BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tikroji santuoka

Jeigu vaikystėj močiutė jums sekė krikščioniškų pasakų, tikriausiai esat girdėję, kad bažnyčia yra kažkokiu mistiniu būdu susituokusi su pačiu… Jėzumi. Paneigti tai būtų lygiai taip pat sunku, kaip ir įrodyti. Ko gero, apie tai net neverta kalbėti - juk bažnyčia lygiai tokiu pat nesuprantamu būdu gali būti susituokusi ir su Kalėdų Seneliu, ir su septyniais nykštukais, ir su Karslsonu, kuris gyvena ant stogo…

Verčiau pakalbėkim apie aiškesnius dalykus, kurie matyti plika akimi ir be jokios mistikos. Apie daug realesnę santuoką, kuri motiną bažnytėlę jungia su daug žemiškesniu valdovu.

Šis rusų stačiatikių bažnyčios patriarcho ir Vladimiro Putino meilus suartėjimas bei saldus bučinys turėtų užvesti ant kelio. Stačiatikiai, skirtingai nuo katalikų, kurie paklūsta nuosavam supermonarchui popiežiui, atvirai pripažįsta, kad nacionalinės bažnyčios galva yra tos valstybės vadovas - karalius. Nėra karaliaus ar caro - gerai ir prezidentas. Koks puikus pirmosios nakties bučinys!

Religijos nesibaido ir kitų valstybių vadovai, jie mėgsta fotografuotis bažnyčių ir šventųjų paveikslų fone. Netgi du karus sukėlęs Dž. Bušas, kuriam, atrodo, niekas daugiau nerūpi, tik Irako nafta, Afganistano aguonos ir Binladeno šmėkla, prezidentaudamas mėgo vaizduoti krikščionį. Jeigu vaizduoja, vadinasi, toks ir yra.

Savo krikščioniškumą stengiasi parodyti ir mūsų vadai bei vadukai - šventų kryželių fone jų aura prietaringam rinkėjui atrodo kur kas šventesnė. Lietuvos politikų pataikavimas bažnytininkams šiandien toks akivaizdus, kad jo nematyti gali tik savanoris aklasis: už valstybės pinigus pasaulietinėse mokyklose išlaikomi vyskupų paskirti tikybos mokytojai, remontuojamos senos bažnyčios, vis atkakliau vyskupai reikalauja statyti jiems dar ir naujas (tarkim, prie Kryžių kalno Šiaulių rajone).

Adolfas Hitleris dažnai pabrėždavo, kad jis yra įsitikinęs katalikas, o žydų naikinimu darąs didelę paslaugą antisemitiniam krikščionių tikėjimui. Tuo klausimu jis tikrai nemelavo - prieš 15 amžių pradėtas bažnyčios antisemitizmas tapo neatsiejama krikščioniškosios kultūros dalimi, o holokaustas buvo logiška jo pasekmė. Pasaulėtinės valdžios vadas Adolfas visai realiai atkeršijo žydams už jų mistinę kaltę, apie kurią beveik 2000 metų kalba visos krikščionių bažnyčios: kiekvienas žydas yra kaltas už tai, kad romėnai nužudė kunigų įskųstą Jėzų. Daug katalikų jam buvo dėkingi ir susižavėje medžiojo autografus.

Hitlerio ir bažnyčios meilę vainikavo 1933 metų konkordatas (sutartis) tarp Vatikano ir nacių vyriausybės. Hitleris garantavo katalikų bažnyčiai unikalias, išskirtines teises Reiche, Vatikanas savo ruožtu užtikrino, kad kunigai ir vyskupai laikysis priesaikos nacių valdžiai. Adoffas Hitleris laikomas vienu iš pačių įžūliausių diktatorių, bet veikti vienas be bažnyčios pritarimo nesiryžo ir jis. Šioje nuotraukoje matote į Hitlerio gimtadienio vakarėlį atvykusį kardinolą Eugenio Maria Giuseppe Giovanni Pacelli, kuris vėliau tapo popiežiumi Pijumi XII (dar vadinamas Hitlerio popiežiumi).

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad panaši meilė liepsnoja ir kitoje ideologijos pusėje, nors po ilgus metus vyravusios ateizmo propagandos daugeliui mano kartos žmonių atrodo, jog santuoka tarp komunistų valdžios ir bažnyčios yra neįmanomas dalykas. Nuotraukoje matote Rumunijos stačiatikių bažnyčios patriarchą Teoctistą komunistų diktatoriaus Čiaušesku ir Stalino paveikslų fone. Padedamas Čiaušesku diktatūros, šis pariarchas labai sustiprino saviškę stačiatikių ir sėkmingai naikino konkuruojančias bažnyčias. Ypač nukentėjo Rumunijos graikiškų apeigų katalikų bažnyčia - Čiaušesku netgi leido savo mylimai bažnyčiai pasiimti konkurentės turtą.

Josifas Džiugašvilis (vėliau - Stalinas) nebaigęs teologijos studijų metė Tibilisio dvasinę akademiją ir patraukė link realesnės - pasaulietinės valdžios, o ją pasiekęs, pasiskelbė esąs visų tautų Tėvu, t.y. Dievu. Jie kartu su Leninu sukūrė monolitinį valdžios modelį, vienu metu imdamiesi ir pasaulietinės valdžios, ir religijos funkcijų. Abu diktatoriai suvokė, kad vien tik fizine ir ekonomine prievarta vergų neišlaikysi - dar reikalinga pavergti juos iš vidaus, įdiegti jiems tam tikrą tikėjimą. Po savo mokytojo Lenino mirties Stalinas pasiekė tokį absoliutizmą, kuris prilygo viduramžių popiežių galiai - būdamas partijos vadas, jis stovėjo kur kas aukščiau už visą valstybinę valdžią. Panašiai ir popiežiai, skyrę karalius, buvo atsidūrę aukščiau už patį Romos imperatorių. Visgi Stalinas nesiryžo imtis vienatinio Tautų Tėvo vaidmens - jis išpažino Markso - Engelso - Lenino trejybę, o labiausiai sakralizavo Lenino asmenį ir jo stabus. Lenino paveikslai buvo garbinami taip pat, kaip krikščioniai garbina šventųjų paveikslus, o įstaigose ir kariniuose daliniuose įkurti “Lenino kambariai” daug kuo priminė krikščionių koplytėles su specialiais altorėliais.

Šiandien ir bažnytininkai, ir ateistai neigia ateistų apeigų ir religinių ritualų panašumą, ateizmo institucijos panašumą į bet kurią religiją. Mat ir vieniems, ir kitiems nepatogu pripažinti, kad ir Lenino, ir Kristaus, ir Stalino, ir Marijos stabai yra tokios pat prigimties ir atlieka tą pačią funkciją. Bet, kaip sakoma, pliką vietą labai sunku pridengti - ji vis tiek išlenda.

“Dievas su mumis” - tokį užrašą Hitleris išspaudė ant savo kareivių diržų. Šiandien daug kam atrodo, kad tai buvo itin įžūlus nacių akibrokštas, bet iš tiesų jokio įžūlumo nėra. Bažnyčia Dievo autoritetu palaiko vyraujančią valdžia, ir visai nesvarbu, ar ta valdžia “teisinga”, ar ne. Ir tai - joks “nesusipratimas”, ši nuostata užfiksuota Naujajame Testamente. Kaip sakė krikščionių svarbiausias apaštalas Paulius, kiekviena valdžia - nuo Dievo, ir nėra valdžios, kuri nebūtų nuo Dievo (Rom 13,1). O Hitleris, Stalinas - kas, benkartai, kad jiems negaliotų Šventojo Rašto nurodymas?

Dabar aišku, su kuo ji susituokusi?

Patiko (10)

Rodyk draugams

Komentarai (9)

deimantukas2010-01-09 08:03

Baisu pasidarė,kai perskaičiau :-/.

Petras2010-01-09 16:12

O kaip baisu turi būti religingam žmogui? Taip baisu, kaip ir žinia apie nepagydomą ligą. Ir jis nieko daugiau nesugalvoja - tik susigūžia ir išsigandęs neigia: ne, šito negali būti! Peržengti ribą iš beprotybės į tiesą taip pat sunku, kaip ir pasakyti: o varge, aš sergu, aš alkoholikas, mane absoliučiai užvaldė priklausopmybė! Nežinau, kodėl, bet išsiblaivo nedaug nelaimingųjų.

deimantukas2010-01-09 17:40

Taip- tai ištikrųju ko gero labai panašu į alkoholizmą. Tai panašu, nes religija ko gero- priklausomybė. Priklausomybių yra daug. Daugelis išmanančių alkoholizmą, jį vadina NEIGIMO liga. Juk lengviau yra neigti, nei pripažinti savo kvailystę. Dar juokingiau iš šalies žiūrinčiam, kaip priklausomybe sergantis žmogus krečia kvailystes, pats to nesuvokdamas. Ir net nemėgink jam to pasakyt- mažų mažiausiai įsižeis. Kol dar žmogus gali kentėti nuo jį užvaldžiusios priklausomybės, jis kenčia, nes ta kančia ko gero yra lengviau pakeliama, nors ir kančia, negu tos priklausomybės pripažinimas.

Petras2010-01-09 18:32

Yra daug būdų iš realybės persikraustyti į fantazijų (pasakų, serialų, kliedesių) šalį. Alkoholizmas - tik veinas iš jų. Kartas prie parduotuvės sutinku savo vaikystės draugą, kuris nelaiko savęs alkoholiku, bet jau kažkelintas mienuo nebepasirodo viešumoje blaivus. Dažniausiai jis lindi užsidaręs nuo viso pasaulio savo trobelėje, net langus nuo savo baimių užsidangstęs purvinais skudurais, o kartasi išgėręs daugiau šiek tiek pradrąsėja ir išeina pakonfliktuoti su pareiviais, pardavėjomis, o ypač - moterimis ir jaunikaičiais, kuriuos jis laiko mirtinais priešais. Išeiti kaip normalus išsiblaivęs žmogus jis jau vargiai galėtų, nes nelabai bemoka bendrauti. Jis bendrauja tik telefono žinutėmis su nepažįstamomis moterimis, kartais sukurtu įvaizdžiu jas prisivilioja, o kai tos atvažiuoja, pavaiko kirviu apie trobą, ir tos visam laikui dingsta.

Kartais pagalvoju: ar jis galėtų iš savo beprotybės pasaulio sugrįžti į tiesą? Tikriausiai galėtų, nes juk ir aš pats kažkada gyvenau tokiame pat svaigulyje.

Kiek prisimenu, tas svaigulys, ta lengva išprotėjimo forma traukė labiausiai. Kita jėga, neleidusi paleisti iš rankų alaus bokalo - pagirių siaubas. Vienoj pusėj - pagirių kančios, kitoj - malonus išprotėjimo svaigulys. Tas svaigulys traukia ir tada, kai pagirių kančios pasibaigia, tarkim, kai dėl tam tikrų priežasčių iškenti negėręs kokią savaitę. Ir vėl pabėgi nuo realybės į aną pusę.

Kaip man pavyko grįžti? Aš patikėjau, kad realybė daug geriau už kliedesį. Tiesa, nors ir skaudi, daug brangesnė už saviapgaulę. Geriau tikras skausmas, nei suvaidintas juokas. Gyvenimas daug įdomesnis už pasakas apie gyvenimą, medus daug saldesnis už etiketę “medus”. Tačiau tuo turi įsitikinti pats - niekas kitas už tave tuo neįsitikins.

Taip sugrįžau iš dausų. Kartais net nusipuratu: o juk reikėjo visai nedaug, ir jau būčiau bendravęs su baltomis pelėmis, angelais, baltais arkliais, mirusiųjų dvasiomis, mažasi žaliais žmogeliukais, raguotais velniukais ir kitomis kliedesių būtybėmis.

Nematau didelio skirtumo, kas apsireiškia žmogui: baltos pelės ar balti angeliukai. Jie visi - iš to paties kliedesių pasaulio.

Apokalypsis2010-01-10 15:07

Nelabai turėjau kada atlikti išsamesnį tyrimą, todėl šita informacija gali būti ne visiškai teisinga, tai yra, aš ne iki galo patikrinau jos patikimumą.
Robertas Belarmitas (katalikų paskelbtas šventuoju ir mokytoju), gyvenęs 1542-1621 savo veikalo pirmame tome, XVII dalyje rašė: :”Popiežius yra ne tik Jėzaus Kristaus atstovas žemėje, jis pats ir yra Jėzus Kristus kūne”.
Bernardinai matyt šitą dalyką turi omenyje, rašydami “Belarminas pripažino popiežiaus valdžią pasauliniuose dalykuose tik netiesiogine prasme, todėl susilaukė priekaištų ir iš Romos kurijos.”
Katalikų bažnyčios išleistas Niujorko katekizmas 1895 m. rašo: (…)popiežius - tikrasis Jėzaus Kristaus vietininkas, visos bažnyčios galva ir visų krikščionių mokytojas. Jis neklystantis valdovas, dogmų sudarytojas, bažnyčios susirinkimų pirmininkas, pasaulinis tiesos valdovas, taikos arbitras, aukščiausiasis dangaus ir žemės teisėjas, bet pats negali būti teisiamas, jis pats Dievas žemėje”127psl.
Rusiškame veikale “Pasaulio valstybių istorija” rašoma:”Karūnuojant popiežių Inocentą X, kardinolas Kolona kreipėsi į jį šiais žodžiais:”Švenčiausiasis ir palaiminčiausiasis mūsų tėve, mūsų bažnyčios galva, mūsų pasaulio valdove, kuriam įteikti rojaus raktai, prieš tave klaupiasi dangaus angelai ir prieš tave dreba pragaro vartai. Ir mes visi prieš tave klaupiamės ir į tave meldžiamės”.
Į tokius istorinius faktus katalikai turi tik vieną atsakymą: “Tai buvo labai seniai, nemalonu, taigi to iš viso nebuvo”.
Kiek žinau, titulas “vicarius filii dei” vis dar vartojamas. Kuris reiškia “Dievo sūnaus vietininkas”, arba kitais žodžiais - vice Kristus (iš žodžio vicarius yra kilęs žodis “vice”, kaip pvz. “viceprezidentas”).
Nors šiais laikais popiežius jau nebetituluojamas Kristumi (visiškai tiesiogiai), bet Ratzingerio (ar kaip ta kvaila pavardė rašosi…) veikale “Krikščionybės įvadas” rašoma maždaug taip (dabar neturiu knygos, kad galėčiau tiksliai pacituoti): “Katalikų bažnyčia dabar labai panaši į tą Babelės ištvirkėlę, kaip kad protestantai mėgo sakyti.(…)O aš žaviuosi šios nešventos bažnyčios šventumu, kokia ji nešventa ir vis dėl to šventa.”
Gaila, kad neušsirašiau kurnors tikslios citatos, labai juokinga buvo tokią mintį perskaityti (toks išminties perliukas, kad neįmanoma tiksliai atkurti dabar iš atminties), bet kadangi dabar pakankamai lengva gauti šią knygą, tai vėliau reikės susiveikti.

Petras2010-01-10 16:11

Aš jau irgi skaičiau katalikų aiškintojų prisipažinimų apie savo kruvinosios bažnyčios nešventumą. Žmonija pernelyg daug sužinojo apie jos nusikaltimus, kad nuvalkiota “babelės kekšė” dar galėtų demonstruoti nekaltybės vainikėlį.

Apie nešventosios institucijos “šventumą” skaičiau vieno katalikų teologo išvedžiojimuose. Matyt, pamėgdžiodamas Vatikano “Kristų”, jis aiškino maždaug taip: aš myliu nešventoje bažnyčioje slypintį šventumą, o tas šventumas eina iš bažnyčioje esančio Kristaus. Žiūrint nuo Kristaus pusės, viskas atrodytų taip: Kristus pataikė į labai jau nešventą vietą, kitaip sakant, įlipo į…

Tokie prieštaringi išvedžiojimai apie “nešventosios šventumą” (plg. žiauriosios gailestingumą, suktosios sąžiningumą, kvailosios išmintingumą ir pan.) - tai religingo žmogaus racionalizacija ir nieko daugiau. Žmogus neišvengia tiesos apie savo bažnyčios niekšybes, bet vis tiek klaupiasi jai, ir tą savo žingsnį jis turi kaip nors pateisinti, paaiškinti kokiu nors “nešventosios šventumu”, na, kitaip sakant, bažnyčia jam “vies tiek šventa”, nors ir nešventa.

Bet racionalizacija - išgalvotas motyvas, jis sukuriamas jau po veiksmo ar žodžio. Iš tiesų davatka lenkiasi bažnyčiai visai ne dėl to, kad ši būtų “šventa” ar “nešventa”, ji tai daro instinktyviai, automatiškai, nes kitaip ir negali. Juk ir vergas savo šeimininkui tarnauja ne todėl , kad šis būtų “geras” ar “blogas”, jis vergauja todėl, kad yra vergas. Panašiai ir alkoholikas geria visai ne todėl, kad “sutiko draugą” ar “truputėlį persišaldė”, visai ne - tas “priežastis” jis išgalvojo vėliau, gerdamas ar jau po išgertuvių.

Priklausomybė nuo religinių fantazijų įdomi tuo, kad pavergtasis pats fantazuoja nedaug - jo fantazijas nuolatos valdo dvasiniai “ganytojai” (tarkime, sukuria jam pragarą, vėliau jį padidina arba sumažina, įrengia dangaus prieangį skaistyklą ir t.t.), o žmogelis nebegali gyventi be šitokio ganymo. Taip suvaldomos didžiulės “avelių” minios, jos priverčiamos paklusti bet kokiai, kad ir pačiai asurdiškiausiai tvarkai (”kiekviena valdžia - nuo Dievo”), pasiunčiamos į karus žūti savo didktatorių naudai, netgi krikščionių minios to paties Kristaus vardu būna kunigų užsiundomos ant krikščionių (dabar jau ir musulmonai Alacho vardu žudo musulmonus). Tai - esminis dvasinio valdymo principas, juo veikia visos religijos ir visos konfesijos, nesvarbu, ar vadintųsi taip, ar kitaip.

deimantukas2010-01-10 16:36

Na, kaip viskas paprasta. Taip aiškiai, kad aiškiau būt negali. Tarsi apie savo praeitį skaityčiau. Tačiau yra vienas BET. Tada, kai gyvenau fantazijų pasaulyje, iš tokių ir panašių patarimų šaipiausi. Kai kas mėgindavo mane paprotinti-keistas dalykas-girdėjau žodžius, bet jie ka-kaip praeidavo šalia. Tarsi būtų skirti ne man. Panašiai jaučiuosi, kai dabar kartais savo noru trumpam mėginu paprotinti žmogų, kuris giliai(mano manymu) įklimpęs, nors tą neigia. Pasijaučiu tarsi kalbėčiausi su siena. O ne…. Su siena atrodo gaunasi geriau-ji neatsikalbinėja ir nekalba nesąmonių.
Įdomus dalykas tas aklumas ir kurtumas, išankstinės nuostatos ir tradicijos. Ačiū Dievui (ne tam, kuris Vatikane :-) ) pradėjau laisvėt.

Allvydas2010-01-11 10:24

LIUKS… ŠIMTAPROCENTINĖ TIESA. PER DAUG AKIVAIZDU, KAD KAS NORS BANDYTŲ GINČYTIS. TYLĖJIMAS SUGLAUDUS AUSIS - GERIAUSIA TAKTIKA ŠIUO METU LAIMINGIEMS SUTUOKTINIAMS.

Sigitas2016-10-20 13:33

Labai jau diletantiškas ir tendencingas straipsnis…
Krikščionys jau Naujajame Testamente pabrėžė, kad dėl Jėzaus mirties kalti ne tiek žydai, kiek žydų tauta, nes patys žydai sakė: “tegu jo kraujas krenta ant mūsų ir ant mūsų vaikų”. O ir Hitleris buvo krikščionių sąjungininkas, bet norėjo išrauti būtent krikščionybę su šaknimis, kurios buvo žydai. Popiežius Pijus XII iš tiesų prisidėjo prie daugelio Hitlerio darbų ir laikėsi konkordato su naciais iki paskutinės nacių minutės, padėjo juos organizuoti, tik viskas buvo vykdoma slapta.
Bažnyčia - tai tie, kurie stengiasi sekti Jėzumi Kristumi visokiausiaisi būdais, įskaitant inkviziciją, žmonių kankinimus ir inkvizicijos pradėtą žydų persekiojimą. Ne visiems pavyksta, faktas, bet iš jos Vakarų visuomenėje kilo ne tik mokyklos, darželiai, ligoninės, senelių ir neįgaliųjų prieglaudos, bet ir ikvzicija, kankinimo staklės, raganų ir eretikų laužai bei mokslininkų persekiojimai.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras