BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vėjas neturi namų


“Kaip galima girtavimą lyginti su šventomis bažnytinėmis apeigomis? Niekas man neuždraus tarnauti Šventajai Katalikų Bažnyčiai, tikėti į Dangaus Karalienę Švnč. Mergelę Dievo Motiną Mariją, nors šimtai pamokslautojų ją vadintų stabu. Man geriau tokia priklausomybė, nei gulėti girtam tarpuvartėje arba kvaišti nuo narkotikų dozės”, - pareiškė vienas skaitytojas po straipsnio “Priklausomybė nuo magijos”.


Aš irgi manau, kad priklausomybė nuo stabų, televizijos, ritualų ar mobiliojo telefono neatneša tiek skausmo, kaip priklausomybė nuo alkoholio arba narkotikų.


Prisiminęs krikščionių ir musulmonų fanatikų siautėjimus, nedrįsčiau sakyti, kad stabmeldystė yra visai nekaltas dalykas, bet kasdieniame gyvenime matome ne tokius agresyvius religijų tarnus, kurie šventyklose garbina savo stabus, kitiems labai neužkliūdami.


Vadinasi, vienos priklausomybės yra geresnės už kitas?


Man šis klausimas primena seną gerą anekdotą apie gangsterius Džonį ir Bilą. Džonis užmušė dešimt žmonių, o Bilas – “tik” devynis. Kuris iš jų geresnis?


Iš tiesų reikėtų klausti, kuri priklausomybė labiau ar mažiau pavojinga.


Tačiau nepamirškime, jog priklausomam žmogui visada atrodys, kad jo priklausomybė mažiau pavojinga ar net geresnė, nei kitos.


Kažkada aludėje su kitais sugėrovais mėgdavau smerkti narkomanus, mūsų supratimu, visiškus degradus, kuriems nebėra jokio šanso nušokti nuo švirkšto. Mes jautėme, kad geriam per daug, bet save raminom bent tuo, kad nesikalame į venas. Po kurio laiko sužinojau, kad labai panašiai apie mus, alkoholikus, kalba ir narkomanai. “Na, į veną įsikalam, bet mes – ne kokie alhašai ir raugu nesmirdim”, - guodžiasi jie.


Mane jų kalbos tada šokiravo, o dabar, kai šiek tiek pralaisvėjau, galiu pasijuokti.


Sykį vienoje kompanijoje neatsargiai pasijuokiau iš vieno draugo, kuris netikėtai ėmė lankyti sporto salę ir namuose įsitaisė treniruoklį. Tai – geriausias rodiklis, kad pilnėjantis žmogus nebegali susitvarkyti su valgymo įpročiais.


- Dabar visi galim žiūrėti, kaip jis storės, - pasiūliau juokais.


- O kuo tai blogas metodas? – nustebo viena pašnekovė.


- Na, žinau vieną vienintelį metodą įveikti alkoholizmą – mesti gerti. Jeigu nori įveikti priklausomybę nuo narkotikų - mesk narkotikus. O jei rūkai, turi mesti rūkyti, persiryji – mesti rijęs be saiko. Sporto salėje nesudeginsi tiek kalorijų, kiek jų surysi virtuvėj.


- Apie alkoholizmą, narkomaniją, rūkymą – švenčiausia teisybė, - sutiko oponentė. Ji niekada neturėjo problemų su nei alkoholiu, nei su narkotikais ar rūkymu, todėl apie šias priklausomybes galėjo kalbėti iš šono. – Bet jei nutukimą vadini priklausomybe, tai ji visai kitokia, ir spręsti šitą problemą galima kitokiu būdu! – pareiškė ji netikėtai.


Netrukus sužinojau, kad ir ji turi “išskirtinę” problemą, kurią “sprendžia” kitokiu būdu - ne tramdydama apetitą, bet rytais bėgiodama parke.


Jeigu žmogus gina savo priklausomybę, jis įklimpęs iki ausų.


Tačiau būna, kiti sąmoningai pasirenka lengvesnę priklausomybę, norėdami išsivaduoti iš baisesnės. Keletas mano pažįstamų alkoholikų metė gerti ir įsitaisė priklausomybę nuo anoniminių alkoholikų klubo. Vaikščioti kiekvieną trečiadienį į klubo susirinkimus yra ne tas pats, kas vaikščioti kasdien į smuklę, bet vis dėlto tai nėra laisvi žmonės. Mano jaunystės draugas metė gerti ir visa galva pasinėrė į darbą. Būdamas itin gabus ir turėdamas gerą išsilavinimą, jis per kelerius metus padarė stulbinančią karjerą. Šiandien ji visas pasišventęs darbui ir negali gyventi be jo. O kas bus, kai turės viską nutraukti, tarkim, kai išeis į pensiją? Duok Dieve, kad nepabustų senoji priklausomybė, kuri nenumirė ir vis laukia savo minutės.


Viena jaunoji mano skaitytoja papasakojo jaudinančią istoriją, kaip Dievas pakeitė jos mamos gyvenimą. Motina nuolatos gerdavo, ir namuose duktė beveik nieko daugiau nematydavo – tik girtavimą ir barnius. Ir štai vieną dieną viskas pasikeitė. Motiną tarsi kažkas pašaukė, ir ji nė iš šio, nė iš to apsisprendė daugiau nebegerti. Pagaliau namuose įsivyravo ramybė ir santarvė, mama vėl pratinasi prie normalaus gyvenimo. Jos tai vadina Dievo atliktu stebuklu. Dabar abi norėtų tvirčiau į jį įsikabinti, todėl pradėjo vaikščioti į bažnyčią. Žinoma, daug ko ten nesupranta, bet norėtų būti arčiau Dievo.


Ko gero, tokią būseną yra patyręs daugelis Dievo išvaduotų žmonių. Ištrūkęs iš prirūkytos smuklės ir prasiblaivęs žmogus staiga pamato netikėtas galimybes ir nežino, kaip su jomis elgtis. Kad būtų lengviau tai suprasti girtavimo problemų neturėjusiems žmonėms, aš jiems siūlau įsivaizduoti, kad prie jūsų dienos kažkas pridėjo dar bent šešias valandas laisvo laiko, kurį galit praleisti budrūs, laisvi ir savo nuožiūra. Įsivaizduojate? Marios nuosavo laiko!


Ką daryti? Bėgti ieškoti naujos priklausomybės ar kažką veikti laisvai? Tačiau ką?


Manyčiau, Dievas Izraelio tautą išvedė iš Egipto vergijos į dykumą visai ne tam, kad čia jie tarptų vergais.


Tai ko Jis nori iš mūsų, kai suteikia šansą išsivaduoti iš alkoholio, narkotikų ar kitos vergijos ir nusiunčia į savotišką sielos dykumą? Senieji stabai, draugai, tradicijos, įpročiai liko kažkur už nugaros, o naujo gyvenimo pamatai dar nepradėti. Gal pasistatyti patogius namus, sukaupti juose vertingų dalykų, kad paskui, kai visko turėsiu, galėčiau gyventi savo nuožiūra? Arba pasišvęsti savo šeimai ir atidirbti už visas kaltes, kurias padariau, vergaudamas nuodėmei?


Jeigu Evangeliją imsim laikyti ne liturgijos elementu, bet naujos gyvensenos vadovėliu, mums tokių klausimų daugiau nebekils. Mokytojas ateis ir pasakys:


- Viską palik, išparduok, išdalink vargšams ir sek mane. Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane - nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane - nevertas manęs (Plg. Mk 10:21, Mt 10:37)


Beje, neprisirišti prie daiktų ir žmonių, net pačių artimiausių, ragino ne tik Jėzus, bet ir kiti pranašai, po kurių žmonės sukūrė didžiąsias religijas. Galima sakyti, Dievas mums apie tai šaukia visokiausiais balsais per visokiausius žmones.


Jeigu negalima prisirišti prie žmonių, tai gal pabėgti nuo jų, užsidaryti kur nors šventykloj ir marintis badu tarp Dievo padiktuotų knygų?


Bet jei žadame sekti Mokytoju, tai ko mums daryti tai, ko nedarė pats Mokytojas? Juk nei badui jis pasišventė, nei šabo laikėsi, nei kokioms nors žmonių susikurtoms tradicijoms vergavo. Kai buvo laikas valgyti – valgė ir gėrė, kai buvo laikas kentėti – kentėjo. Jis nenuolaidžiavo savo artimiausiems ir mylimiausiems mokiniams, prie kurių taip ir neprisirišo, bet nesibaimino liesti bei gydyti ir “nešvariuosius”, su kuriais pagal religijos reikalavimus neturėjo net kalbėtis. Ir visa tai darė laisva valia, iš meilės žmonėms, o ne vedamas baimių, sąlyginių refleksų, religinių nuostatų ar tradicijų.


Šnekant šiuolaikinės psichologijos kalba, jo nevaldė nei fobijos, nei priklausomybės.


Nežinau kito tokio laisvo Žmogaus.


Tai gal prisirišti prie Jo?


Atvirai sakant, aš to norėčiau. Neaprėpiamas Absoliutas gąsdina, bet Jėzaus pėdomis norėčiau eiti kaip vaikas, dėdamas pėdą į pėdą. Kažkas panašaus buvo šovę į galvą ir artimiausiems Jo mokiniams, kurie fiziškai prisirišo prie Mokytojo ir nė neįtarė, kad reikės gyventi kitaip. Bet štai jie sutinka dar vieną Jėzaus garbintoją, kuris atsisako eiti su kartu. Įsivaizduojat? Jėzaus garbintojas atsisako eiti su Jėzaus grupe, su naująja bendruomene! Mokiniai bando drausti, bet jis nepaklūsta. Tie bėga pasiskųsti Mokytojui, o šis pasako netikėtą dalyką:


- Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus. Mk 9:39, 40


Šnekant šiuolaikine kalba, mokiniai manė sukūrę naują religinę organizaciją, savotišką sektą, į kurią mėgino verbuoti narius, o Mokytojas pasakė, kad šito nereikia. Kas nori, tegu seka grupėje, kas nori, tegu seka vienas. Grupės nereikia nei bijoti, nei prie jos prisirišti. Svarbu sekti Žodžiu, o ne prisirišti prie formos. Sekti laisva valia, iš meilės, o ne paklūstant tradicijoms arba Įstatymui.


Praėjo minutėlė kita, ir pats Jėzus paliko mokinius. Nepaliko nei savo nuotraukos, nei drabužio skiautės, nei kaulų, kuriuos dabar galėtume garbinti ir nešiotis po dykumą. Taip, Jis yra čia, Jis su mumis iki dienų pabaigos, bet fiziškai įsikibti į Jo ranką negalim, negalim parpulti ir įsikibti į kojas, kad ir kaip to norėtume.


Su mumis liko tik Žodis, tik gaivi Jo dvasia lydi mus dykumoj, o dvasia yra tarsi vėjas - nežinai, iš kur jis ateina ir kurlink nueina.


Būk gudrus, pamėgink prisirišti prie vėjo!


Yra daugiau

Rodyk draugams

Komentarai (7)

Anonimas2006-03-22 12:41

Vaikai prisiriša prie tėvų, tėvai - prie vaikų. Kas čia blogo? Negi meilė blogai?

Anonimas2006-03-22 13:05

Geras pavadinimas-Vėjas neturi namų… Dievas neturi namų- jis visur- su mumis.Palaiko mus, pasiunčia mums išbandymus.Bet neįkyriai.Kur yra ta riba, kai prasideda prisirišimai?Kai nebegali išeiti be mobilaus telefono?Kai negali palikti nesuvalgius saldainio?Kai nori žinoti kiekvieną savo artimųjų žingsnį?Būtų paprasta, jei galėtum pasakyti sau "šiandien man nereikia mobilaus", " palieku tą gardų kasnį lėkštėje", "artimieji turi savus gyvenimus"…

aralzero

Anonimas2006-03-22 13:15

Yra dar viena priklausomybė, nuo kurios niekur nepasislėpsi. Tai - priklausomybė nuo darbo. Turi eiti į darbą kasdien tuo pačiu metu, nors kartais ir labai nenorėtum. Turi darbą dirbti, nors kartais tomis valandomis norėtųsi visiškai ne to. Darbas žmogų įspraudžia į rėmus, iš kurių per jėgą ištrūkęs, gali ir bedarbiu likti. Gal tai būtų ir visai nieko, jei ne maža "smulkmena": netekęs darbo, neteksi ir pragyvenimo šaltinio. Tai kas per velniava ta priklausomybė nuo darbo, sekinanti ne vieną darbininką?!

Anonimas2006-03-22 13:46

Priklausomybė nuo darbo, jei dirbti nenori? Ir aš nesuprantu, kas tai per priklausomybė, jei žmogus gerai jaučiasi tingėdamas… :)

Natūralūs poreikiai, tokie kaip kviepavimas, valgymas, gėrimas, net darbas nalaikomi priklausomybėmis. Psichologinė priklausomybė prasidės tada, kai nebegalėti ištverti be tam tikro darbo, tarkime, vadovavimo, prie kurio esi prisirišęs.

Žmogus turi natūralų poreikį valgyti.Tai - jokia priklausomybė. Bet jeigu jis valgo ir pasisotinęs? Jeigu čiumpa už dešros galo susinervinęs arba neatsilaiko prieš gundančio šokolado spalvą?..

Vidinės priklausomybės nereikia painioti su natūraliais poreikiais arba išorine prievole. Konclageriuose žmonės badavo visai ne dėlto, kad turėjo priklausomybę nuo bado - jie ne anoreksija sirgo, o buvo kankinami badu. Priverstinis gali būti ir darbas, ir dalyvavimas ritualuose (kai tėvai nuvaro) ir t.t.

Išoriškai suvaržytas žmogus viduje gali išlikti laisvas.

Petras

Redagavo Petras 2006-03-22 13:51

Anonimas2006-03-22 13:47

Pirmą sykį girdžiu, kad žmonės imtų pilnėti nuo mankštos arba bėgiojimo. Atrodo, truputėlį perlenkei…:))

Petras2006-03-22 14:47

Žmonės tunka ne nuo mankštos ar bėgiojimo, bet dėl to, kad nesusilaiko ir valgo daugiau, nei reikia jų organizmui. Vietoj to, kad riję mažiau, jie stengiasi sudeginti daugiau kalorijų bėgiodami arba mankštindamiesi.

Žinoma, kai dalį kalorijų pertekliaus sudegini, pilnėji lėčiau. O jei manštinsies be perstojo, tarkim, visą dieną kilnosi svarsčius, galėsi užsisakyti ir trečią porciją… Taip vietoj vienos priklausomybės įsitaisysi dvi, ir vienas Dievas žino, kiek ilgai neši dvigubą naštą.

Sigitas2006-03-23 01:13

Kažkas (matyt labai jaunas) čia nustebo: "Pirmą sykį girdžiu, kad žmonės imtų pilnėti nuo mankštos arba bėgiojimo. Atrodo, truputėlį perlenkei."

Tikra tiesa, esu ją patyręs savo kaliu dešimtis kartų. Sportas yra puiku, nuolat sportuojant žymiai greičiau sudega nereikalingi kilogramai, jei ne vienas BET. Sportuojant smarkiai kyla apetitas, todėl jei neapribosi maisto, nuo sporto nesuplonėsi. O jei apribosi maistą, gali ir nesportuoti. Pažiūrėkit į kultūristus. Ėda kaip arkliai (bet vengia riebalų maiste!), sportuoja kaip jaučiai. Nuo krūvio pučiasi raumenys, bet ir poodinis riebalų sluoksnis. Prieš varžybas jie gyvena pusbadžiu ir pluša, prakaituoja, kol riebalai sutirpsta. Tai pasiekiama tokia žiauria valios kaina, kad jie prisikemša maisto vos pasibaigus varžyboms. Po 1-2 parų jie vėl apvaloki, ir vėl ėda kaip arkliai ir varo kaip jaučiai…

Rašyti komentarą

Tavo komentaras