nė nekalba, kūdikiai jo teigimu gimsta tyri, jis ir suaugusius ragina tapti vaikais, o dvasios varšams žada nei daug, nei mažai - dangaus karalystę.


Įsivaizduojat? Jeigu šitas žmogus teisus, kam tada šventos tradicijos, pati šventykla, kunigų luomas?..


Daug kas ėmė žavėtis maištininko skelbiama naujiena, minios pradėjo sekti paskui naująjį mokytoją, ir kunigai buvo priversti savo mirtiną priešą prikalti prie kryžiaus.


Šventykla skilo pusiau, ir nuo to laiko prieš žmones atsivėrė du keliai: jie gali patikėti Gerąją Naujiena ir patys be niekieno tarpininkavimo traukti pas mylintį Tėvą, gali ir nepatikėti Jėzaus atnešta naujiena, nesukti iš religijos kelio ir toliau gyventi Senojo Testamento laikus - toliau svaičioti apie Adomo sugadintą žmogaus prigimtį arba gimtąją nuodėmę, aukoti aukojimus, atlikinėti kitokius ritualus, tarnauti gero gyvenimo trokštantiems tarpininkams ir toliau nešti ant pečių savigraužos naštą.


Mažai kas patikėjo Jėzaus atnešta naujiena, ir pasaulis po jo atėjimo nedaug tepasikeitė.


Daug kas rituališkai mini jo vardą, bet toliau stato šventoves, aukoja prie altoriaus kažkokius aukojimus, bedrauja su Jėzumi per kunigus, šventuosius ir kitus tarpininkus, plauna kūdikius nuo tariamų nuodėmių magišku krikšto vandeniu…


Maištininko pasiuntiniai mėgino įtikinti, kad aukojimų daugiau nebereikia, nes pats Jėzus - didžiausia auka, kad nebereikia šventovių, nes didžiausia šventovė - žmogus, tačiau religingi žmonės liko ištikimi religijai.


Būtų neteisinga dėl visko kaltinti imperatorių Konstantiną bei šventikų luomą. Taip, imperatorius norėjo sujungti Jėzaus mokymą bei pagonybę ir sukurti naują, daug stipresnę valstybinę religiją, taip, šventykų luomas nenorėjo likti be darbo, taip, jie kartu sukūrė melo bažnyčią, kuri vėliau subiro į daugybę mažesnių sektų. Taip, melas paleistas vietoj Gerosios Naujienos.


Bet ar melas liptų prie žmogaus, jeigu pats žmogus melo netrokštų?


Pamėginkite šiandien savigraužos kamuojamą religingą žmogų įtikinti, kaip jį vertina Tėvas ir kaip jo laukia. Praneškite jam, kaip Jis nori pasimatyti su savo mylimu vaiku, kaip Jis trokšta susitikti su juo mažame kambarėlyje. Akis į akį - be bažnyčios prižiūrėtojų ir kitų tarpininkų… Nueikit į bažnyčią ir paskaitykit religingai miniai Šventojo Rašto eilučių apie stabus, pasakykit davatkai, kad jos šventoji bažnyčia tuščia, o tikroji šventovė - žmogus.


Bet ne, geriau nerizikuokit.


Z. Froidas tvirtino, kad ligonis nė už ką nesutiks atsisakyti neurotinių simptomų, o po jo kiti psichologai įrodė, kad giliai žmogaus širdyje vis dėlto slypi noras išsivaduoti. Kol yra šitas mažytis noras, pasveikti gali ir neurozių, ir depresijų, ir fobijų, ir priklausomybių, ir savigraužos kamuojami žmonės.


Bet jeigu žmogus iš savo žaizdos susikūrė religinę dogmą?


Tarkim, moteris nuo jaunystės gyveno palaidą gyvenimą, girtavo ir išdykavo su vyrais, o vieną dieną patyrė didelę traumą ir viskas apvirto aukštyn kojomis. Viskas, kas yra kūniška ir dar vakar vesdavo į orgazmą, šiandien jai kelia šleikštulį ir pasibaisėjimą. Į save ji dabar žiūri kaip į bevertę kekšę, o didžiausiu pažeistosios vertės įrodymu jai tapo per anksti pažeista nekaltybės plėvelė. Vargšelė taip susikoncentravo į tą nelaimingą plėvelę, kad visą tolesnį gyvenimą paskyrė tam, kad išsaugotų bent savo dukros nekaltybę.


Spaudoje šmėkštelėjo pranešimas, kaip 92 metų vokietė išsikvietė socialinius darbuotojus, kad tie sudraumintų jos dukrą ir pakalbėtų apie jos sugadintą moralę. Socialiniai darbuotojai tiesiog apstulbo sužinoję, kad dukrai, kuri įsitaisė vaikiną, - 68 metai…


Tai šiek tiek anekdotiškas atvejis, bet tikriausiai kiekvienas vyresnis žmogus savo aplinkoje rastų pažįstamų, kurie po audringos jaunystės tapo nuožmiais šventeivomis. Panieką sau jie nutaiko į kitus - jaunesnius, gražesnius, patrauklesnius. Kas davatką įtikins, kad žmogaus kūnas su visais savo organais (net lytiniais!) yra sukurtas Dievo, kad pats Dievas jam davė visus  instinktus?.. O siaube, ir lytinį potraukį!..

Ar patikės davatka, kad moteris išlieka toks pat tobulas Dievo kūrinys ir be mergystės plėvelės, kad ji mylima ir po baisesnės klaidos, negu ta, kuri atsitiko kažkada ant sofos? Kas ją įtikins, kad Dievas smerkia nuodėmę, o ne pasileidėlį, kad nėra pasmerkta nė didžiausia miestelio kekšė?


Pagal Jėzaus mokymą netgi Hitlerio arba Stalino mes neturime teisės pasmerkti, net žiauriausias bažnyčios inkvizitorius paskutinę akimirką galėjo suprasti daręs nusikaltimą ir atsiversti. Tada buvę stalinai, hilteliai ir bažnyčios inkvizitoriai taptų pirmaisiais, o mes - paskutiniais.


Ar įmanoma tuo patikėti?


Kuri davatka patikės, kad darom klaidas ne todėl, kad esam blogi, o todėl, kad pats Kūrėjas mums suteikė laisvę klysti arba veikti išvien su Dievu?


Nevaržykime jų - teisę netikėti irgi davė Kūrėjas.


Žmogus turi savižudžio teisę.


Religija prieš Jėzų


Atgal į: Šventoji saviplaka