Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2005-04-20

Porcija sviesto

Publikuota: Liudijimai

- Gal nueinam pas tą sumautą sektantą? - paklausė Vania iš
nevilties. Prieš akis dar buvo daugiau kaip pusė sekmadienio, o tai -
visas šimtmetis įkyrios nuobodybės. Visą savaitę lauki šitos laisvos
dienos, o kai ateina, bimbinėji iš kampo į kapą ir nežinai, ko
nusitverti. Kilnoti svarsčius atsibodo, už estą storulį vis tiek
daugiau neiškelsim, pabėgti į kaimą, nusipirkti samagono, prisigerti ir
papulti į karcerį neturėjom už ką, o nusišauti tarnybos gale būtų
nerimta.

- Tikrai, gal pasiklausom Vasios nesąmonių? - garsiai pagalvojau, o storulis Sildoja tylėdamas pritarė.

Sektantas
Vasia buvo mūsų pulko žvaigždė. Daug kas eidavo pas jį kaip į
zoologijos sodą. Turėjo jis virtuvėj gerą darbelį, raikydavo duoną
ir dalindavo sviestą, daug kas svajojo apie tokią tarnybą, tačiau
kliūna ji tik vienam išrinktajam.

Kai sektantas Vasia atsidūrė
pulke su kitais salabonais, iškart visi sužinojom, kad atsirado
savižudis, kuris atsisakė imti į rankas automatą. Pulko vadas liepė su
juo padirbėti auklėjamąjį darbą, seržantai savaitę jį auklėjo, visas jo
snukis buvo sudaužytas kaip kriaušė, bet neima savižudis automato, nors
tu pasiusk. Tada jo globėju paskyrė viršilą Burnadzę, sadistą iš
prigimties, šalia kurio ir padoresni seržantai nenorėjom sėdėti
kine, jis tą sektantą lamdė kelias savaites, vertė jį plauti laiptus
nuo apačios į viršų, dantų šepetuku valyti prišiktus unitazus, tampyti
akmenis iš punkto A į punktą B, o po pietų parnešti atgal, stovėti ant
palangės ir kudakuoti per naktį gaidžiu, vargšas sektantas nuo tokių
pramogų nemiegojęs vaikštinėjo baltas kaip popierius, bet automato
neėmė. Vieną dieną jis pradėjo kalbėgtis su angelais ir linksmas
giedotis kažkokias giesmes, buvo matyti, kad tas baptistas visai
išprotėjo, nes pulko vadui pareiškė, kad neprisieks, o sadistas
Burnadzė netikėtai nuleido rankas.

Tada pulko vadas paskyrė
sektantą duonriekiu - tegu kiurkso kiauras dienas duonos riekykloj,
nesirodo rikiuotėj ir nelenda kitiems į akis. Kartais Vasia čia ir
miegodavo - susistumdavo du suolus ir atsiguldavo, būdavo šalta ir
nepatogu, bet eiti į kareivines jis nenorėjo - kai pamatydavo savo
globėją Burnadzę, po to kelias naktis sapnuodavo siaubo filmus,
klykdavo pro miegus ir prikeldavo kuopą. Tačiau niekas jo daugiau
pirštu nepaliesdavo, netgi baisusis gruzinas pasiūlydavo užrūkyti,
taciau Vasia nerūkė, negėrė ir net nesikeikdavo.

Žodžiu, mums buvo į ką pažiūrėti.

Kai
nuėjom pas Vasią, ten jau murksojo du salabonai iš ūkio dalies. Bet
Vasia pašoko ir maloniai sutiko mus tarsi svečius, parodė į tuos
salagas ir mandagiai pristatė, tarytum jie būtų verti mūsų dėmesio.

-
O tavo Dievas ar turi pimpalą? - paklausė vienas iš tų distrofikų, o
kitas laimingas išsišiepė, ir aš supratau, kad jie čia tęsia pradėtą
pokalbį.

Sektantas Vasia už tokius žodžius turėjo vožti tam
durniui į snukį, juk dėl savo Dievo jis bet ką
padarys. Bet Vasia liko šaltas kaip blynas ir atsakė lyg
draugui:

- Mes sukurti pagal Dievo paveikslą. Tai ir galvok!

-
O ar tavo Dievas gali pasismaugti pats save? - paklausė antrasis salaga
ir prisidėjio prie kaklo rankas. - Aš mėginau - neišeina. O jeigu
Dievas visagalis, tai jam turėgtų išeiti?

Dabar supratau, kur
tie pasmirdėliai suka. Jeigu Vasia atsakys ir į tą durną klausimą, tada
jie paklaus, ar Dievas gali išdulkinti pats save arba kažką panašaus.

-
Dievas yra gyvenimas, o ne mirtis, - atsakė Vasia šypsodamasis, tarytum
jam būtų labai malonu girdėti tokias nesąmones. - Dievas kuria, o ne
naikina. Viskas sukurta jo. Oras, kuriuo kviepuojam, yra sukurtas jo.
Ir tu, mielas Fiododai, esi tobulas jo kūrinys…

- O ar jis
gali įkąsti pats sau į subinę? - paklausė tobulas Dievo kūrinys
Fiodoras, antrasis durnelis nusijuokė, ir buvo matyti, kad jie tokių
klausimų turi devynias galybes.

Vasia akimirksnį susimąstė, ką
čia atsakius į tokią nesąmonę, o man staiga pagailo šito spoguoto
sektanto. Prieš gerą pusmetį jį dulkino visi, kas netingėjo, atlaikė
žmogus Burnadzę, o dabar ateina kažkokie du vėdarai, vemia jam ant
galvos, o jis turi šypsotis kaip kunigas. Atsistojau ir priėjau
prie to, kuris buvo drąsesnis, pasilenkiau ir pasakiau kuo ramesniu
balsu:

- Šūdo gabale, kai pradarai vemtuvę, tai prisidenk autu, kad taip nesmirdėtų!

- Koks tavo sušiktas reikalas? - atšovė tas vėdaras.

Na
štai, aš jį mokau gražių manierų, o jis drasko vyresniam akis!
Nutvėriau už atlapų ir trūktelėjau, uniforminės sagos šiek tiek
subraškėjo, ir jis taip lengvai pakilo nuo suolo, kad vos neatsitrenkė
man į smakrą. Atspėjau - tai buvo vienas iš tų ūkio dalies distrofikų,
kurie niekam daugiau netinka, tik vogti mūsų konservus ir valyti lauko
išvietes. Truputį užsimojau kaire, išsigandęs durnelis užsidengė
rankomis veidą, tada dešine moviau jam į paširdžius, išėjo toks geras
niuksas, kad pasigirdo uch. Kai jis susirietė, patraukiau į priekį, ir
drąsuolis sudribo kampe lyg šiukšlių maišas.

- Žinok, aš
tik kandidatas! - pasakiau išdiodžiai. - O štai mano treneris Vania -
karate sporto meistras. Ar tu, mulki, žinai, kas yra karate sporto
meistras?

Iš tiesų mudu su Vania tokie pat pelų maišai, bet
įsigudrinom priešus gąsdinti vienas kitu. Kai Vania kam nors gerai
uždrožia, tuoj rodo mane ir sako: “Aš - tik kandidatas. O štai mano
treneris Petras - karate sporto meistras. Ar tu, debile, žinai,
kas yra karate sporto meistras?”

- Žinau, žinau, - tyliai
atsakė debilas, o antrajamm irgi išgaravo mandrumas - jis
atatupstas ėmė trauktis link durų. Tarpdury spėjau vienam įspirti
į subinę, ir jie tylėdami movė į kiemą.

- Apsivalėm šiek tiek! - atsisėdęs atsipūčiau.

-
Gerai padarei, - bent sykį pagyrė storulis Sildoja, o tas sektantas
stovejo sutrikęs. Aš nelaukiau, kad jis pripultų ir apkabinęs dėkotų,
bet jis patraukė pečiais ir pasakė visai po velnių:

- Petrai, už ką juos taip?

- O kaip? - nustebau. - Ar nematai, kad jie laiko tave už durną?

- Na, matau…

- Tai ko jiems aušini burną?

- Na, jų širdyje vienas kitas žodis vis tiek užsiliks…

- Kas užsiliks, kas užsilikas? - įsiutau. - Šūdas jų kelnėse gal užsiliks, o ne žodis!

Sektantas
Vasia papurtė galvą ir pažiūrėjo man į akis, jos nė trupučio nelakstė į
šonus, ir supratau, koks tai užsispyręs žmogus.

- Ne, kažkas užsiliks, - pakartojo kantriai. - Tavo širdy irgi užsiliks…

- Eitum krušti ožių! - atkirtau ir pažiūrėjau į šalį.

-
Manęs nereikia gailėti, - staiga jis pakeitė temą. - Visa, ką čia
patyriau, yra teisėta bausmė už nuodėmes. Turėjau
atkentėti, nes labai nusidėjau!

