BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Uniformuotas angelas

Išvažiuodamas negalėjau žinoti, kad tą pentadienį ilgai
prisiminsiu, gal būt - visą gyvenimą. Šviesus
balandžio vakaras, asfaltuotas keliukas per Kelmės rajoną taip
gražiai išraitytas - tai šauni į stačią kalvą, tai garmi žemyn. Namai,
medžiai ir traktoriai lekia pro šalį.

- Šiandien penktadienis, - perspėjo mano keleivė. - Mentai mėgsta tokias dienas.

Ak
taip, jos pusbrolis - mentas, ji žino kai kurių paslapčių! Galėjau
sumažinti greitį iki proto ribų, bet vietoj to pasileidau varyti ant
vargšės kelių policijos. Mentai ir šiokie, mentai ir tokie,
jie - patilčių plėšikai, kelievė irgi įsijungė į kalbą, nes jai buvo
bėda, o pusbrolis kiomisaras negelbėjo. Bet ar mentas - pusbrolis? Ar
mentas apskritai - žmogus? Vadinti mentą žmogum - tai didžiulis
avansas! Padaręs šį atradimą, pralėkiau kažkokią lentą, gal baltą, gal
kokią kitokią, prasidėjo kaimelis, o už posūkio manęs laukė patilčių
plėšikas su tokia lempa.

- Per graitai įsilėkėt, - pasakė jaunas
policininkas simpatišku veidu ir ėmė apžiūrinėti mano dokumentus.
Net keista - jis neatrodė plėšrus.

- Taip, - sutikau, nes ginčytis buvo beprasmiškas. Viskas, ką davar pasakysiu, nebeturi jokios prasmės. - Įdomu, kiek įvariau?

- Eime, pažiūrėsim, - nusišypsojo vaikinas.

Jo lempa buvo užfiksavusi skaičių 82.

- Oho! - nutebau. - Man atrodė, kokie 70 kilometrų…

- Galim sakyti ir taip, - sutiko policininkas. - Atmetus paklaidą, išeina 150 - 300 litų bauda plius keturi baudos balai.

- Na, man tos kalbos brangiai kainuos, - pagalvojau balsu.

- Turite darbą? - smalsavo policininas.

- Aha, dirbu šį tą…

- Kur? Kuo? - smalsavo patrulis.

Nenorom
atsakiau. Koks jo reikalas, kur ir kuo dirbu? Jeigu paėmė nuosprendžių
lapą, tegu rašo baudą, ir važiuojam kiekvienas sau.

- Ten pas
jus redakcijoj yra tokia Rita… Pamiršau pavardę, - policininkas
staiga pakėlė tušinuką nuo egzekucijų lapo. - Kaip jos pavardė?

- Ar Žadeikikė? - nustebau. - Irgi buvo papuolusi?

-
Aha, Žadeikikė! - apsidžiaugė policininkas, tarsi būtų pamiršęs geros
pažįstamo pavardę. - Ne, ji nebuvo papuolusi, ji - gera mano pažįsta.

Tai pasakęs atkišo mano dokumentus.

- Perduok linkėjimus Ritai!

- Tai tu nebausi? - loštelėjau.

- Mano valia - galiu bausti, galiu ir nebausti.

Staiga
suprastau, kad tai - jau ne pokštas. Čiupau teises, mašinos taloną,
susigrūdau kišenėn, po to nutvėriau policininko dešinę ir ėmiau ją
purtyti.

- Kokiu nuostabių pasitaiko policinninkų! - kartojau tarsi pamišęs. Vos neišsprūdo: kokie puikūs mentai!

Policininkas
sėdėjo patenkintas, jo porininkė jauna mergina irgi šypsojosi. Jie dar
palinkėjo laimingo kelio, aš iš tiesų pasidariau laimingas, vos
nenubėgau, bet supratau, kad reikia paklausti:

- O nuo ko tie linkėjimai?

- Nuo Renato!

Toliau važiavom tylėdami.

- Tikrai nenubaudė? - stebėjosi mano keleivė.

- Aš jį pakerėjau savo iškalba, - bandžiau juokauti. - Jis buvo paveiktas mano argumentų ir negalėjo bausti šitokio genijaus.

- Na, jų irgi būna visokių… - numykė ji.

Neiškentęs paskambinau Ritai.

- Linkėjimai nuo policajaus Renato, - psakiau ir viską papasakojau. - Rita, tikrai turi mentūroj draugų?

-
Petrai, kokia mentūra, kokie mentai? - nusijuokė Rita. - Ar dar
nematai, kad tai - Dievo pirštas? Dabar žinosi, kad nereikia šitaip
varyti ant vargšų patrulių!..

Mes dar šiek tiek pajuokavom, bet vis tiek buvo kažkaip nejauku.

Rodyk draugams

Komentarai (4)

Anonimas2005-04-27 15:21

Žinoma, gal tai ir dievo pirštas.Juk ir policininkai -žmonės… Juo labiau man irgi atsitikęs buvo lygiai toks pats atvejas… Ir policininko pranašiški žodžiai lydėjo mane visą kelią:"… aš galiu bausti ir galiu nebausti…".ir tas nenubaudimas yra žymiai veiksmingesne auklėjimo priemonė nei baudos taškai ir piniginės baudos…Juk kartais mes, vairuotojai, būname tikrai nekalti, na , nebent truputi…O jei ir avarinės situacijos nesukėlėmė, o tik užsiplepėjome ar užsižiopsojome…Ir tada mes tik geru žodžiu visuose pokalbiose apie policininkus minime tokius renatus…

Aralzero

kielas2005-04-28 13:29

įdomu, ar dievas tik per pažįstamus taip veikia? :-)

man va neseniai techninės apžiūros talonas buvo pasibaigęs, tai gal pusvalandį šnekėjosi jie (ir kam to reikėjo?), o po to 100 Lt baudą įpaišė…

na, bet būna kartais sveika ir baudą gauti - po to atsargiau važiuoji… matyt, visaip būna…

Anonimas2005-04-28 15:43

Išsimaudau Mūšoje. Vežėme šieną, todėl nuo kūno braukiu juodų dulkių sluoksnį. Namuose jau prieš veidrodį šukuoju garbanas aukštyn. Varysiu pas mergas. Kur jau - pas išsvajotąją!

Brolis paskolino mašiną. Šiandien šventė - šienas po stogu. Apelsininis opelis pajuda iš kiemo ir laimingas patraukia gestančios šaulės link. Taip lengva… o juk kasdien šį atstuma sukariu. Vasarą su dviračiu, žiemą - pėsčias.

Antano Smetonos tiltas. Ot žmogus… susirado mylimąją visai netoli nuo manosios ir pastatė per Mūšą tiltą - stambiomis arkomis, tačiau siauroką. Jau beveik naktis, o mano kelio ženklas liepia praleisti tiltu priekyje pasirodžiusias šviesas. Šviesos nevažiuoja. Gal supertolerantiškos ir mane praleidžia?

Spaudžiu. Pasirodo, tas šviesas blizgino policininkai. Sustabdo. Pirmą kartą gyvenime. Širdis kulnuose - juk įgaliojimo automobiliui neturiu (tada reikėdavo).

Ramiai kišu pro langelį vieną dokumentą po kito. Policininkas lyg kažką prisiminę "o įgaliojimas?". Ištiesiu kito brolio įgaliojimą, gal susimakaluos varduose ir nepastebės…

"Laimingo kelio" ištaria policininkas tiesdamas įgaliojimą.

Spaudžiu, iki tikslo liko vos keletas metrų. Pagalvojau… kas būtų blogiau - ar įgaliojimo neturėti, ar būti sugautam maustant policininką.

Dabar įgaliojimų nebereikia, tačiau važinėju dviračiu.

Allvydas

Petras2005-04-28 16:26

Taip, Kielai, tikriausiai viskas priklauso nuo to, kaip dovana arba bauda priimi, kaip i ja reaguoji.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras