BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vanduo savaime ramus

Aldoną kamuoja nerimas. Jai nejauku vienai bute, todėl nuolatos laiko įjungtą radiją arba televizorių. Nei žiūri, nei klausosi, bet palaiko iliuziją, kad su ja namuose dar kažkas yra.
Vasarą išvažiavo atostogų į kaimo sodybą. Taip susiklostė aplinkybės, kad visą savaitę turėjo pagyventi viena. Vienui viena, net be radijo ir televizoriaus.
Dabar ji draugams pasakoja apie šį savo nuotykį:
- Tai buvo nuostabiausios dienos mano gyvenime. Niekada iki tol nebuvau jautusi tokios ramybės.
Ji iki šiol nesupranta, iš kur visa tai.
Ramybė yra iš niekur - ji paprasčiausiai yra.
Kaip tvenkinio vanduo už mūsų sodo - jis dažniausiai ramus, lygus kaip stiklas.
Kol nesupliauškini irklais arba neįmeti akmenuko.
Vanduo savaime ramus.
Mes irgi galime būti patys savaime ramūs. “Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę”, - sako pats Dievas. (Jn 14:27) Tačiau kaip ją pasiekti?
Labai paprastai - nesujudink irklų, neįmesk akmenuko, neįjunk radijo ar televizoriaus.
Atsisėsk ir žiūrėk į tvenkinio stiklą, o nerimo vaikomos mintys pačios nurims.

Rodyk draugams

Komentarai (5)

Anonimas2005-10-17 09:39

Manau, kad nerimas pats savaime nenurimsta, reikia ir pastangų

aralzero

Anonimas2005-10-17 10:08

Taip, iš pradžių labai norisi sukapti pastangas ir "pasiekti" ramybę, bet išeina dar didesnis bangavimas - tarsi irklais mėgintumei nuraminti vanderns paviršių.

Iš pradžių prireikia nemažų pastangų paprasčiausiai sėdėti, žiūrėti, klausytis ir nedėti jokių pastangų.

Noras mintimis įveikti neramias mintis - pati didžiausia pagunda.

Visa paslaptis yra tai, kad mintis įveikia ne mintys, bet elementarūs fiziniai pojūčiai: tai, ką matai, girdi, užuodi, jauti lytėdamas. Tereikia sutelkti dėmesį ir žiūrėti, klausytis, uostyti, lytėti, ir arsidursi čia, dabar, su savo ramybės pojūčiais.

Pamėgink, ir pavyks.

Beje, kartais žmogus ima nerimauti dėl to, kad nejaučia nerimo, kad jam kažkas nerūpi. Tokiu atveju svarbu suvokti, kad jo jaučiama ramybė - tai Dievo dovana, tai paties Dievo siųstoji ramybė, kad tai - Dievo artumo pojūtis. Toks suvokimas padėtų įveikti neurotinį kaltės jausmą.

Redagavo Petras 2005-10-17 11:01

kinder2005-10-17 21:05

Nerimas praeina. Tiesiog reikia nebegalvoti, "o kas jei", "kas gali atsitikti". Reikia tiesiog būti, čia ir dabar. Priimk viską taip kaip yra. Ir priimk tik tai, ką matai ir jauti. Nieko daugiau. Galvoti nereikia, reikia stebėti. Netgi stebint tą patį nerimą ateina ramybė.

"Aldona"2005-10-24 10:33

Kada baigsi norimą pateikti kaip esamą? Jokio nerimo, būdama viena, seniai nebejaučiu. O radijas reikalingas iš įpratimo. Kartais nugirstu kokią žinią ar pasiklausau geros muzikos. Tai bendravimo pakaitalas…

Petras2005-10-25 09:58

Nesupratau.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras