BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tik ne dabar

Įkyrus draudimo agentas prilimpa prie įstaigos tarnautojo ir ima saldinti gyvenimą nepaprastai palankiomis draudimo sąlygomis, traukia iš portfelio kažkokius lapus, kiša pasirašyti.
Tarnautojas pakelia akis, nusišypso ir mandagiai sako:
- Ne, ne dabar…
Draudėjas, kuriam jau atrodė, kad reikalas eina gerai, kokiai sekundei nutyla. Pasinaudojęs pauze tarnautojas ištaria dar viena frazę:
- Gal kitą kartą.
Agentas tylėdamas susikrauna į portfelį savo šlamštą ir nieko nesakęs išsliūkina iš kabineto. Jis šimtus sykių girdėjo šią atsikratymo formulę “ne, ne dabar”, kuri lyg ir palieka tariamą galimybę “gal kitą kartą”, bet klientų medžiotojas iš patirties žino, kad to “kito karto” niekada nebus.
Ko gero, visi naudojamės atsikratymo formule “ne dabar”, tik nukreipiam ją ne į kitus, bet į save. Gali būti, to paprasčiausiai nepastebim.
Kolegė daug kartų kalbėjo, kaip ji vieną sykį susiims ir numes kokį dešimt kilogramų, kaip ji pasinaudos mano išbandytu metodu ir nuo pirmadienio, o gal nuo rytojaus užsibrėš labai aiškų tikslą ir nesitrauks, kol jo nepasieks. Man atsibodo tos kalbos ir nebekreipiau dėmesio, bet vieną sykį ji atėjo kažkokia ryžtinga:
- Petrai, aš apsisprendžiau. Sakyk, ką turiu daryti?
Negi tikrai apsisprendė?
Patikėti buvo sunku, bet pradėjau kalbėti rimtai:
- Eik į knygyną, nusipirk knygą “Valgau ir lieknėju”, užsuk į prekybcentrį, nusipirk svarstykles, dar pačiupk storesnį sąsiuvinuką apskaitai ir grįžk pas mane - aš tau patarsiu, kaip skaičiuoti kalorijas.
- Dabar, tuojau pat? - nustebo kolegė.
- Jei ne dabar, tai kada? - nustebau ir aš.
- Aš apsisprendžiau, bet nesakiau, kad dabar! - išsitarė ji ir be galo įsižeidė, kai mane suėmė juokas.
- Atrodo, tu čia gerai įsikursi, - pasakė Antanas, pavaikščiojęs po mano sodybą.
- Aš jau įsikūręs, - atsakiau. - Ketveri metai čia gyvenu.
- Bet daug ko dar trūksta…
- Trūksta? Man atrodo, daug ką turiu - pasidariau tvenkinį, įsivedžiau vandentiekį, kanalizaciją, sutvarkiau šildymo sistemą, susimontavau saulės kolektorius, įsirengiau svečių namelį, pasistačiau pirtį, - vardijau aš ir pats nustebau, kiek daug esu padaręs.
- Ir viskas? - pasibaisėjo Antanas. - Nieko daugiau nedarysi?
Jeigu turiu, vadinasi nebedarysiu. O jei darysiu, vadinasi, nieko dar neturiu. Turėsiu vėliau, kada nors ateityje. Tokia Antano logika.
Atsimenu, kaip jis turėjo tris karves ir taupė ketvirtai. Buvo sunku, teko susiveržti diržus, bet jo šeima žinojo, kad vėliau, kai jie turės keturias ar net penkias karves, bus viskas kitaip. Po to jie nusipirko dar penkias karves, prireikė didesnio tvarko, dabar taupo naujam traktoriui, bet vėliau, kai nusipirks traktorių, jie viską turės ir pagyvens kaip žmonės.
- Kaip tu manai, kokia bus žiema? - klausia manęs susirūpinęs.
- Koks skirtumas? - patraukiau pečiais. - Kokia bus - tokia…
- Girdėjau, bus nepaprastai šalta, - pasakė jis ir nusipurtė, tarsi pajutęs būsimą šaltį. Staiga pamačiau - jam tikrai šalta! Šiandien – šiltas ruduo, tiesiog vasaros tęsinys, bet Antanas jau gyvena žiemos šalčiu.
Tai, kas yra, tarsi nebūtų.
O štai Vaciui keltis į būsimą žiemą nėra ko. Malkų neturi pasiruošęs nė vienos pliauskos, pečius apgriuvęs, sienos kiauros… Kur kas maloniau palikti sename gerame laike, kai jis turėjo darbo ir buvo pagarbiai vadinamas daktaru. O dar anksčiau jis buvo jaunas vaikinas, studentas, diplomuotas kaimo veterinaras. Tarnavo kariuomenėje - ir ten sekėsi: grįžo užsitarnavęs leitenanto laipsnį. Jeigu nebūtų pasikeitę laikai ir tebegyvuotų tarybinė armija, Vacius jau būtų atsargos kapitonas.
Oho, kapitonas!
Išgėręs jis mėgsta sveikintis, pridėjęs ranką sau prie galvos – jaunystėje matė, kad taip sveikinasi du karininkai. Įeina aludėn, užrinka:
- Laisvai! Galit sėdėti…
Tarsi būtų bent vienas pašokęs ir atidavęs pagalbą utopiniam kapitonui.
Agota irgi nepastebėjo, kad per 16 metų situacija truputėlį pasikeitė. Ji visą dieną vaikščiojo po praeities miestą, ieškodama kokio “partkomo”, “vykdomojo” ar kitos seniai išnykusios institucijos, kuri pasirūpintų jos šeimos reikalais. Nustebo pamačiusi, kad kabinetai dabar daug platesni, geriau apstatyti, o pasipūtę valdininkai net nebežaidžia darbo liaudies valdžios, - dėl asmeninių nuoskaudų jie visi pasiūlė kreiptis į teismą. Nusivylusi viskuo, Agota puolė ieškoti laikraščio ir pataikė į mano kabinetą.
- Anksčiau nors pasiskųsti galėjai, - išdėstė ji savo atradimus.
Niekas jos skundų seniai nebeskaito, bet ji ir toliau siuntinėja laiškus išnykusiems skyriams, parktomams, vykdomiesiems, centro komitetams, skundžia namų valdybas, kurių seniai nebėra.
- Gal parašyti į Briuselį? - jos galvoje atsirado naujas adresas.
- Maskva geriau, - linguoju galva. - Maskva visgi Maskva…
Moteris žino, kad Maskva seniai nebe Maskva, bet dėkinga žiūri į mane tarsi į pranašą.
Gatvėje stebėjau įdomų konfliktą.
- Aš nieko nepažeidžiau! - pasipiktinęs policininkui šaukė vairuotojas. - Ten yra ženklas, kuris leidžia 60 kilometrų per valandą!
- Kur, kur tas ženklas? - klausia policininkas.
Žmogus paeina atgal ir negali patikėti - jokio ženklo nėra.
- Bet juk buvo, buvo tas ženklas, aš čia važiuoju kas rytą!
- To ženklo nebėra visas mėnuo, - sako policininkas ir traukia iš portfelio protokolo lapus. - Jūs visas mėnuo viršijot leistiną greitį!
Praeities ženklas, kurio seniai nebėra, žmogeliui kainuos porą šimtų.
Kai važiuojam gatve, ar visada matome tai, ką matome? Ar mus valdo tikri, ar praeities ženklai?
Kai sėdim savo kėdėj, ar visada sėdime čia ir dabar?
Prisimenu, kaip mes su draugu pradėjom ploti katalikų bažnyčioj, kur nieko panašaus nedaroma. Laidojom bendrą pažįstamą, sėdėjom prie karsto, klausėmės ilgo pamokslo, pamokslas buvo nuobodus lyg prezidento kalba, o kai jis pagaliau pasibaigė, mūsų rankos pradėjo savavališkai ploti.
O mano kaimynė kažkada persižegnojo komjaunimo susirinkime. Visas gamyklos jaunimas buvo suvarytas į salę išklausyti nuobodžios sekretoriaus ataskaitos, ataskaita buvo didaktiška tarsi pamokslas, mergina nuobodžiaudama nuklydo mintimis kažkur, pati neprisimena - kur. Galimas daiktas, ji atsidūrė kaimo bažnyčioj, kur irgi susigrūsdavo didžiulė minia, o ji su kitais nekantriai laukdavo pamaldų pabaigos. Pati neprisimena, kaip ten buvo, bet kai sekretorius baigė savo pamokslus, jauna komjaunuolė mašinaliai persižegnojo.
Gerai, kad sėdėjo ne scenoj - visi būtų lūžę nuo juoko.
Visa mano karta kurį laiką gyveno šviesiu rytojumi. Iš pradžių buvo kalbama, kad stebuklingas rytojus ateis po dvidešimties ar dvidešimt penkerių metų, vėliau konkreti data suabstraktėjo ir pasidarė visiškai neaiški, bet aiškus liko pats tikslas - gyventi ir dirbti dėl ateities, dėl savo vaikų, dėl būsimųjų kartų, kurios gyvens vėliau, po mūsų, bet jos irgi negyvens normaliai, jos irgi viską darys, kad laimingai gyventų ne jos, o dar tolimesnės kartos…
Ir taip - iki begalybės per visas savižudžių kartas.
Tuo pat metu minios žmonių traukė į kapines. Nežinau, kur kitur būtų šitaip išpuoselėti mirusiųjų miestai. Kol žmogus gyvas, jis nieko nevertas, jis gali būti stumdomas ar visiškai nematomas, bet vos nukeliavo į praeitį, visi jį pamato, aprauda, artimieji jam skiria daugiau ir daugiau dėmesio. Tai, ko nepadarė žmogeliui vakar, nepaguodė ir neaplankė, jie norėtų kompensuoti dabar, kai viskas beprasmiška.
Kodėl negyventi tada, kai gyvename?
Kam atidėti rytojui duonos kąsnį, darbą ir žodį? Kad turėtume ko gailėtis?
- Nesirūpink rytojumi, - sako Mokytojas, ir ilgai negalėjau suprasti, ką tai reiškia.
Atrodo, supratau. Nebelaukiu šviesaus rytojaus, dairausi atgal.
Bet Jis pamatė ir sako:
- Nė vienas, kuris uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.
Tai kur ji yra, ši Dievo valda?
Nei buvo jinai, nei bus.
Tai mažas ruoželis dabar. Mažytis ruoželis Gyvenimui.
Toks mažas, kad amžinai nusprūstu.

Tik ne čia

Tik ne aš


Rodyk draugams

Komentarai (9)

Anonymous2006-10-30 09:12

Aš irgi atidėliojau savo gyvenimą. Vėliau, kada nors, kada pastatysiu namą, kai paūgės vaikai…

Paskui susigriebiau, kad vėlu. Bet ne, žiūriu geriau, dar nevėlu, pats laikas dabar…

dado19452006-10-30 09:22

patiko :) Kada knygą išleisi?

deimantukas2006-10-30 10:13

dado,kokia knyga?Tai gi jau isleido,cia,virsiau,kuria ka tik perskaitei!!O gal neskaitei???Gal dar skaitysi……

Anonymous2006-10-30 10:49

Aha, nesurūpink rytojum, negyvenk praeitimi, džiaukis šia diena…Lengva pasakyti. Gal man vakar diena buvo gražesne nei šiandien? ir noriu,kad rytojus toks būtų…o šiandien visai šiaip sau- mašinos langai apšalę, reikėjo grandyti, o pirštams šalta, viršininkas nemalonų darbelį "pamėtėjo"…o va vakar buvo gera: tinginiavau lovoje, maigiau televizoriaus pultelį, nieko nereikėjo dirbti… Bet tai buvo vakar:)

sunku šiandien surasti ką nors teigiamo, bent jau kol kas… O gal … o gal gerai, kad saulė šviečia?ir kad smagu buvo pasijuokti iš kolegų vaikų išdaigų.Gal vistik gera ir dabar?..

aralzero

Petras2006-10-30 11:12

Nėra, Aralzero, jokio vakar ir jokio rytoj. Palikime tai religijai.

Petras2006-10-30 11:17

Internetinis knygos variantas jau kaip ir yra, ir labai malonu, jog kai kurie mano skaitytojai norėtų dar ir "tikros", popierinės knygos.

Gali būti, kada nors jinai bus. Nežinau, kaip jis atrodys. Kol kas darau tai, ką turiu daryti dabar - rašau.

Tikiuosi, knyga ateis su rytojumi.

Anonymous2006-10-30 11:38

Ne, gerbiamieji! Laimingas gyvenimas bus po mirties - taip sakydavo mano močiutė. Nežinau, kaip ji gyvena dabar, kai numirė…

***2006-10-30 12:55

:)) Tikrai. Ne vakar… Ir ne rytoj… :))

Anonymous2006-10-30 14:30

todėl ir rašau , kad dabar yra gera… Nors ir vakar buvo gera diena. Ir net žinau, po savaitės bus gera diena.

Kadangi su religija man nepakeliui, tai belieka tikėti, kad čia ir dabar yra geriausia.

aralzero

Rašyti komentarą

Tavo komentaras