Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2011-01-05

Alkoholis yra šventas

Publikuota: Straipsniai

Alkoholis yra šventas gėrimas. Nežiūrėkit, kad jau seniai negeriu - aš iš tiesų taip manau.

- Na, bent per šventes išgeri?

- Ne, nei per šventes.

- Tai kokios šventės, jeigu neišgeri?

Jie teisūs, kurie šito klausia. Iš tiesų tai jokios šventės. Tai paprasčiausios dienas, gal išeiginės, bet jokiu būdu - ne šventės. Šventės - tai kolektyvinis svaigulys, kita, nekasdieniška sąmonės būsena. Aš jau seniai nešvenčiu.

Urviniai žmonės dar nemokėjo pasidaryti alkoholio, bet jeigu švęsdavo, tai juk turėdavo pabėgti iš kasdienybės, pasiekti kitą, įsivaizduojamą, nekasdienišką realybę. Visiems šokant kartu ritmingus šokius ir dainuojant vienu ritmu, galima pasiekti kitą sąmonės būseną, kuri dar vadinama transu. Tradicijų tyrinėtojai sako, kad pirmykščiai šokiai turėjo ne pramoginį, kaip dabar, bet visai kitokį, dvasinį pobūdį. Ritualiniai šokiai ir dabar džiunglių tautelių žmones nukelia į fantastinę realybę, kur jie susitinka su protėviais ir kitomis dvasiomis. O jeigu dar parūkius tokių žolelių? Jeigu tokių žolelių įbėrus į laužą, į šventiko smilkalinę? Visai kitas dvasingumas!

Iš labai senų piešinių bei ritualinių akmenų istorikai daro išvadą, kad dar urviniai žmonės bendraudavo su įsivaizduojamomis dvasiomis ir aukodavo joms maistą. Visa gentis susėsdavo su mirusiais protėviais ir kartu švęsdavo. Šventės ir šiandien sulipusios su įsivaizduojama realybe. Su išgalvotu vaizduotės pasauliu bendraujame kiekvienais metais, kai gauname dovanėlių nuo Kalėdų Senio arba kai patys apsimetame tokiu seniu. Mūsų Kalėdos pilnos nykštukų, angeliukų, dar yra tokia Snieguolė ir be lytinio akto pradėtas kūdikis… Per Kūčių vakarienę daug kas padeda lėkštę dvasioms, o per Vėlines visa tauta išsikelia aplankyti numirėlių. Dar mirusiųjų metinės, “kalnai už mirusius”… Įprasta švęsti su vaiduokliais ir dvasiomis.

Biblijoje pasakyta: šešias dienas turėsi sau, o septintą atiduosi Dievui. Šešios dienos yra šitai, septintoji - anai realybei. Ar įmanoma būtų tas dvi realybes sujungti?

Taip, įmanoma. Ne tik ritualiniais šokiais ir žolelėmis. Žemdirbių tautos išmoko užraugti vynuogių sultis ir pasidaryti alkoholį. Kaip ir visos naujovės, iš pradžių tai buvo smerkiama. Šis pasikeitimas matyti ir Biblijoje. Pagonių tautos pradžioje smerkiamos už girtavimą, vyno prisigėrę Biblijos herojai pridaro kvailysčių, o galiausiai vynas tampa Dievo krauju - pačiu švenčiausiu gėrimu. Sentikiai per Sekmines (o tai - Šventosios Dvasios šventė!) net geria kapinėse, o nueidami palieka dvasioms pilną taurelę ir užkandos. Viešpatie, savo krauju sustiprink šį nematomą ryšį!

Beje, vynas Dievo krauju tapo gerokai prieš Kristų. Kristaus pirmtakas Dievo Dzeuso ir nekaltos mergelės sūnus Dionisas irgi labai mėgo vyną, jis vandenį versdavo vynu, jo gyslomis irgi tekėjo vynas. Jis netgi prisikėlė iš mirusių! O Dioniso garbinimo šventės būdavo girtavimo orgijos. Graikai tikėjo socialine vyno nauda. Bendras svaigulys suvienija žmones taip pat, kaip ir bendra baimė.

Vėliau vyno taurę iš Dioniso perėmė Kristus. Nors krikščionių bažnyčiose geriama simboliškai, bet iš krikščionybės kūrėjo Pauliaus laiškų matyti, kad pirmųjų krikščionių bendruomenėse būta girtavimo orgijų. Štai jis bara korintiečius, kam tie per viešpaties Vakarienę “kiekvienas paskuba suvalgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria”. Iš kitų rašytinių šaltinių bei piešinių matyti, kad ir viduramžiais švenčiama būdavo kaip reikiant, o vienuolynai mirkdavo vyne. Girtas kaip vienuolis, storas kaip vyno bačka - tai vienuoliams skirti satyrų epitetai. Šampaną ir daugelį kitų vyno rūšių išrado vienuoliai, o to nepadarys atsitiktinis mėgėjas. Ir šiandien tarp kunigų alkoholizmas nėra reta liga.

Bet juk bažnyčia pasisako prieš girtavimą, o vyskupas Motiejus Valančius kažkada išblaivė prasigėrusius žemaičius!

Taip, žinoma. Alkoholis yra šventas gėrimas, jis skirtas šventėms, o kai tikintieji ima svaigintis kasdien, net ir tomis dienomis, kurios priklauso šitai realybei, tenka stabdyti. Žemaičiai buvo prasigėrę tiek, kad nebeįstengė mokėti duoklės nei dvarams, nei vyskupui. Juos teko šiek tiek prablaivyti. Bet negirdėjau, kad bažnyčia pasisakytų prieš alkoholį kaip prieš nuodą ir ruoštųsi nebegarbinti vyno. Negi Dievo kraujas gali būti nuodingas?

- Mūsų laikais žmonės gerdavo tik per šventes, - sako viena senutė.

Užtat dabar netvarka. Alkoholis skirtas šventėms, tai šventas gėrimas, svaigintis kasdien - nuodėmė. Tokia mūsų kultūros nuostata.

Alkoholio šventumu šiandien tiki daugelis tų, kurie jau nebegeria. “Alkoholis - geras dalykas, bet - ne man”, - sako jie. Jie tiki praradę labai gerą dalyką. Tokios nuostatos laikosi ir anoniminiai alkoholikai. Alkoholis jiems - šventenybė, kurios jie nebegali pasiekti.

- O tu? - vėl klausia manęs.

Aš juk sakiau: nebešvenčiu. Nei Velykų, nei Kalėdų, nei vestuvių, nei gimtadienių. Aš noriu eiti tvirta žeme ir matyti tikrus dalykus - ne dvasias, ne vaiduoklius, ne baltas peles, ne angelus.

Nieko švento man nebėra.

-Tai ką tu darai per šventes? - klausia pažįstami.

Aš džiaugiuosi tikrais, o ne šventais dalykais. Atvažiuoja Vincas - aš džiaugiuosi savo sūnum, o ne tuo butaforiniu molinuku iš stebuklinės pasakos, kaip Dievas Jahvė be lytinio akto įtaisė Marijai vaiką. Atvyksta svečių per kitas išeigines - aš džiaugiuosi svečiais, o ne vasario penkiolikta, atsiprašau, šešiolikta, ne kažkada priimtu politikų nutarimu, ne istorikų sukurto legendinio Mindaugo karūnavimu. Jokio džiaugsmo man neteikia ir Vatikano senuko nutarimas legendinę Mariją su visu kūnu ir raudonais bateliais nukelti į dangų - aš juk nemačiau, kaip popiežiaus liepimu angelai ją kėlė aukštyn, ir nežiūrėjau jai po sijonu. Bet vaikai, draugai ir anūkai atvažiuoja realūs, mes bendraujam šitoj realybėj, be šventų narkotikų ir be švento alkoholio.

Po to, kai iš mano smegenų išgaravo paskutiniai Dievo kraujo lašai, daug tvirčiau jaučiu po kojomis žemę (net nejaučiu, kaip ji sukasi), o kontūrus matau daug ryškesnius (tarp realių daiktų ir fantazijų atsirado linija). Beje, tie ryškesni daiktai ir gyvi žmonės man teikia tikrą, o ne iliuzinį džiaugsmą.

Patikėkit, gyvenimu galima džiaugtis dabar, nelaukiant mirties.

Realybė gražiau už kliedesį.

Kitas gyvenimas

Patiko (0)


Atgal į: Alkoholis yra šventas