BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Trys žingsniai

Tiek daug prikalbėta  ir prirašyta apie Dievo karalystę, bet niekas negali parodyti, kur ji yra. Žmonėse dar užsilikęs religinis vaizdinys, kad Dievo karalystė esanti kažkur aukštai, debesyse ar virš debesų, kur gyvena barzdotas senis, atseit, Dievas, o apie jį laksto sparnuoti angeliukai. Tokių pavaikslų tur būt visi esame matę bažnyčiose arba bažnyčios leistose reklaminėse “Dievo karalystės” brošiūrėlėse. Dar yra manoma, kad Dievo karalystė - kažkokia anksčiau egzistavusi vieta, Rojus, kurią galėsime pasiekti vėliau - po mirties ar net po paskutiniojo teismo.


O štai Biblijos laikų praktiški žydai Dievo karalystę įsivaizdavo kaip realią žemėję egzistuosiančią valstybę, Judėją arba Izraelį, kurią valdys mesijas - Dievo pasiųstasis karalius. Tarkim, jeigu V. Adamkus būtų mesijas, tai Lietuvos valstybė ir būtų Dievo karalystė.


Taigi pagal religinius prietarus Dievo karalystė yra kažkur toli kitame laike - arba buvo anksčiau, arba atsiras vėliau, bet jokiu būdu ši karalystė esanti ne čia ir ne dabar.


Visai kitaip apie Dievo karalystę kalba Jėzus. Kai tų laikų davatkos, t. y. fariziejai, paklausė, kada ateisianti Dievo karalystė, Mokytojas atsakė:


- Dievo karalystė neateina regimai. Niekas nepasakys: 'Žiūrėk, ji čia', arba: 'Žiūrėk, ji ten!' Nes štai Dievo karalystė yra tarp jūsų.  Lk 17,20-21


Jeigu karalystė nėra regima nei čia, nei ten, vadinasi, tai labai neapibrėžta vieta “tarp mūsų”, ko gero, tai net ne vieta, o būsena. Kada ji ateis? Vėliau, po mirties? Ne, Mokytojas aiškiai sako: “Štai Dievo karalystė yra…” Ji jau yra dabar, o persikelti į rytdieną ir rūpintis rytojumi Jėzus savo mokiniams net draudė. Ir nėra ko keltis gyventi į praeities laikus, nes Mokytojas perspėjo:


- Nė vienas, kuris uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei'. Lk 9,62


Taigi Dievo karalystė yra dvasinė būsena, kurią galim pasiekti čia ir dabar, neatideliodami šio darbo pirmadieniui arba rytojui. Tai nėra sunkus darbas, jis nereikalauja nei saviplakos, nei alinančių pasninkų, nei vaikštinėjimo keliais, nei piligriminių žygių į “šventas” vietas, tai labai lengvas ir malonus darbas, ” Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva”, kaip sakė Mokytojas (Mt 11,30). Tik reikia klausyti jo paliepimų, ir viskas pavyks. Ir kuo tiksliau jo patarimus vykdysi, tuo bus lengviau.


Žinoma, iškart gali kas nors nepavykti, nes trukdys seni įpročiai ir tradicijos, tėvų ir bažnyčios į širdį sudėtos baimės, žodžiu, nuostatos, bet nuostatas galima pakeisti taip pat, kaip ir užuolaidas arba paveikslus. Bet anksčiau ar vėliau priartėsi prie Mokytojo, ir daugiau nenorėsi jokių “dvasios tėvų” ir jokių “ganytojų”, tik Jo viešpatijos. Pamažu, žingsnis po žingsnio eisi į laisvę, vaduosies iš baimių ir priklausopmybių, atsikratysi nerimo, nuo pečių nusiris rūpesčių naštos, o kai nuo akių nukris ir žvynai, staiga pamatysi, kad viskuo esi pertekęs, ir nieko daugiau nereikia, tik eiti keliu su geruoju Ganytoju, kuris pats ir yra Kelias.


Kodėl nepabandžius? Juk taip nesunku - viso labo trys žingsniai.


Tik trys, visada tik trys: suvokimas, žodis ir veiksmas.


Trys žingsniai iki Karalystės. Pirmasis


Trys žingsniai iki Karalystės. Antrasis

Trys žingsniai iki Karalystės. Lemiamas

 

Kas žinotina apie nuostatas 


 



 


 

Rodyk draugams

Komentarai (6)

plahcisas2007-06-27 14:14

..sakoma,kad Dievas sukure zmogu pagal savo atvaizda.Butent todel mes ji isivaizduojam taip ,o ne kitaip………..Is tiesu gyvenimas yra ne vakar ir ne rytoj.Gyvenimas-akimirka,tarp praeities ir ateities.Cia ir dabar….Trys zingsniai.Viskas kas paprasta labai sudetinga.

TD2007-06-27 14:20

Sutinku su tuo kas parašyta, bet vistiek būtu gaila jei po mirties nieko nebūtu.

Petras2007-06-27 19:29

TD, o kas tau sakė, kad po mirties nieko nebus? Ir kodėl turėtų nebūti?

Ko gero, yra teisinga, kad katalikų, stačiatikių, protestantų ir kitos religinės organizcijos savo vergus gąsdina paskutiniais teismais ir pragarais, kurie jų laukia po mirties. Gal ir taip, galimas daiktas, tie dalykai jų iš tiesų laukia. Pagal Jėzaus mokymą nei mirties, nei paskutiniojo teismo nėra ko bijoti tik Jėzaus mokiniams, jo sekėjams, kurie neatsisakė Dievo Sūnaus protekcijos ir neišmainė jos į bažnytininkų, seniai mirusių kažkokių "šventųjų" žmonių, religinių organizacijų, dvasios "tėvų" ir tariamų Dievo motinų globą.

- Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, nematys mirties per amžius, - sakė Jėzus (Jn 8,51). Tai ko mums bijoti? Tegu bijo bažnytininkai ir kiti bedieviai.

Nežinau, ar tai būna visiems, bet daugelis žmonių yra patyrę palaimingą būseną, kai, atrodo, ištirpsti Dievo kūrinijoj ir galėtum susilieti su didžąja Harmonija. Bet ne, dar ne, palaima nutolsta ir sugrįžti atgal, kur Jėzaus artumas ne visada jaučiamas.

Taip, Kūrėjo artumą ne visada jaučiame, bet tai - ne tragedija. Jeigu pažįstame jį, jeigu štai dabar jį pažinome, tai vis artėsim prie jo o ne tolsim. Artėsime ir priartėsime. Kodėl turėčiau vadinti tai mirtimi?

Karina2007-06-27 23:05

būtent, kodėl aš mirtimi turiu vadinti natūralų perėjimą iš vienos būsenos į kitą, po kurios gyvenimas tęsiasi?

netikiu pragaru, nes mes visi Dievo vaikai, esam mylimi. ir nebent retkarčiais mano vaizduotėje gali iškilti nyki, pilna beprasmybės vieta, kurion patenka tamsūs žmonės, ar šiaip pigių jausmų apimti.

tiksliai nežinau kas bus po to, kai mano fizinis kūnas nustos funkcionuoti, bet nujaučiu, kad tai bus susiliejimas su visatos protu, magiškas ir visa apimantis, išlaisvinantis sąnonę.

eklipas2007-06-28 01:17

yra labai paprastas, bet nelengva jį suprasti, o dar sunkiau sekti.. Man dabar kaip begalinė matrioška, vieną atidarai, o ten kita ir taip be galo ir tai nuostabu :o)

Petras2007-06-28 11:17

Su Jėzaus mokymu iš tiesų išeina keistas dalykas. Jis labai paprastas, bet mes, parėję iš bažnyčių, jį labai sunkiai suprantame.

Dabar, kai galvoje išsisklaidė smilkalų migla, daugelis nesusipratimų man atrodo juokingi. Tarkime, Jėzus draudžia prisiekti, liepdamas sakyti tik "taip", jeigu taip, arba "ne", jeigu ne, o kas daugiau, tai nuo piktojo. Kas čia neaišku? Draudžia, tai draudžia.

Arba draudimas nebūti kaip pagoniui ir nesimelsti sinagogose ir gatvių kampuose, t. y. viešose vietose, bet užsidaryti kambarėlyje akis į akį su Tėvu. Kas čia sveiko proto žmogui gali būti neaišku? Juk labai paprastas ir draudimas meldžiantis nedaugiažodžiauti kaip tai daro pagonys, kurie žodžių gausumu tikisi pelnyti išganymą.

Bet perskaitykite tuos draudimus uoliam katalikui, stačiatikiui ar protestantui, iš būsite išvadinti bedieviais. Kas žmones taip suklaidina? Šėtono bažnyčia, kas daugiau…

Ar ne šėtonas laimina savo bažnyčiose jaunavedžių ir karių priesaikas, ar ne šėtonas verčia eiti į stabų prikrautas šventyklas ir ten valandų valandas daugiažodžiauti ilgiausias litanijas ir rožinius? Ir visa tai daroma Jėzaus vardu! O po to religingas žmogus atsiverčia Gerąją Naujieną, skaito autentiškus Jėzaus žodžius, kurie moko visai kitaip, negu jo garbinama bažnyčia, tačiau bažnyčios mokymas jau užblokavęs smegenis, ir vargšelis sako: "Labai painu, Jėzaus moklymas labai sudėtingas".

Bet meskime iš galvos kunigų bei teologų paistalus, ir nuo akių tuoj pat nukris žvynai. O tada paprsačiausiai skaitysime tai, kas parašyta: neprisiek, nesimelsk sinagogose ir gatvių kampuose, užsidaryk kambarėlyje, melsdamasis medaugiažodžiauk, negarbink paveikslų ir drožinių, nestatyk Dievui "namų", nieko nevadink žemėje tėvu (nei "šventuoju", nei paprastu dvasiniu), nes turi vieną Tėvą - dagaus…

Man tikrai gaila bažnyčios vergų, kurie atskirti nuo šitokio mokslo, nuo paties Jėzaus!

Rašyti komentarą

Tavo komentaras