Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-04-13

Kada tavo Velykos?

Publikuota: Liudijimai


Kalėdas man primena baltas švarus sniegas, o su kuo siečiau savo Velykas? Keista, bet pavasario šventė man neturi nei savo išskirtinės spalvos, nei skonio, nei kvapo.


Kiti sako, kad Kalėdos būna tik po Kūčių, bet vieno gimtadienio man per mažai.


Purus sniego patalas žemę apkloja ne tik paskirtąją datą, ne tik tą dieną eglės prie mūsų trobos pasidaro panašios į kalėdinį atviruką. Apie Kaltinėnus visada iškrinta daug sniego, tai ir Kalėdas per metus sutinku daugybę kartų. Šiemet jas užtikau vieną balandžio rytą – pabundu, o kiemas padengtas šventine sniego staltiese. Tokia švaria, taip išbalinta, kad buvo gaila batais eiti per ją į malkinę.


Tačiau Dievas tam ir gimė mano kieme, kad galėčiau eiti per jį ir matyti jame savo pėdas.


O kaip atpažįstu Velykas?


Kartais mėginu jas sieti su parlėkusių paukščių klyksmais, su ištirpusio sniego upeliais, nuo balų patižusiais kaimo šunkeliais. Tačiau Velykos neturi pastovios dienos, o ir pavasaris Lietuvoje vis kitoks – kartais per Velykas jau žydi žibutės, o kartais siaučia pūga.


Mėginu Velykas sieti su margučiais, virtu kumpiu bei aštriais krienais, bet geras maistas šiais laikais – ne šventė, o kasdienybė. Kaime nusiperku ir pasipjaunu kiaulę, paties rūkyti kumpiai man kainuoja triskart pigiau. Galėčiau juos virti ir valgyti su konservuotais krienais kiekvieną mielą dienelę. Bet seniai atsibodo…


Kalėdos man yra džiaugsmo šventė, o Velykos – ne tiktai džiaugsmas.


Prieš Velykas numirė tėvas. Tai buvo keista data – 1990 metų balandžio 10-oji. Vienas mėnuo nepriklausomos Lietuvos. Mėnuo, bet ne visai…


Tikriausiai Mozė taip nelaukė Pažadėtosios žemės, kaip tėvas laukė laisvos Lietuvos. Vakarais jis negalėdavo atsitraukti nuo radijo ir gaudė kiekvieną Amerikos balso ir Vatikano radijo užuominą, bene laisvasis pasaulis skelbs rusams karą ir tuoj tuoj ateis jo išvaduoti.


Atsimenu, kaip jam pranešiau apie Kovo 11-osios aktą. Jis gulėjo lovoje ir žiūrėjo tuščiomis akimis. Net neprisimenu, ar ką pasakė. Nei nusivylimo, nei džiaugsmo. Visiškai nieko!


Tai buvo žinia ne jam.


Mane tai sukrėtė labiau, negu mirtis po mėnesio.


Tą akimirką buvo sunku patikėti – tai, ko žmogus laukia visą gyvenimą, kam atiduoda visas dienas ir viltis, vieną sekundę tampa nieku.


Svarbu tampa tai, apie ką gal būt negalvojo.


Man tai yra Velykos.


Jos gali būti kasdien, jų gali visai nebūti.


Akimirkos prisikėlimas.


Atgal į: Kada tavo Velykos?