BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Yra ir toks pasirinkimas

Kai sutinkame nusiminusį žmogų, mums pirmiausia šauna į galvą mintis, kad jam atsitiko kas nors blogo. Kitam gali kilti užuojautos ar net kaltės jausmas, noras kuo nors padėti.
Ar visada ši mūsų reakcija teisinga? Ar ji niekada neapgauna?
Neseniai, skaitinėdamas internautų samprotavimus, aptikau vieną mintį, kuri gerokai nustebino:
“Ir liūdesys, ir džiaugsmas yra gyvenimo dalis ir vienodai svarbūs. Verčiau matyt tik liūdesį ir mokėti suprasti jo grožį, negu matyt tik džiaugsmą ir būti apmulkintu…”
Taigi kai sutiksite nusiminusį žmogų, neskubėkite nusiminti kartu su juo arba reikšti užuojautos. Galimas daiktas, žmogus savo noru pasirinko tik liūdesį ir dabar slapta džiaugiasi jo grožiu.
Pažįstu nemažai žmonių, kurių gyvenimo strategija - matyti ir kalbėti tik apie blogybes, apie tai, kaip jiems blogai ir kaip jiems sunku, bet kad žmogus taip atvirai išpažintų savo meilę blogiui…
Kaip elgtis su šitais liūdnojo vaizdo riteriais, kurie dar vadinami dvasiniais vampyrais?
Jeigu esate lengvai sujaudinamas, jus kamuoja nerimas, turite polikį į depresiją, tokių žmonių geriausia vengti. Tačiau, paprasčiausiai atstumdami užuojautos siekiantį žmogų, mes rizikuotume pasilikti sau abejonę: ar tas žmogus tikrai pats
pasirinko liūdesį ir dabar kvailina mus, reikalaudamas mūsų dėmesio? O gal jam iš tiesų reikalinga pagalba?
Labai nesunku nustatyti keletą labai svarbių aplinkybių.
1. Pirmiausia pasidomėkite, ar tam žmogui atsitiko kokia nors konkreti nelaimė, ar jam “apskritai blogas” gyvenimas? Konkreti problema yra įveikiama, ir jūs tikriausiai galėtumėt padėti. Abstraktus blogis - savanoriškas nelaimėlio pasirinkimas. Jeigu žmogus pats pasirinko liūdėti, ko jam trukdyti?
Tokiu būdu galite patikrinti ir save. Jeigu apima bloga nuotaika, galite paklausiti savęs: ar man kas atsitiko, ar šiaip bloga diena? Jeigu “šiaip bloga diena”, pasidarykit geresnę dieną, pradžiugindami save kokiu nors geru dalyku, tarkim, pasidarydami pramogą arba galvodami ir kalbėdami apie ką nors malonaus.
2. Pasitenkit prisiminti, kaip dažnai pašnekovą matote nusiminusį. Ar liūdnas jo veidas - įprastas vaizdas, ar kažkas netikėto? Nuolatos liūdinčiajam nereiklėtų trukdyti džiaugtis liūdesiu.
3. Jeigu nelaimėlis kalba apie konkrečią bėdą, pasidomėkit, kaip ją žada įveikti. Gal ir jūs galėsite prisidėti. Bet jeigu žmogus nieko nesiruošia daryti, nes “viskas beprasmiška”, tai žinokit, kad ir mėginti padėti - beprasmiška. Tegu nelaimėlis pats vienas smaginasi liūdesiu.
4. Jeigu matote, kad tariamasis nelaimėlis iš tiesų yra paprasčiausiais niurzgalius, siekiantis jūsų užuojautos, bet jūs neįstengiate atsispirti ir visgi bendraujate su juo, gadindami savo nuotaiką, derėtų atkreipti dėmesį į save ir sąžinigai paklausti savęs: negi širdies kertelėje nejaučiu slapto malonumo, kada girdžiu kalbant apie tokius lūdnus, blogus ar net baisius dalykus? O jeigu ir pats mėgstu blogybes bei liūdesį, tai ko meluoju sau, kad tai nepatinka?
Šia tema dar:

Renkuosi laimę

Išsigalvotos baimės

Rodyk draugams

Komentarai (13)

Anonymous2007-04-05 08:56

O kaip tu pats elgiesi, sutikęs "liūdniojo vweido riterį"? Negi paprasčiausiai praeini nepaguodęs? Juk žmogus tai nelaimingas - nesvarbu, ar jį tokį padarė likimas, ar pasirinko jis pats, bet ir nelaimėlis yra nelaimingas.

Deepblue2007-04-05 11:16

tikra tiesa, pats ne karta esu pasakes artimam zmogui kai jam kazkas blogai ar viskas blogai: ar darai kokias nors isvadas? jis atsako tai kad beprasmiska, neymanoma ir t.t… tada as atsakau nepyk bet man tawo paguodos neydomios… tada pagalvoju ar yzeidziau ar tiesiog leidau dziaugtis liudesiu… Isvis nekenciu verkslentoju kuriem kiekviena diena didziulis bedu kalnas jie verkia del blogo oro, del gero, del blogos valdzios, tiesiog nusispjaunu ir nueinu, vengiu tokiu zmoniu. kai man paciam isties kazkas blogai stengiuosi kad niekas to nepamatytu, ir nebandau suverst visa beda kazkam ir ieskot paguodos.

Petras2007-04-05 12:29

… visada pritariu niurzgaliams. Jeigu jie vėl ir vėl ima aimanuoti, kokia šiandien prasta jų sveikata, paslaugiai imu antrinti, kad jie iš tiesų blogai atrodo.

- Tu iš tiesų atrodai kaip prieš pat mirtį, - sakau tokiam ir stebiu, kaip jo veide atsiranda nuostaba. - Gali būti vėžys arba cukraligė. Mano amžinatilsį senutis paskutinę savaitę atrodė geriau.

Keisčiausia, kad dejuotojai nuo tokio pritarimo nė kiek neapsidžiaugia, kartais net ima gintis, kad ne viskas taip ir blogai. Tada vėl imu antrinti:

- Taip, žinoma, šiek tiek dar pagyvensi, kokią savaitę arba ilgiau. Mano kaimynui buvo labai panašiai, o jis išgyveno dar pusę mėnesio. Tiesa, į galą pats prašė mirties, nes ėmė spausti tokie skausmai…

Kartais parodau dar daugiau dėmesio vargšo žmogelio bėdoms:

- O kaip tau yra? Skauda galvą, nesinori valgyti? Viskas aišku, mano uošviui buvo taip pat. Manė, praeis, o tai buvo užslėpta vėžio forma. Labai skausminga mirtis, tegu ją velniai…

Kai nelaimingieji ima dejuoti dėl per šaltų ar per šiltų orų, per ankstyvo ar per vėlyvo pavasario, aš ir vėl surandu paguodos žodį:

- O taip, rusų laikais viskas buvo geriau. Vasara buvo vasara, o žiema buvo žiema. Dabar visi Seime riejasi dėl valdžios, o tvarkos niekas nežiūri. O ta Europos Sąjunga - ką ji padarė? Visoj Europoj - tas pats bardakas: tai lietūs, tai vėjai, tai sausros… Aš jau nebetikiu, kad šiemet ateis vasara. Kokia vasara, kada aplink vieni vagys?

Keisčiausia, kad gavę šitiek paguodos ir pritarimo, nelaimėliai vis mažiau ir mažiau siekia mano subtilaus dėmesio. Galimas daiktas, jie vienu kartu pasisotina ilgam.

TD2007-04-06 02:03

Geras blog'as, man patinka. Aš tikiu, kad yra Kažkas. Ne, aš netikiu, aš tiesiog žinau, kad yra Kažkas. Daugybę kartų gyvenime tuo įsitikinau, visose gyvenimo srityse. Ne kartą, ne du, o daugybę. Net nepradėsiu dabar visko vardinti.. Bet kas yra tas Kažkas? Jėzus? Pasamonės galia? Visata? Energija? Ar dar kas? Mane tai šiek tiek glumina. Ir kodėl į Bažnyčią atėją žmonės dažniausiai būna rimtais, liudnais veidais? Ar Dievas nenorėjo, kad mes džiaugtumėmės jo dovana-gyvenimu? Kodėl Bažnyčia aukština kryžių-Kristaus kančios simbolį? Neprašau tavęs atsakyti į šiuos klausimus, tiesiog šiaip, pamasčiau.

TD2007-04-06 02:05

Nekreipk dėmesio į antraštę, netyčia taip, čia ne prie ko.

Petras2007-04-06 08:19

Aš irgi pastebėjau, kad bažnyčioje žmonės būna perdėtai rimti ir išsigandę. Mano galva, eidami į bažnyčią prie stabų ir toldami nuo Dievo, jie ir turi būti liūdni. Atsisakydami bendrauti su Dievu betarpiškai, savo kambarėlyje ir ieškodami tarpininkų, jie praranda galimybę patirti tiesiai iš Dievo plūstančią ramybę. Tokia visų bedievių - tiek ateistų, tiek stabmeldžių, bėda.

O kryžius nėra Jėzaus kančios ženklas, tai senas pagonių simbolis, kuris reiškia daug ką, bet su Jėzumi neturi nieko bendro. Jėzus buvo prikaltas ne ant +, bet ant T formos žudymo įrankio. Tapę stabmeldžiais, krikščionys pasiėmė pagonių simbolį ir šventvagiškai painioja jį su Jėzaus vardu.

Jeigu esi skaitęs Bibliją, pats žinai, kad stabų garbinimas nieko gero duoti negali.

eklipas2007-04-06 09:30

Gera mintis: "Ir liūdesys, ir džiaugsmas yra gyvenimo dalis ir vienodai svarbūs. ….." va čia ir reikėjo sustoti. Labiau, aišku, norėtųsi visą laiką džiaugtis, bet neišeina padaryti sąmoningai nes tai jausmai. Žinoma, kažkiek tai galima suplanuoti, taip sakant "apmulkinti" save ir kitus, ko ir siekiame visą savo gyvenimą. Kažin ko nesu sutikęs žmogaus kuris bandytų save "apmulkinti", kad būtų nelaimingas ir liūdnas, jam paprasčiausiai "taip gavosi" (nors tikslas buvo priešingas, net jei norėjo "pasigrožėt liūdesiu", grynai iš estetinių paskatų). Man atrodo, kad nuliūdint kitus tai nuodėmė, bet kodėl aš nuliūdinu save, ir manau, kad tai nuodėmė mažesnė, ir ką su tuo daryti?

Petras2007-04-06 10:43

Taip, liūdesys yra neatskiriama gyvenimo dalis. Nepatyrę baimės ir įtampos prieš šuolį, parašiutininkai nepatirtų ir laisvo kritimo džiaugsmo, o gimdymo skausmai tik padidina džiaugsmą, kurį motina patiria, išvydusi kūdikėlį.

Nuolatos kvatoti galėtų nebent psichiškai nesveikas žmogus, o be tamsos neatskirtume šviesos.

Visa problema, kaip žiūrėsim į liūdesį - pozityviai ar negatyviai? Žiūrėdami į liūdesį pozityviai, kaip į grūdo žūtį, mes išleisime naujus sielos daigus.

Antra vertus, ir į gėlės žiedą žiūrėdami gamim matyti jį jau nuvytusį. Vienu atveju mūsų dėmesys ir visos pastangos bus sutelktos pirmyn, į gėrį, kitu atveju trauksim atgal, į regresą ir nieko negimdančią mirtį.

Evangelija moko pozityvaus pozityvaus požiūrio, Jėzus vartojo ir gymdyvės metaforą. "Tačiau visa tai - gimdymo skausmų pradžia", - sakė jis apie Evangelijos kelio sunkumus. Mt 24,8

Anonymous2007-04-06 11:25

Žmogus yra silpna, nuodėminga būtybė, jo kūnas pilna gašlumo, melagystės, paleistuvavimo…

Kas čia gali būti gero?

Petras2007-04-06 12:18

Taip, jeigu pažvelgsim į žmogų religingo vakariečio akimis, pamatysim, kad tai - silpna, nuodėminga būtybė, pila gašlumų ir kitokių blogybių. Ir nieko gero šiame Dievo kūrinyje tikrai nerasim!

Visoms vakarietiškoms religijoms, tiek katalikams, tiek stačiatikiams, tiek protestantams, būdingas negatyvus požiūris į žmogų ir gyvenimą. Visas gėris ir visa viltis nukeliama į pomirtinį pasaulį, o čia paliekamas tik blogis. Ne veltui ši žemė dar vadinama ašarų pakalne.

Apie tai, kaip čia akcentuojama kančia ir mirtis, neverta ir kalbėti - užtenka pažvelgti į prikaltą prie kryžiaus stabuką ir šventųjų paveikslus.

Bet jeigu vadovausimės Biblija, žmogų turėsim laikyti tobulu Dievo kūriniu. Niekinti žmogų, vadinasi, niekinti jo Kūrėją. Garbinti Kūrėją - tai pripažinti, kad žmogus (ir jo kūnas, žinoma) sukurtas tobulai, jam nebereikia patobulinimų.

Dabar turim atskirti žmogų ir jo darbus, o to vakarietiškos religijos neįstengia padaryti. Peilis gali būti tobulas įrankis, juo galime atlikti gerų darbų, tarkim, papjaustyti duonos, tačiau galim tuo peiliu padaryti ir nusikaltimą.

Ar peilis pasidarys blogesnis, jeigu juo nužudysim žmogų?

Ką smerksime - peilį ar nusikaltimą?

Religinis mąstymas sutapatina nusikaltimą su nusikaltėliu, todėl pasmerkiamas ne tik nusikaltimas, bet ir jį padaręs žmogus. O kai mėginama išteisinti savą žmogų, tarkim, apsivogusį kunigą arba pedofilą kardinolą, imama teisinti vagystę ir podofiliją. Tai - labai dažna religingų žmonių reakcija.

Tik pradėję skirti žmogų nuo jo darbų, tobulą Dievo kūrinį nuo paties kūrinio kūrybos, galėsim suprasti blogio prigimtį ir nebesitapatinti su blogiu. Dievas žmogų sukūrė laisvą, o tai reikškia, gad jis gali ir klysti, ir elgtis teisingai. Taip, žmogus gali elgtis ir teisingai, nesileiskime kunigų ir pastorių apgaudinėjami, kad žmogus - tik blogio šaltinis.

Ką sako Geroji naujiena? Padaręs sunkiausią nusikaltimą, žmogus nėra pasmerktas, sūnus paklydėlis bet kada gali atsitokėti ir sugįžti pas mylintį Tėvą. Taip, apsisukti ir drąsiai eiti pas Dievą be jokių kunigų, pastorių, sakramentų ir kitų burtų bei butininkų. Štai kodėl Jėzus sakė, kad kekšės ir muitininkai ir didžiausi nusidėjėliai gali atsidurti karalystėje pirmiau už kunigus, Rašto aiškintojus ir fariziejus.

Tai - dinamiškas, o ne statiškas požiūris.

Pasižiūrėkim į save ir pamatysim: per savo gyvenimą mes tai darome daugybę kartų. Mes ir tolstame nuo Dievo, priešgyniaujame jam, ir atsitokėję vėl einame link jo lyg tas Evangelijos sūnus paklydėlis.

Ko gero, didžiausia išmintis būtų skirti tuodu judėjimus, o ne aklai sekti paskui kitus lyg gyvulių bandoje.

O, kad kiekvienas mano paklydimas sustiprintų šitos krypties nuojautą!

Anonymous2007-04-07 14:07

Kai peiliu nužudomas žmogus, peilis susikruvina. O pats nusikaltėlis? Negi jis, darydamas nusikaltimą, nesusitepa? Petrai, negi šito nepastebėjai?

Petras2007-04-08 10:07

O taip, žinoma, daugybę kartų aš tai pastebėjau pats savyje. Tiek ilgai nuodijau save alkoholiu, kad ėmiau darytis našta ne tik kitiems, bet ir pats sau: mano sveikata sušlubavo, ėmė siaurėti interesų ratas, tiesą` sakant liko svarbiausias interesas, kuris stūmė iš akiračio visus kitus, - išgerti. Turėjau fenomenalią atmintį, o pagiringas ėmiau pastebėti, kad neprisimenu žmonių veidų ir vardų, ištisi gyvenimo gabalai ėmė dilti iš atminties. Nusikaltimas, kurį dariau sau ir kitiems, mane labai sužalojo.

Apie trisdešimt metų rūkiau. Vis dažniau ėmiau sirgti bronchitu, neparūkius kamuodavo nemiga, vis dažniau ėmė dygčioti širdį…

Tiesą sakant, aš jau maniau, kad su manimi atsitiko kažkas nepataisomo. Juk alkoholizmas nepagydomas, man atrodė, kad ir prarūkyti plaučiai nebeišsivalys…

Visa laimė, kad patikėjau Gerąja naujiena.

Aš vėl sveikas. Susižalojimai, kuriuos padariau pats sau, kiek įmanoma atsistatė. Vidaus ligų gydytojas nusistebėjo, kaip "švariai dirba" mano plaučiai. Alkoholizmas, žinoma, nepagydomas, bet alkoholikas, pasirodo, gali gyventi ir be alkoholio. Naujasis mano gyvenimas tikrai yra laimingesnis.

Tai nuolatinis gyvenimas Kelyje, o ne su pakelės stabais, tai grįžtančio paklydėlio džiaugsmas, o ne klimpimas į liūdesį dėl praeities nuodėmių.

O kas būtų buvę, jeigu būčiau patikėjęs religine nuostata, kad pats tapau nepataisomu blogiu?

Būčiau galėjęs pagiringas vaikščioti į kokią tradicinę bažnyčią ar sektą, o ten kartu su visais užsiimti savigrauža ir savęs menkinimu, pasakoti kietiems, koks žmogus yra silpnas ir nuodėmingas.

Kokia man būtų nauda iš to?

Iš to būtų nauda tik kunigams, Rašto aiškintojams ir kitiems manipuliatoriams.

Anonymous2007-04-16 23:58

eretikus satanikus…

netikiu

Rašyti komentarą

Tavo komentaras