- Tu - nusiddėjai? - sušuko Vania. - Nekabink makaronų!

- Taip, prieš kariuomenę aš labai nusidėjau, - atsiduso sektantas Vasia. - Sunku apsakyti, kas slegia mano pečius…

- Ir ką padarei? Įtaisei mergai vaiką ir palikai?

- Ne… Bet kažkas panašaus. Labai sukausi apie merginas. Netgi bažnyčioj, į jas pažiūrėjus, mane apimdavo gašlios mintys.

- Gašlio mintys… - šiek tiek nusivylė Vania. - O rimčiau buvo kas nors buvo? Vasia, sakyk, negražu meluoti artimui!

-
Buvo ir tai, - paraudo Vasia, o mes sulaikėme kvapą. - Vieną mergaitę
nusivedžiau už miesto… Prie ežero… Mes buvom tokie
nedrąsūs, ir staiga man šovė į galvą klastinga mintis - parodyti
Šiaurės žvaigždę. Daug kas nežino, kuri yra Šiaurės žvaigždė, mergaitė
irgi nežinojo, aš jai pradėjau rodyti, žvaigždių yra daug, norint
parodyti vieną, reikia labai susiglausti, ir mes… mes…
susiglaudėm… - parkaitavo sukaitęs sektantas.

- O toliau? - nekantravo Vania. - Ir tu ją čia pat išdulkinai?

- Ne! - sušuko sektantas. - Bet širdyje - taip, mano širdis buvo pilna pačių gašliausių minčių…

- Tfu! - pašokau ir nusispjoviau. - Tik pamanykit - minčių!

Mane
tas sumautas baptistas ne juokais suerzino. Aš ką tik dėl jo
susišūdinau kumščius, dabar turėsiu atsargiau slampinėti pakampiais,
nes ūkio dalies skėriai gali užpulti būriu, o jis man pudruoja
smegenis, kaip širdyje išdulkino mergą! Kitas sapne patvarko motiną, o
jis mala šūdą, kaip glaustėsi prie svetimos mergos. Gal jis mus laiko
kvailiais?

- Gal norite sviesto? - staiga Vasia vėl pakeitė temą ir ištraukė iš spintelės riekę baltos duonos.

Tai
buvo stora riekė, o ant jo uždėta normali porcija sviesto. Man ji
priklausė labiau, bet Vania buvo arčiau - šitas soliterio vaikas visada
pirmas prie ėdalo, tai mudviem su Sildoja liko žiūrėti, kaip
jis peiliuku tepa ant duonos storą geltoną sluoksnį. Po to pražiojo
savo srėbtuvę ir godžiai nukando didelį gabalą.

- Susiveiki porcijėlę viršaus? - patenkintas sučepsėjo tarsi paršelis.

- Tai mano pusryčiai, - atsakė Vasia lyg niekur nieko.

- Tik nekabink makaronų!

- Daug kas galvoja, kad aš sviestą vagiu, tai ateina ir prašo. Todėl sriubą suvalgau, o duoną ir sviestą palieku svečiams.

- Tikrai?

Vania staiga užsprigo.

- Ne! - sušuko jis ir atkišo Vasiai prakąstą riekę. - Šito tikrai neėsiu!

- Valgyk! - paragino Vasia. - Aš dirbu nesunkiai, man gero maisto nereikia…

Neiškentįęs
pašokau dar sykį. Tokio cirko daugiau negalėjau pakęsti. Čiupau riekę
iš Vanios nagų ir keliais kąsniais susgrūdau į burną.

- Štai, - pasakiau. - Viskas!

Tada išėjom į lauką.

- Vaikinai, užeikit dažniau! - sušuko Vasia pavymui, bet mes neatsakėm.

Šiaip
taip sulaukėm vakaro, ir ta suknista diena pasibaigė. Kai mus suguldė į
lovas, skrandis kažko streikavo, o sviestas lipo į
gerklę.

- Tikrai, gal jį baudžia už tokius niekus? - tyliai pasakė Sildoja, bet mudu su Vania tylėjom.

- Įdomu, kas laukia kitų? - svarstė toliau storulis, Vania tylėjo, o aš neiškentęs paleidau su pagalve.

Po to niekada, daugiau niekada mes kojos nekėlėm pas šitą sektantą - jo nuodėmės buvo per didelis priekaištas.


Atgal į: Porcija sviesto