BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Viena begalinė akimirka

Vakare jis išsitempė mane į Salduvę prodyti vieno kito stebuklo.

-
Ko tau kentėti šitoj daugiabučio kameroj? - ėmė įtikinėti. - Ko tau
drybsoti šalia judančių paveiksliukų dėžės? Užmigsi bemat, ir visas
vakaras - šuniui ant uodegos…

Tingėdamas atsikėliau ir nuėjau ieškoti batų.

Atrodo,
tas vietas pažįstu gerai. Bet saulė truputį kitokia, nei paprastai - ji
tokia didelė ir taisosi gulti į raudoną debesį. Nuo raudono
dangaus gudobelės uogos dar raudonesnės, ir klevo lapai atrodo
paraudę. Bet iš tiesų vieno klevo lapai raudoni! Ir kaip anksčiau
nemačiau?

Iš miško gilumos artėja porelė ir baukščiai
dairosi į šalis. Kaip visada, ponia puse žingsnio pirmauja, o
vyras stabdo per didelį tempą, puse žingsnio oriai nuo jos
atsilikdamas. Yra kažkokia dermė tame jų prieštaravine, kažkoks pliusas
ir minusas. Priėję arčiau, jie padrąsėja, o pavytę veidai truputį
nušvinta - juk daug sykių miške susitikom, ir nė karto aš jų
neužpuoliau.

Priemiesčio miškas veikia keistai. Pensininkų
porelė čia atsineša miesto baimes, o štai mokinukų būrys sėdi ant
žolės ir staugia žvėrių balsais - vaikinai paprasčiausiai
baubia, o merginos stengiasi percypti viena kitą juoku -
jos vis apsidairo aplink, ar iš tiesų yra matomos, o vaikinai
baubia, ir tiek. Šiandien rugsėjo pirmoji, jie susitiko daug brandesni,
visai nebe tie, kurie išsiskyrė pavasarį. Gal vaikinai pirmą sykį
pamatė, kad klasiokės - dar ir gražios panelės, o panelės
atrado save ir savo norą vilioti?

Visas Salduvės miškas staugia nuo rugsėjo pirmosios.

Tik
viena diena, tik vienas vakaro blyksnis šalia Šiaulių: sukumpusi porelė
už posūkio, raudona šviesa, palinkusi smilga, vištų pėdos ir arklio
mėšlas ant kelio, šiltas jo kvapas ore, šunų lojimas kažkur
Ginkūnuose, perplyšęs ąžuolo lapas lapas šalia akmens - kaip
ir kada suvokti visą amžinybės akimirką?

- Viena akimirka - tai jau begalybė, - pasigyrė autorius, ir aš supratau, ko jis mane atitempė iš nebūties.

Rodyk draugams

Komentarai (4)

Anonimas2005-09-06 13:44

kievieną rytą važiuodavau į darbą dviračiu. Kiekvieną rytą tuo pačiu dviračiu, tuo pačiu keliu. Tiesa, paskui suradau pagerintą kelio variantą:)) Padieniui surudenėjo, Palaikiui apšarmojo. Pažiemui apledėjo. Pavasariop sužaliavo… Ir vis kitaip. Ir vis iš naujo.

Anonimas2005-09-06 14:35

Ir tikrai, Petrai, tu visai nemelavai, ta tavo novelė kaip tik man parašyta.

Zadeikike

Anonimas2005-09-06 15:23

Visą akimirką suvokti - ne mūsų galvelėms… Gal kada nors, pasaulio Dailidės dirbtuvėse…

Anonimas2005-09-07 10:06

Akimirkos trapumą geriausiai suvokiame, kai keičiaisi metų laikai, užpuola negandos.O viskas slenka ramiai- gerai -tolygiai, laikas nepastebimas.Nemoku džiaugtis akimirka, o gaila…

aralzero

Rašyti komentarą

Tavo komentaras