BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tik ne čia

Su viena kolege nuėjome pažiūrėti naujoviškos Kaltinėnų bažnyčios. Nors ji buvo skaičiusi daugybę reklamiškų straipsnių, bet į pastato apstatymą reagavo savotiškai: bažnyčios sienos jai pasirodė plikos, o priekyje stovinti statula – didžiulė ir gąsdinanti. Ji taip ir pasakė:

    - