Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2006-08-20

Pirmasis asmuo internete

Publikuota: Straipsniai

Kartais atrodo, viešas dienoraštis apie žmogų nieko nesako. Kažkokie sausi išvedžiojimai, abstraktūs apibendrinimai, tuščios pagyros… Bet suraskime kodą, ir interneto puslapis atskleis didelę paslaptį. Štai keli pavyzdukai.


Paslėptas AŠ

„Turime nunešti mums skirtąją naštą, - rašo subrendusi moteris. - Dažnai girdime: to nedaryk, šito negalima. Mums priekaištauja dėl to, kad sėdime namuose prie televizoriaus arba trankomės po parduotuves, kad tylime ar per daug plepame, kad esame šykštūs arba per daug išlaidaujame, žodžiu, mus bara tada, kai pamėginame būti savimi. Gyvenimas užkrauna tiek daug, kad tarp daiktų ir pareigų neberandam savęs“.

Kažkoks abstraktūs teiginiai, ar ne? O jei gyvenimas mums nėra našta, toks rašymas gali pasirodyti ne tik tuščias, bet ir neteisingas.

Bet atlikime vieną nedidelę operaciją, ir atsiskleis tiesa. Įvardį „mes“ pakeiskime įvardžiu „aš“, žodžiu, trečiąjį asmenį visur pakeiskim pirmuoju ir sužinosim dramatišką autorės būseną:

„Turiu nunešti man skirtąją naštą. Dažnai girdžiu: to nedaryk, šito negalima. Man priekaištauja dėl to, kad sėdžiu namuose prie televizoriaus arba trankausi po parduotuves, kad tyliu ar per daug plepu, kad esu šykšti arba per daug išlaidauju, žodžiu, mane bara tada, kai pamėginu būti savimi. Gyvenimas užkrauna tiek daug, kad tarp daiktų ir pareigų neberandu savęs“.

Kiek daug pasakyta, ar ne? Koks dramatizmas, kokia nepavydėtina būsena žmogaus, kuris baramas ir už tylėjimą, ir už plepėjimą! Netverdama savyje, moteris norėtų išsilieti internete, bet jaučiasi taip užspeista į kampą, kad „neberanda savęs tarp daiktų ir pareigų“, ir jos „aš“ pasislepia už grupinio „mes“.

Kartais po unifikuotu „mes“ dienoraščio autorius paslepia ir dvasinius ieškojimus bei atradimus, apie kuriuos kažkodėl nesiryžta prabilti savo vardu.

„Kažkas labai nori sutikti tave, - praneša internete jauna mergina. - Neaprėpiamos tuštumos bei nepasitenkinimo jausmas iškyla mūsų širdyse, ir iš mūsų būtybės gelmių išsiveržia šauksmas, kurio kartais mes patys iki galo nesuprantame: 'To negana, mums reikia daugiau! Parodyk mums Dievą, parodyk mums mūsų Viešpatį!'”

Praskleiskime uždangą „mes“, ir atsivers labai subjektyvus, unikalus išgyvenimas:

„Aš labai noriu sutikti tave. Neaprėpiamos tuštumos bei nepasitenkinimo jausmas iškyla man širdyje, ir iš mano būtybės gelmių išsiveržia šauksmas, kurio kartais aš pati iki galo nesuprantu: 'To negana, man reikia daugiau! Parodyk man Dievą, parodyk man mano Viešpatį!'”

Dabar mėginkite skaityti patys, keisdami bespalvį „mes“ į unikalų „aš“. Pirmiausia, žinoma, perskaitykite savo pačių rašinius. Jeigu rasite „mes“, nesvarstydami ir nesigilindami į kontekstą, keiskite į „aš“, ir tik po to skaitykit. Gali būti, patys nustebsit, kiek daug esat parašę apie save.


Netikras AŠ

Kartais, pristatydami save kitiems, internautai taip persūdo, kad jų vizitinė kortelė pasidaro panaši į perkrautą reklaminį lankstinuką ir padvelkia atviru melu. Štai kaip savo „aš“ išliaupsina vienas genijus:

„Aš pasižymiu gyvu intelektu, šviesiu protu, įžvalgumu. Esu subtili asmenybė. Intelekto savybės leidžia man tapti pripažintu autoritetu daugelyje sričių. Savo neįprastos intuicijos dėka aš be vargo galėčiau pasiekti sėkmės ir įgyti turto, tačiau tokia karjera neatneštų man pasitenkinimo, nes svarbiausias mano siekis - savojo “aš” tobulinimas. Tam būtinas laisvas laikas ir vienatvė ramiai meditacijai, apmąstymams apie būties ir visatos paslaptis“.

Pirmuoju savo rašiniu žmogus pasižada nudžiuginti skaitytojus nepaprastai giliais straipsniais, pradedant filosofine tiesos problema ir baigiant visatos likimo klausimais, paskelbia visą sąrašą būsimų straipsnių, bet praeina keli mėnesiai, o vietoj žadėtos straipsnių serijos – viso labo viena kažkur surasta ir įkelta kosmoso nuotrauka…

Sakytume, paprastas pagyrūnas ir melagėlis – tokių žmonių instinktyviai vengiame, nes jaučiame pavojų būti apgauti ir suvedžioti.

Iš tiesų žmogus pasakė apie save labai daug tiesos. Subjektyvius ir niekuo neparemtus teiginius „aš esu“ jo tekste pakeiskime kur kas objektyvesniais pasakymais „man atrodo“, „aš manau“, „save laikau“, „sau priskiriu“, ir melu dvelkiančios pagyros akimirsksniu virs neutralia ir net objektyvia informacija:

„Man atrodo, kad pasižymiu gyvu intelektu, šviesiu protu, įžvalgumu. Save laikau subtilia asmenybe. Manau, kad intelekto savybės, kurias sau priskiriu, leidžia man tapti pripažintu autoritetu daugelyje sričių. Man atrodo, kad savo neįprastos intuicijos dėka aš be vargo galėčiau pasiekti sėkmės ir įgyti turto, tačiau tokia karjera neatneštų man pasitenkinimo, nes svarbiausiu siekiu laikau tobulinti savąjį “aš”. Manau, tam būtinas laisvas laikas ir vienatvė ramiai meditacijai, apmąstymams apie būties ir visatos paslaptis“.

Dabar vietoj melagėlio plepalų turime gana nuoširdų žmogaus pasakojimą apie tai, kokį jis save įsivaizduoja ir koks norėtų būti. Neryžtingas žmogus jaučia, kad nepasieks turtų ir pripažinimo „įvairiose srityse“, vietoj to jis geriau paskęsta savo tuščiuose svarstymuose ir vienatvėje toliau lipdo savo netikrąjį „aš“, kaip pats sako, toliau jį „tobulina“.

Šį metodą („aš esu“ keisti į „save laikau“, „man atrodo“, etc.) galima taikyti ne tik internete, bet ir buityje. Būna, kitam žmogui neatsargiai pasakome „tu esi“ vietoj „man atrodo“, ir kyla beprasmis konfliktas. Tarkim, žmona visą vakarą laukia vėluojančio vyro ir visko prifantazuoja. Kai tas grįžta, ji pradeda teiginių seriją „aš žinau“:

    - Žinau, kur tu buvai! Susiradai kokią kekšę arba sėdėjai aludėje. Aš žinau, kad tau visai nerūpiu!

    Visa tai – baimių sužadintos fantazijos vaisius, bet nuskamba kaip neginčijamas kaltinimas. Jeigu vyras buvo ne pas kekšę ir sėdėjo ne aludėje, bet dirbo viršvalandžius, norėdamas žmonai nupirkti brangesnę dovaną, jis gali mirtinai įsižeisti.

    Ar galima tokioje situacijoje vyrui sakyti, kokios buvo apėmusios baimės ir įtarimai? Žinoma, galima tai sakyti, bet apie baimes bei įsivaizdavimus ir reikėtų pasakoti tik kaip apie baimes ir tik kaip apie įsivaizdavimus. Pavyzdžiui:

    - Aš taip nerimavau, laukdama tavęs. Nežinojau, kur esi, ir pradėjo į galvą lįsti visokios negeros mintys. Išsigandau, kad susiradai kokią kekšę arba nuėjai į aludę. Man pradėjo atrodyti, kad tau nerūpiu…

    Situacija ta pati, bet tekstas visai kitas, ar ne? Tai – tik informacija, paprasčiausia tiesa apie žmonos išgyvenimus, o tiesa neįžeidžia. Po tokių žodžių vyras tikriausiai pradės raminti žmoną ar net atsiprašys, kad nepaskambino ir laiku nepasakė visko.

    Po netikruoju „aš“, po tuščiais plepalais ar nepagrįstais kaltinimais visada galima rasti tikrus norus, tikrus troškimus ir tikras baimes.

    Sėkmingų „aš“ paieškų!


Atgal į: Pirmasis asmuo internete