BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vieneri metai normalaus svorio

Prieš metus pasijutau ne kaip. Buvo sunku lipti per tvotą. Kam aš turiu nešioti su savimi tiek lašinių? Kam man jie reikalingi?

Svorį numesti yra labai nesunku - aš tai jau dariau keletą kartų. Jeigu žinai vienintelę nutukimo priežastį (suvartoji daugiau kalorijų, nei sudegini) ir ją pašalini, dvidešimt kilogramų numesti gali per kokius tris mėnesius. Aš taip ir padarydavau, bet jie vėl priaugdavo.

Šį sykį nusprendžiau atsikratyti viršsvorio visam laikui.

Štai jau visi metai aš normalaus svorio. Sveriu tiek, kiek nusistačiau. O kiek turiu sverti? Nusprendžiau pats. Šiek tiek įtakos turėjo ir aplinkiniai. Kai svoris nukrito iki 85 kilogramų, jie pradėjo sakyti, kad daugiau nebereikia. Mat jie priprato matyti mane apvalesnį, o visai lieknas aš jiems atrodyčiau kaip ir nesveikas.

Nebereikia, tai nebereikia. Svarbu, kad pats jaučiuosi gerai. Sakyčiau, tai - pats svarbiausias kriterijus. Šalia mūsų gyvena daugybė itin valdingų žmonių, kurie norėtų turėti mums valdžią - jie visada nurodys, kuo mums tikėti, kaip atrodyti, ką valgyti, už ką balsuoti, kuo rūpintis, ko bijoti, kiek sverti, kokius jų sakramentus atlikinėti ir kokius jų vaistus gerti. Bet aš turiu nuosavą galvą ir žinau savo savijautą.

Tai kodėl vis nutunku? Numetu svorį ir vėl priaugu?

O kaip nepriaugsiu, jeigu grįžtu prie seno įpročio valgyti daug, riebiai ir saldžiai?

Dabar - jau ne. Dabar valgau tiek, kiek man iš tiesų reikia, o ne tiek, kiek išmokė nesveika aplinka.

Stebiu Vincą ir kitus nenutukusius žmones. Vinco niekas niekada labai neragino, nevertė išbaiginėti lėkštės (”kodėl negali suvalgyti paskutinio šaukšto?”), ir jis valgo tiek, kiek jam iš tiesų reikia. Suvalgo pusantro cepelino ir STOP. Sako: užkrito relė. Suveikė kažkokie davikliai. O mano davikliai sugedę. Jie suveikia, bet pavėluotai. Todėl turiu arba žiūrėti į nesugadintus žmones, arba šaltu protu atsimatuoti, kiek man iš tiesų reikia maisto.

Iš pradžių su įpročiais buvo sunkiau, reikėdavo netgi sverti maistą ir skaičiuoti kalorijas, dabar jau pataikau iš akies. Pamažu keičiasi ir patys įpročiai. Kažkur skaičiau, kad po dvejų metų rizika vėl nutukti turėtų kaip ir išnykti. Išeitų, pusė darbo kaip ir padaryta.

Taigi numesti viršsvorį yra tik dalis darbo, kita jo dalis - išsaugoti normalų svorį, o to nepadarysi, nepakeitęs mitybos įpročių. Keičiantis įpročiams, keičiasi visa gyvensena, o kartu ir mąstysena. Kažkada vertinau labai riebų ir labai saldų maistą, jo turėjo būti nepapratai daug. Daug riebaus ir saldaus maisto - tai šventė. Taip man atrodė. Dabar atrodo truputį kitaip. Saldžių ir riebių tortų nebeperku - rinkodaros šlamštas. Galima pasidaryti dar skanesnį ir ne tokį stiprų torčiuką. Nusiperku Norfoje plotkelių (tai tos pačios bažnyčioje duodamos komunijos, tik didesnės), sutepu obuoliene, sudedu sluoksniais - ko ne torčiukas prie kavos? Kam man tie kremai, grietinė, kilogramas cukraus?

Ne visi mūsų poreikiai yra natūralūs, įgimti - daugelį jų mums išugdė kultūra. Bažnyčia savo aukas įtikina, kad joms būtinai reikalingi tie kvaili maži vafliukai, kad be šitos kvailybės jie paprasčiausiai negali gyventi. Prekybos marketingas dirba labai panašiai - jis įtikina, kam mums būtinai reikia naujo telefono (nors senas dar geras), kad šventė - tai jų riebus ir iki šlykštumo saldus tortas…

Taigi pakeisti savo išvaizdą - tai pakeisti savo gyvenseną, mąstyseną, šiek tiek - visą vertybių sistemą. Kas bijo pokyčių, yra labai tradiciški, tiems bus sunkiau. O kas nepakeis įpročių, nieko tiems nepavyks. Šitie galės ieškoti kokių stebuklingų žolelių, užkalbėjimų, dejuoti apie jų “lėtą apykaitą”. Beje, stebuklingų metodų jau siūlo ir medicinos verslas - jis gali sumažinti skrandį. Sumoka žmogelis mėsininkams pinigus, susimažina skrandį, o paskui kramto ir kramto kaip triušis. Dabar vienu sykiu suryti daug nebegali, tai kramto ir kramto, tunka ir tunka. Mat medicinos verslas gali pakeisti tik skrandžio tūrį, bet įpročio įveikti visas problemas (tarkime stresą) maistu jis pakeisti negali. Net nemėgina! Medicinos verslui reikalingi nutukėliai, kuriuos būtų galima “gydyti”.

Beje, įpročio reaguoti į stresą valgymu dar turiu ir aš. Dar būna, kad užeina sunkiai įveikiamas noras ką nors sukramtyti. Sunku jį paaiškinti. Juk būnu pavalgęs. Jis ateina kažkur iš pačios pasąmonės gelmių. Darau taip: valgau tik nustatytu laiku ir nustatytoje vietoje. Taip atsiranda naujas įprotis - valgyti tiktai prie stalo, laikantis tam tikros tvarkos (ritualo), o impulsyviojo valgymo bangos užeina vis rečiau ir rečiau. Impulsyvus valgymas yra tokia pat beprotybė, kaip ir impulsyvus pirkimas, impulsyvus žegnojimasis, impulsyvus kasymasis arba impulsyvus rūkymas. Anksčiau man dar būdavo impulsyvus gėrimas…

Manau taip: kada praeis impulsyviojo valgymo bangos, būsiu pasveikęs. Tada gyvensiu ramiai, be staigių apsirijimo protrūkių, kaip gyvenu negerdamas ir nerūkydamas, t.y. nemėgindamas pakeisti ką nors nuodo lašu arba nuodingu dūmu.

Kitas gyvenimas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (2)

fortuna2011-04-19 09:50

Visai neseniai netyčia perskaičiau garsiojo Allen Carr pamokslų knygą “Lengvas būdas sulieknėti”. Gal ką autorius ir atpratinęs nuo rūkymo savo kita knyga, bet manęs nė kiek nesužavėjo “atvedimas į protą” liekninantis. Senos tiesos ir tas pats smegenų plovimas, ką taip įtaigiai autorius kemša į skaitytojų smegenis. Padariau išvadą: tai tik jo verslo planas išnaudojant nutukimo problemą. Daug labiau įtikino Petras. Viena tiesa - mažiau valgyti, daugiau judėti. Et, kad mano žodžiai į mano ausį…

Petras2011-04-19 15:34

Aš irgi buvau bepradedąs skaityti tą knygą, bet pamačiau, kad autorius suka į vegetarizmą ir numečiau. Ir suka jis labai kvailai, meluodamas. Atseit žalia mėsa be daržovių esanti neskani, kad niekas nevalgo žalios mėsos ir be prieskonių. Na, vegetarizmu sergančiam autoriui gal ir neskani, bet pirmiausia reikėtų sutarti, kad “skanu” ir “neskanu” yra kultūros sukurtos normos, ir kas vienoje kultūroje “skanu”, kitoje gali būti “neskanu”, Jau nekalbu apie asmeninius skonius… Tas vegetaras atvirai meluoja, sakydamas, kad niekas nevalgo žalios mėsos - valgo ir dar kaip valgo! Ne tik Šiaurės tautos, kurios apskritai neturi daržovių. O štai kad valgytų kas nors žalias bulves, tikrai nesu girdėjęs.

Beje, aš niekada netvirtinau, kad reikia valgyti mažai. Bado dieta yra tokia pat pavojinga, kaip ir vegetarizmas. Aš siūlau valgyti ne mažiau, bet mažiau kaloringą maistą - ne tokį riebų ir ne tokį saldų. Aišku, reikia stengtis ir nepersivalgyti, bet svarbiausia yra pakeisti mitybos struktūrą - valgyti mažiau angliavandenių bei riebalų ir daugiau - baltymų bei daržovių (jose yra daug vitaminų ir mažai kalorijų, tai daugiau vitaminingas balastas skrandžiui apgauti).

Kas negali pakeisti mitybos struktūros, tiems vargiai pavyks. Esu matęs tokių bandymų, bet jie pasibaigė dar didesniu nutukimu. Nenorėdamas atsisakyti įprastų bandelių ar riebaus karbonado, žmogus mėgina badauti, kurį laiką save prievartauja lyg ir sėkmingai, bet vieną sykį jėgos pasibaigia, ir bado išgąsdintas organizmas puola atsigriebti tai, kas prarasta.

Valgyti mažiau - tai nutukti labiau. Mažinti porcijas galima tik labai labai pamažu, neišgąsdinant pilvo ir nesukeliant vidinio konflikto su savimi. Pirmiausia reikėtų sumažinti kalorijų, išmokti tam tikros drausmės (valgyti tik tada, kai ateina laikas), paskui palengva mėginti nepersivalgyti. Vėliau bus galima mažinti ir kiekį, jeigu reikės.

O dėl judėjimo… kai kurie nutukėliai mėgina atsikratyti suryjamų kalorijų, mindami pedalus arba kilnodami svarsčius. Nežinau, ką būtų galima sugalvoti kvailiau. Mano galva, tai jau tikra beprotybė - prisipilti kupiną baką kuro ir visą dieną trankytis kalnais, kad sudegintum viską iki paskutini litro. Kam šitaip varginti variklį ir mėtyti pinigus degalams?

Rašyti komentarą

Tavo komentaras