BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vienas gimtadienis

Dar buvo ne visai prašvitę, ir baltai pasipuošę medžiai lėtai
niro iš pilkšvos tamsos. Aš ėjau koja už kojos, labai norėjau kuo
ilgiau ištempti šį rytą, mačiau, jog baltą tylos
minutę net ąžuolai bijo pajudinti laiką, kad pirmas sniegtas
staiga nenukristų nuo iškeltų šakų.

- Garbė Dievui aukštybėse, o
žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms! - medžių
viršūnėse nuaidėjo skambus balsas, mažiausios šakelės šiek tiek
suvirpėjo ir saujelė baltų siego dulkių pažiro nuo jų lyg sidabrinės
menetos.

Tai buvo šimtą sykių girdėti žodžiai, o gal todėl, kad
buvo girdėti, mane jie patraukė prieiti arčiau. Už aukštos akmeninės
tvoros pamačiau didelę minią, kuri netilpo į vidų, stovėjo už durų ir
iš garsiakalbio klausėsi savo geriausios naujienos. Žmonių galvos buvo
pakeltos į viršų, o akys laukė stebuklo.

- Jis tikrai, tikrai
gimė dėl mūsų! - tikino balsas, keli vyrai nevalingai linčiojo
nudengtomis galvomis, o aš įsispraudžiau į tarpą.

Kažkas palietė
petį, tarsi norėtų praeiti, atsisukęs pamačiau vyrą baltais drabužiais.
Jis rankoje laikė pintą medinę lėkštę, kurioje voliojosi kelios
dešimkės ir metalinės monetos. Iškart supratau, kame reikalas, apimtas
gimtadienio džiaugsmo, ryžtingai atsisegiau pinginę, bet neradau
smulkesnių ir skaudama širdimi įdėjau 50 litų banknotą.

Vyras baltais drabužiais kelis sykius pagarbiai nusilenkė.

-
Oho, koks katalikas! - kažkas tyliai pagyrė už nugaros, ir buvo malonu
girdėti, kad tie pagyvenę žmonės, apsivilkę savo pačiais geriausiais,
bet pigiais šventiniais drabužėliais, mane laiko savu.

Dar pasitryniau tarp dorų katalikų, o po to patraukiau į kitą bažnyčią, kurią tais metais buvau pasirinkęs sava.

Rodyk draugams

Komentarai (11)

paklydau2005-03-29 21:03

… pinigais vietos danguj nenupirksi cia ne kruizas laivu i Kanaru salas

Anonimas2005-03-29 21:27

Zmogui buvo malonu, kad ji laiko savu. Visi tapo viena - nesvarbu, ar jie duoda daug, ar mazai, ar priklauso tai, ar kitai bendruomenei. As taip supratau.

Pranas2005-03-30 09:53

Petrai, man regis, paskutinio sakinio nereikia - būtų stipriau.

Ir kažin ar verta tokiuose rašiniuose vartoti tokius žodžius kaip pasitryniau, dešimkė ir pan. - disonuoja. Nebent kartais.

Bet tai tik mano asmeninė nuomonė:)

Anonimas2005-03-30 11:14

Kiti nori, kad Petras pasiliktu su katalikais, tai siulo isbraukti paskutini sakini is jo gyvenimo. Bet visi liksime Kristuje.

Joakimas2005-03-30 11:39

O man atrodo dienoraštyje reiktų naudoti tą žodyną, kurį naudoji kasdieninėje kalboje.

Ir paskutinis saknys kaip tik ir priduoda stiprumo, o tai be jo iš ties dar galima butu kartu su "mhm" komentaru pagalvoti, kad Petrui rūpi kažką nusipirkti.

Pranas2005-03-30 11:46

O aš būtent ir palikčiau neaiškumą, kur ėjo nuėjo pasakotojas. Te kiekvienas supranta kaip nori.

Bet tai, kaip rusai mėgsta sakyti, "IMHO".

Anonimas2005-03-30 18:24

Kam aukoti skaudama sirdimi.

Petras2005-03-30 19:56

Paaukojau, tai paaukojau… Atleiskit. Ir uz tai, kad paskutiniojo sakinio negaliu isbraukti is praeities. Galeciau nutyleti, bet rasau ne tam, kad tyleciau.

Anonimas2005-03-30 20:24

CIA ZMOGAUS DIENORASTIS, O MES PAMOKSLAUJAM, KAD TAIP GERAI, O KITAIP NEGERAI. NAGRINEJAM LYG KOKIA NOVELE PER LITERATUROS PAMOKA.

Pranas2005-03-31 18:33

Jei dienoraštis - kas kita. Tada atsiprašau ir atsiimu savo siūlymus. Dėl amžino savo nepastabumo giedojau ne tas giesmes - galbūt todėl, jog ne vieną dešimtmetį pažįstu Petrą kaip grožinės prozos meistrą.

Atleiskit už sumaištį, gerų dienų visiems.

Anonimas2005-04-01 16:26

Petras turi savo charakterį ir todėl savo stilių. Jei rašytų kitaip, vienus žodelius pakeistų kitais, būtų nebe Petras. O rašiniai geri, Petrai, taip sakant, su mintimi.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras