BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Trauka ir agresija

Pasaulis, kuriame turi išgyventi.

Tai kiemas, kuriame gyvena Mažius ir Kukis.

Pro
langą stebiu, kaip Kukis mėgina atimti iš Mažiaus kaulą. Išlupti jį
Mažiui iš galingų dantų. Tai labai rizikingas žingsnis - juk Mažius ne
toks mažas, jis kokius keturis kartus didesnis už Kukį. Kukio laimė,
kad Mažius taikaus būdo - vienas nedidelis krimst, ir Kukis būtų
sutrėkštas tarsi pelė, kurias Mažius kartais parsineša iš laukų ir čia
pat po langais visų pavydui suvalgo. Be to, Mažius gudrus - jeigu jis
išsižios suloti, kaulas iškris, ir Kukis su juo dings į daržinę. Todėl
Mažius urzgia pro sukąstus dantis, o Kukis mėgina iš jų išlupti svetimą
lobį.


Beviltiška situacija.

Jie abu įsikibę į kaulą, kurio negali suėsiti.

Būtų gerai nufilmuoti.

Kol randu fotiką, filmuoti nebėra ko.

Kukis ir Mažius guli meiliai susiglaudę ir laižo vienas kitą lyg du seminaristai.

Kaulą tikriausiai surijo Mažius, koks trupinys gal liko ir Kukiui.

Taip jie gyvena kasdien. Per dieną jie susirieja ir vėl susutaiko kokį tūkstantį kartų.

Vieną akimirką Mažius negali pakęsti Kukio, kam tas karštą dieną lenda prie jo įkaitęs, glaudžiasi savo šiltu kailiuku.

Kitą akimirką jie susikabinę laižo snukį vienas kitam.

Jei negali be meilės, negali ir nesipykę.

Toks jų gyveninas.

Agresiją keičia potraukis, potraukį keičia agresija.

Toks ir mūsų gyvenimas.

Moneta nebūna viena puse, be nakties nepažinčiau dienos.

Keista, bet agresija mūsų kultūrosj daug svarbiau už bendrystę.

Jeigu patinka kas nors, mes sakom: jėga!

Būtų tas pats, jei sakytume: meilė!

Pažiūrėkit, koks mano sūnus stiprus, ištvermingas, kaip toli jis nuspiria kamuolį.

Galėčiau sakyti: pažiūrėkit, koks mano sūnus meilus, lipšnus, koks jis draugiškas, kaip meiliai apsiveja rankomis kaklą!

Bet ne, juk tai nevertinga.

Nugalėti - štai mūsų kultūros tikslas.

Darželinukų varžybos, kūdikių grožio konkursai, invalidų čempionatai.

Šunų varžybos dėl kaulo.

Jas būčiau filmavęs - tai įdomu.

Kada šuniukai laižė viens kitą - ką čia filmuosi?

Meilė…

Fi, kokia banalybė!

Bobiški serialai, mergaičių saldūs eilėraščiai.

Vyrai,
kinkome arklius, mes gimę kariauti. Mums reikia į karą, į sporto
varžybas, į proto konkursus, į parlamento salę, į pačią aukščiausią jos
kėdę, į patį olimpą, prie pačio didžiausio kaulo.


Atia, skystrablauzdžiai, visi minkštakūniai atia!..

“O mes?” - įsižeidžia feministės.

Manai, moteris negali duoti į snukį?

Negali partrenkti ant žemės, sulaužyti kaulų?

Moteris ne žmogus, kad negali būti žvėris?

Ateik, gyvulį, aš tau parodysiu!..

Ji čiumpa vyrą į glėbį, prispaudžia tvirtai prie krūtinės, apsiveja rankomis kaklą…

Paspaudžia šiek tiek, ir jis krenta žemėn pridusęs.

Jėga!

Ji paspiria koja - lavonas…

Jos meilė guli pamėlęs, vos gyvas, pasikelia kiek, krenta atgal ir sukelia juoką.

Atsikelia jis, bet meilė jų negyva.

Atrodo, mes patys norėjom.


Rodyk draugams

Komentarai (1)

deimantukas2008-08-14 10:42

Teisingai.Kad ir pavyzdys gatvėse.Kur daug automobilių.Kur galioja visokios taisyklės.Ką nors praleisti,nesivadovaujant taisyklėmis.Kada galiu nepraleisti.Kada galiu net užkišti ir net pirmauti.Praleisti,mandagiai linktelėjus galva?Neeeee.Šito nebus.Prarasiu savo vyriškumą-kia-šus.Tai žema.Manęs negerbs.Koks aš vairuotojas,jei nebūsiu agresyvus.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras