BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Trys žingsniai iki Karalystės. Lemiamas

- Svajoju turėti namą, - pasakė ji ir užsimerkė. - Kur nors kaime, nedidelį, tokį, kaip tavo…

- Ir kiek metų svajoji? - pasišaipiau.

- Taip, namas - ne man. Man tai neduota…

- Kodėl? - norėjau padrąsinti. - Niekas man irgi nedavė.

Pasirodo, savo svajonių name ji viską yra sukūrusi iki menkiausių
smulkmenų - virtuvėje kabos tokios, o svetainėje - visai kitokios
užuolaidėlės. Vidury trobos stovės ne pečius, o moderniškas židinys,
vonioje veiks masažo dušas, išlipus iš jo, padai palies šildomas
grindis… Labai gražu, bet viso šito nebus.

Pranas seniai ruošėsi mesti gerti. Jis puikiai suprato, kad
buteliais grįstas kelias veda į amžinas pagirias, o kelias iš pagirių
pragaro yra vienas vienintelis - tai naujas gyvenimas be alkoholio
lašo. Ne tik suprato - jis kelis kartus pasižadėjo ir netgi prisiekė
daugiau nebegerti. Nuo pirmadienio, nuo naujų metų ir net nuo rytojaus.
Užsispirs ir mes - juk jis kietas žemaitis, o žemaitis, pagal jo
susikurtą legendą - tai atkaklumo ženklas. Niekas seniai tuo netikėjo,
o jis vis žadėjo mesti. Pasikorė vonioj, taip ir nežengęs žingsnio
į blaivų gyvenimą.

Marija nesižudė - jos gyvenimas nuvyto lėtai, tarsi sena gėlė. Sykį
prasitarė, kad vyrų tikrų nėra. Gal nuo vaikystės jų nekentė? Ne,
kažkada svajojo apie nuostabų riterį. Tas jos svajonių žmogus buvo ne
mažesnis kaip 180 centimetro ūgio, mėlynų akių tamsiaplaukis,
išsilavinęs, mandagus, nerūkantis, negeriantis ir nesikeikiantis
džentelmenas. Jis net mokėjo groti gitara ir taip linksmai,
užkrečiamai kvatojosi… Kažkada ji matė labai panašų, bet nedrįso
prieiti arčiau, pažiūrėti jam į akis, paklausti kažko. Gal tai buvo tos
akys, kurios laukė Marijos? Juk ji buvo jauna, graži mergina…

Dabar Marija nei jauna, nei graži. Bet vis mergina.

Vis prisimenu, kaip viena kolegė panoro numesti svorio ir atėjo pas
mane patarimo. Man buvo atsibodę ginčytis su storuliais, tai
paprasčiausiai susakiau, ką ji turėtų daryti - nusipirkti svarstykles
kūnui ir maistui, sąsiuvinuką užrašams bei metodikos knygą “Valgau ir
lieknėju”.

- Et, aš tą knygą turiu! - išsiviepė ji nusivylusi.

- O kur ją laikai? - paklausiau.

- Sekcijoj ant lentynos - kur ją laikysi?

- Sekcijoj - negerai. Reikia laikyti po pagalve - tada ji suveiks geriau.

Atsimenu, kaip mudu prisijuokėm. Moteris nebuvo kvaila ir puikiai
suprato, kad tokios knygos - ne pasiskaitymui, metodika - vykdymui, o
ne žinojimui. Bet šiandien ji tokia pat stora, kaip buvo.

Knyga po pagalve nepadeda.

Mintinai išmokti irgi neužteks.

Dar reikia kažko.

Lemiamo žingsnio!

Kai žiūriu į oro pilių statytojus, man taip norisi juos truputėlį
pastumti! Truputėlį, nedaug, pajudinti juos iš mirties taško. Atrodo,
pajudinsi traukinį, ir jis ims važiuoti.

Kartais tai padeda, bet neilgam.

Kai nusprendžiau Vacių aprūpinti darbu ir jį pakviečiau į pirtelės
statybą, šalia manęs jis dirbo kaip pavyzdingas gizelis - lentą
palaikys, vinį įkals, kirvį atneš. Darbštus, apsukrus žmogus - kodėl
jam toks blogas likimas? Praūžė per kaimą privatizacija, paliko Vacių
be nieko - be žemės, be darbo, be duonos kąsnio. Prasigėrė žmogus -
tiesiog negalėjo kitaip. Tokia mintis man kilo, žiūrint į stropų savo
pagalbininką.

Pirtelė buvo baigta - palikau jį dar namuose. Tegu pasiruošia žiemai
malkų. Yra parvežtų - tereikia susipjaustyti ir susiskaldyti.

Vos palikau vieną - darbas sustojo vietoj.

Praėjo savaitė, kita - mano malkų krūva nesumažėjo.

Pastebėjau, kad Vacius pradėjo vis daugiau ir daugiau svajoti.
Turėtų apšiltintą namą, tokį, kaip mano, kūrenti reikėtų mažiau… Būtų
centrinis šildymas… Vandentiekis… Šildomos grindys…

- Vaciau, o kodėl tu neturi? - paklausiau tada. - Juk mudu - vienmečiai, tokio pat išsilavinimo. Aš turiu, o tu neturi. Kodėl?

Atsimenu, kaip jis įsiuto. Tai buvo skaudi tema. Jis to nepakęs.
Prisipjaus malkų ir išeis, apsieis be mano malonės. Šiandien pat, nieko
nelaukęs.

Bet neišėjo. O klausimas liko be atsako.

Kodėl vieni žengia lemiamą žingsnį, ir jų žodis pavirsta kūnu, o
kiti niekaip neištrūksta iš svajonių šalies? Atrodo, ir tie nekvaili -
jie viską žino, suvokia, ir net suplanuoja.

Beveik viskas yra - nėra lemiamo žingsnio.

O laikas srovena, gyvenimas byra pro jų pirštus tarsi smėlis.

Apsidairai aplink - daugybė oro pilių statytojų. Jaunystėj jų pilys
buvo neryškios, išskydusios, jos stovėjo tarsi rūke. Dabar jie paaugo
ir žino, ko iš tiesų norėtų ir kiek. O juokingiausia, kad daugelis
puikiai išmano, kaip jie galėtų pasiekti tai, ko niekada nepasieks.

- Kaip man pasiekti dangaus karalystę? - paklausė mokinys.

- Viską palik - tėvus, namus - ir eik paskui mane, - atsakė Mokytojas.

Mokinys nuliūdo - jis buvo turtingas. Kitas negalėjo eiti, nes
turėjo palaidoti tėvą. Visada atsiras priežasčių, dėl kurių gali
nejudėti.

Ko gero, didžiausia kliūtis - baimė. Baimė, kad neišeis, kad apsijuoksi, kad neteksi kažko.

- Nebijokit, tai aš! - drąsina Mokytojas, bet ne visi drįsta.

- Mano jungas švelnus ir mano našta lengva, - įtikinėja Jis, bet jie
renkasi šiurkštų savilplakos rimbą ir sunkias bažnyčios naštas.

Pilnos bažnyčios oro pilių statytojų.

Geriausios davatkos - gyvenimą pražiopsojusios ir savo riterio
nesuradusios senos nekaltos mergelės. Sukumpę, iš baimės šalies
žingsnio nedrįsę žengti žmogeliai. Kur jiems dar eiti, jeigu ne į
spalvingą, prabangią, nuo smilkalų padūmavusią fantazijų šalį? Jų
nepasiektas gyvenimas - ten, kur laksto aplink vieni angelai, kur kalba
į ausį šventieji žmonės, kur tiesia rankas idealus tėvas, kur šventa
krūtimi idealų kūdikį žindo ideali motina… Užmeskit akį į bet kurį
bažnyčios ar šiaip davatkėlės internetinį puslapį - kiek ten
angelų, senovės, būsimo rojaus idilijos!

Tikra pasaka, fantasmagorija.

Ir veiksmo iliuzija.

Iliuzija? Juk iš tiesų ėjom, klūpėjom, žegnojomės. Ir meldėmės,
klausėmės, giedojome, šlovinome. Ir nešėme kryžių. Ne gyvenimo kryžių,
apie kurį mums kalbėjo Mokytojas, bet vis tiek nešėme - kad ir sukaltą,
simbolinį…

Pažiūrėkit, kokie rimti, pakylėti jie išeina atgal pro šventovės vartus. Tarsi būtų kažką nuveikę.

Jie iš tiesų tiki, kad ten, smilkalų migloje, įvyko kažkas. Juk valgė ir šlovino. Bet…

- Ne kiekvienas, kuris man sako “Viešpatie, viešpatie!”, įeis į dangaus karalystę, - nukerta Mokytojas.

O kas įeis, jeigu ne mes?

Įeis tiktai tas, kuris dar ir vykdo. Kas nevykdo - stato namą ant smėlio.

Patarimų knyga po pagalve neveikia. Neveikia ir ant lentynos.
Nepadės ir altorius. Gali užsidegti žvakę, apeiti keliais septynis
ratus. Net mintinai iškalta Evangelija negelbės, jeigu nežengsi
lemiamo žingsnio. Kas girdi “sek paskui mane”, bet seka paskui kitus ganytojus, kas skaito “negarbink stabų”, bet klaupiasi priešais paveikslą, kam sakoma “užsidaryk kambarėly”, bet eina melstis į minią, kas šventovėje ieško Vienatinio, kuris norėtų gyventi širdy, - jų visų trobelės ant smėlio.

Kam jie skaito, jeigu nenori klausyti?

Kiti manęs klausia, ką aš dariau, kad mečiau gerti, rūkyti, kad numečiau svorio.

Aš paprasčiausiai dariau. Bet jie netiki, mano - yra kažkokia
paslaptis. Gal kokia arbata, gal hipnozė, gal ampulė, gal koks kitas
stebuklas.

Bejėgiams žmonėms visada reikia stebuklo, kuris atneštų laimę be
pastangų. Jie veržiasi pas šarlatanus, lanko šventas vietas, su viltimi
bučiuoja paveikslus ir šventų mirusiųjų kaulus. Bet nieko nėra - tik
viltis ir viltis, tik pilkas iliuzijos rūkas, kurio negali nutverti.

O siaube!

Kaip tai apmaudu - palikti smėlio pily.

Šia tema dar:

 Trys žingsniai iki Karalystės. Pirmasis

 Trys žingsniai iki Karalystės. Antrasis

Rodyk draugams

Komentarai (14)

Anonymous2007-06-20 08:20

skaičiau ir mačiau save- žengus žingsnį sustojau, net nesuklupau, o tieisog sustojau.Ko? Juk nepailsėti, nes nepavargau. Gal užsižiopsojau? O gal užsisvajojau, kad jau daug pasiekiau ir viskas eis toliau savaime?..

Pasirodo, Kelionę reikia tęsti.Smėlio pilys yra vienadienės, svajonės nevirsta realybe.O Kelią jau žinau ir klausti nereikia, tiesiog žengti žingsnį ir tęsti …

aralzero

Anonymous2007-06-20 10:24

Evangelija yra sunkus mokymas. Mylėti priešus, nesipriešinti piktam žmogui, džiaugtis viskuo, ką duoda Dievas, nesirūpinti dėl rytojaus, nekaupti turtų, taisyti savo kalidas, o ne kitų… Juk visa tai reiškia nei daug, nei mažai - pradėti naują gyvenimą. Kas ryšis? Ar tai įmanoma?

Anonymous2007-06-20 13:34

fantsatiskai tikslus ir teisingas rasinys. toki reikia isireminti ir kiekviena ryta skaityti

Nepomukas2007-06-20 16:12

Įspūdingas darbas.

Į anglų kalbą ir per pasaulį!

deimantukas2007-06-20 19:44

bet ir vykdyti reikia-patikslinu kiek aukščiau parašiusįjį.

Karina2007-06-20 22:00

Mano manymu esmė yra mąstyme.

žmogus mano, kad jam nelemta kažką padaryt ar būt tokiu, kokiu nori būti, nes jis neva yra nekokybiškas, blogio persekiojamas, nevykėlis, vidutinybė, silpnas… arba mano, kad kažkokios problemos yra magiškos ir neįveikiamos jo jėgomis.

Karina2007-06-21 07:59

linksmybės tęsiasi: http://lrytas.lt/?data=20070621&id=akt21_a1070621&sk_id=99&view=2

Petras2007-06-21 08:44

Jeigu valstybė išleido kelių eismo taisykles, kaip bažnyčia jų nepagrįs dar ir savo taisyklėmis? Juk tai - suvaržytų žmonių savotiškas klubas. Kuo daugiau suvaržysi, jei ne taisyklėmis?

Bet įdomiausios man yra lovos taisyklės, kurias savo avinams išleido katalikų bažnytininkai. Tik nesusipratėliai mano, kad lova yra vieta, kur du žmonės pasilieka vieni. Tikri katalikai - ne. Į jų tarpą su savo taisyklėmis pasikėlę sutaną visada lindo ir lenda bažnytininkai. Šiandien daug kas jų taisykles pamiršo, bet jos egzistuoja. Įdomiausia taisyklė - visa tai reikia daryti ne dėl malonumo, kurį Kūrėjas dovanojo savo vaikams, bet iš pareigos, kurią savo avinėliams užkrovė Vatikanas. Tai pareiga daugintis, o jei daugintis tikslo nėra - "šitas reikalas" yra nuodėmė. Žmogus sulyginamas su arklais, karvėmis ir kitais gyvuliais, kurių reprodukcija yra labai svarbus ūkininko siekis.

Šiandien daug kas supranta, kad tai nesąmonė, bet išsiveržti iš klero gniaužtų neturi jėgų. Ko gero, vienam tai neįmanoma, kaip ir išsivaduoti iš alkoholio arba narkotikų priklausomybės. Tam dar reikėtų Gelbėtojo pagalbos, bet religingi žmonės nei juo, nei jo Gerąja naujiena netiki.

Redagavo Petras 2007-06-21 08:52

Anonymous2007-06-21 10:35

Religingi žmonės netiki Jėzumi? Gal tikrai… Mažai kas skaito, negirdėjau, kad iš jo nokytųsi. Per mišias pasiklauso ir tiek.

eklipas2007-06-25 12:42

pilimis kiti laimingai pragyveną visą gyvenimą, kiti nelaimingai.. Kenčia ne tie kurie neturi, o kurie NORI daug turėti, nes yra įsitikę, kad "laimi tas kuris mirdamas turi daugiausiai niekučių" :o)

TD2007-06-25 14:43

Perskaičiau šį straipsnį. Išties tiesiai į dešimtuką. Ir komentaras apie dauginimosi pareiga bažnyčiai pralinksmino. Išties, mylėtis galima tik dauginimosi tikslams. Vos tik pagalvojus apie moterį, bažnyčios dėka yra prisimenama koks nusidėjėlis esi ir nieko kito nelieka kaip tik kūlversčiais bėgti į bažnyčią atleidimo.. Išties puikiai užsuktas mechanizmas.

TD2007-06-25 14:51

Perskaičiau šį straipsnį. Išties tiesiai į dešimtuką. Ir komentaras apie dauginimosi pareiga bažnyčiai pralinksmino. Išties, mylėtis galima tik dauginimosi tikslams. Vos tik pagalvojus apie moterį, bažnyčios dėka yra prisimenama koks nusidėjėlis esi ir nieko kito nelieka kaip tik kūlversčiais bėgti į bažnyčią atleidimo.. Išties puikiai užsuktas mechanizmas.

TD2007-06-25 15:49

Dar vienas dalykas, kuriuo norėjau pasidalinti. Išties, yra kalbama apie ėjimą keliu. Vienas žmogus eina keliu ir pasiekia, pasistato savo gyvenimo namą (tiesiogine ir perkeltine prasme), o kitas taip ir lieka stovėti kelio pradžioje.

Kodėl? Kodėl vienas žmogus eina, o kitas lieka ten kur buvęs? Ar tas pirmasis "tiesiog eina", o antrasis "tiesiog neina"? Hmm..galbūt.. Bet ar būna gyvenime kas nors šiaip sau, "tiesiog taip"?

Viskas juk turi savo priežastį. Aš galvojau apie tai ir mano nuomonė kodėl vieni žmonės aptingsta, o kiti siekia ir pasiekia yra tokia:

Aptingę mato priešais save kelią ir galvoja "o ne…ir vėl reikia keltis, stotis ir eiti…kodėl reikia kas dieną kažkur eiti?".

Tuo tarpu sėkmingi žmonės mato tą patį kelią priešais save, bet jie atkreipia dėmesį į kitus dalykas. Jie džiaugiasi pačiu keliu, pačia kelione, jie ja mėgaujasi. O jei dar priedo gauna ir materialinį atpildą už nueitą kelią tai išvis puiku. Kelias nėra kančia - tai malonumas.

Ir dar vienas dalykas. Sėkmingi žmonės žino kas bus jei jie sustos vietoje ir vietoje augimo bus pasirinktas regresavimas.

Tuo tarpu aptingusieji nepagalvoja apie tai..jie nepagalvoja kaip jie atrodys ir kur jie bus po metų, penkerių, dešimties jei ir toliau liks stovėti vietoje. Kas nutinka tai praėjus dešimčiai metų jie dar labiau savęs gaili ir galvoja, kad jiems ir taip sunku o dar reikia stotis ir eiti kažkokiu keliu.

Jie atsisako jiems suteiktos dovanos ir pasineria į priklausomybės liūną.

P.S. atsiprašau už prieš tai pasikartojusius komentarus.

Petras2007-06-25 20:37

Mano galva, TD mąsto teisingai. Einančiam nerūpi rezultats - svarbu pats ėjimas, procesas, Kelias. Kelias - tai Jėzus. "Aš esu kelias", - sakydavo jis. Dar sakydavo esąs vartai.Tai vienas ir tas pats - ar Kelias, ar Vartai į dvasinę būseną, kurią jis vadino dangaus karalyste. Pats Kelias jau yra Vartai, kitaip sakant, ėjimas yra kartu ir tikslas. Kas gali būti geriau ir maloniau, kaip būti kartu su Mokytoju, su ištikimuoju savo Draugu, su Jėzumi? Kokio dar rezultato?

Manyčiau, kad einančiajam nerūpi ir neigiamas rezultatas - kas būtų, jeigu neičiau? Neičiau tai neičiau… Kažkada nėjau ir klimpau. Bet nesikankinu dėl praeities - jos paprasčiausiai nėra. Kaip ir rytojaus. Būčiau religingas - tada kas kita. Pagal klebono arba pastoriaus komanda vienu taktu su kitais užsiimčiau saviplaka. O dabar gyvenu kad gyvenčiau, myliu, kad mylėčiau, liudiju, kad liudyčiau, dirbu, kad dirbčiau, einu, kad eičiau… Jau keleri metai manęs nekankina jokie rūpesčiai - jaučiuosi saugus ir viskuo pertekęs, nors neišsikapstau iš visų skolų.

Kartais sustoju, aptingstu. Kodėl? Nežinau. Gal ateis toks laikas, kai niekada nesiskirsiu su Jėzumi, t.y. nuolatos būsiu Jame, Kelyje.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras