Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2005-10-27

Ne-meilės ryšys

Publikuota: Straipsniai

“Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria”, - sako Jėzus, bet pusė ir daugiau santuokų šiais laikais pasmerktos žlugti. Vadinasi, tuos žmones sujungė ne Dievas?
- Šeimos krizė, šeimos krizė! - šaukia visi ir suka galvas, kaip du žmones išlaikyti sujungtus.
Patriarchato laikais buvo lengviau. Moteris neturėjo nei savo turto, nei balso. Vyrai susitarė, ir žygiuosi prie altoriaus duoti priesaikos. Kur tu pabėgsi žiemą basa?
O vyrus tramdė religija.
Skaitydamas Evangeliją, akylesnis žmogus netruks pastebėti, kad Jėzaus draudimai skirtis ir svetimauti yra skirti vyrams. Matyt, Jėzaus laikais moterį buvo galima išspirti iš namų, parašius atleidimo raštelį. Susitarus tokiu būdu buvo galima savo žmoną perleisti kaimynui arba pralošti - svarbu, kad parašytų skyrybų raštą.Jėzus pasipriešino tokiai tvarkai, sakydamas:
- Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo, bet pradžioje taip nebuvo.
Ir Aš jums sakau: kas atleidžia savo žmoną, - jei ne dėl ištvirkavimo, - ir veda kitą, svetimauja. Ir kas atleistąją veda, svetimauja. Mt 19:8,9

Kad vyrams nekiltų pagunda mėtyti žmonas, Jėzus uždraudė net dairytis į svetimas moteris:
- Jūs girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: 'Nesvetimauk!' O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdyje. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Geriau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. Mt 5 27-29
Iš Jėzaus tono galima suprasti, prieš kokią baisią jėgą Jis pasisakė. Juk niekas daugiau, tik moraliniai draudimai, vyro nevaržė.
Moteris buvo suvaržyta dar ir ekonomiškai. Vyrai, turto valdytojai, sprendė, kaip ji gyvens ir su kuo gulės. Du ūkininkai galėjo sujungti savo žemes, sukergę savo vaikus. Du miesto verslininkai, sukerdami savo vaikus, apjungdavo kapitalą. Šitame prievartos akte dalyvavo bažnyčia, iš dviejų svetimų žmonių prie altoriaus išlupdama priesaiką “mylėti” vienas kitą iki pat mirties.
- Nebijok, meilė ateis, - tokiais žodžiais mūsų prosenelės ramindavo mūsų seneles.
Gal ir ateidavo… Bet svarbiausia vyro ir moters jungtis buvo kita.
Turtingo ir neturtingos santuoka tapo tabu. Atrodo, tik šventasis Valentinas sutuokdavo įsimylėjėlius be tėvų leidimo, o visa bažnyčia paprasčiausiai sukergdavo vaikus pagal tėvų užsakymą. Šiandien mums sunku suprasti Valentino žygdarbį, nes iš tiesų jis darė tai, ką privalėjo daryti. Suprasti tai galima tik istoriniame kontekste: visa bažnyčia laimina pasaulio sudarytas ekonomines sutartis, veidmainingai plepėdama apie kažkokią meilę, o šis keistuolis laimina meilės jungtį.
Laikai keitėsi, ir turto, įstatymų bei religijos prievarta ėmė silpti. Moterį vis sunkiau išlaikyti už pavadėlio, jauni vyrai irgi nebenori tuoktis iš būtinybės.
Jie paskubom susituokia, išbando visas sekso pozas ir nusivylę bėga ieškoti geresnių partnerių.
- Šeimos krizė! - skamba varpai.
Kai nebėra ekonominės būtinybės gulėti vienoje lovoje su nemylima moterimi arba nemylimu vyru, ima liberalėti ir įstatymai. Kas dar priverstų juos gyventi kartu? Ak taip, galingoji bažnyčia! Bet ir ji nebe tokia galinga ir ištuštėjusi, nes susilaukė netikėtų konkurentų - laikraščio straipsnis gali būti įtaigesnis už kunigėlio pamokslą, nebesuvaldomos televizijos kameros sėkmingai palenda po pat sutana ir parodo pasauliui tokius visai nešventus dalykus, kaip kunigų ir kardinolų girtuoklystė, homoseksualizmas ar pedofilija, o visagalė reklama vietoj bažnyčios keptų ritualinių paplotėlių įsiūlo bulvių traškučių…
Tai kas išlaikys du žmones kartu? Juk kenčia niekuo dėti vaikai!
Tragikomiškoje šeimos situacijoje juokingiausia yra tai, kad viskas taip ir turėjo būti. Mamonos jungtis netikra ir paties Jėzaus atmesta prieš 2000 metų, laisvo žmogaus įstatymais nesupančiosi, nes jis viską turi daryti iš įsitikinimo, o kas daroma ne iš įsitikinimo, yra nuodėmė (Rom 14:23), net ir bažnyčioje naudojama priesaika Jėzaus uždrausta ir paskelbta esanti nuo piktojo (Mt 5:37).
Kas lieka šeimai?
Ak taip, meilė!..
Žmonių šeimai lieka svarbiausioji Gerosios naujienos dalis - meilė, apie kurią per 2000 metų tiek priplepėta, bet į kurią niekada rimtai nežiūrėta kaip į motyvą. Meilė viešajame gyvenime visada buvo tik kaip gražus blizgutis prie patogaus drabužio arba saldus desertas po stiprių pietų. Kur tu matei, kad žmonės išmistų desertu?
Taip, mums sunku patikėti, kad ne ekonominis ir politinis interesas, ne Dievo ir žmogaus baimė, o meilė galėtų būti visuomenės variklis. O kas čia keisto, jeigu ir pastaruosius 2000 metų pasaulis bei jo religijos vadovavosi visai kitai motyvais?
Šiandien reikėtų klausti: ar žmonės išmoks visuotinos meilės - šitos Dievo  jungties, kurios žmogus neįstengia nutraukti? Ne greito sekso, kurį siūlo pasaulis, ne baimės, kurią vis perša religija, bet paprasčiausios meilės?
Beje, ji visada buvo. Ir ne tik tragiškuose romanuose, romantiškose poemose ar saldžiose serijinėse melodramose. Meilė visada buvo šalia, tarp paprastų žmonių, tik ne visada ją pastebim.
Atsimenu, visą kaimą sujaudino dėdulės Ruzgio istorija. Klaipėdos krašto vaikinuką vokiečiai paėmė į Vermachta, turėjo vargšelis palikti Kamščiuose gražią merginą ir žygiuoti ko ne iki Maskvos… Kada karas pasibaigė, ir amerikiečiai jį paleido iš belaisvių stovyklos, galėjo pasilikti laisvuose Vakaruose, bet surizikavo grįžti į bolševikų paimtą Lietuvą. Kurių galų reikėjo taip rizikuoti ir kišti galvą į buvusio priešo nasrus?
- Tai kad ji buvo graži… - juokdavosi dėdulė Ruzgys.
Tačiau sugrįžęs savo gražuolės nerado - toji buvo patraukusi į Vakarus ieškoti jaunikio. Bet nerado belaisvių stovyklose savo kareivio, kažkaip susiekė su namiškiais ir sužinojo, kad tas seniai Kamščiuose. Ką darys mergina - patraukė atgal į bolševikų užimtą kraštą, kur rusų kariai prievartaudavo vokietes moteris, merginas ir mergaites. Kodėl reikėjo taip rizikuoti?
Ak, šita meilė!..
Į senatvę ji nebuvo nei graži, nei miela, greičiau burbanti ir nutukusi, bet dėdulė Ruzgys tūpinėjo apie ją iki paskutiniosios. Vieną rytą pašėrė gyvulius, pasijuto pavargęs, nuėjęs prigulė ir daugiau niekada neatsibudo.
Jo mirtis buvo tokia pat paprasta ir lengva kaip meilė.


Religija prieš Jėzų


Atgal į: Ne-meilės ryšys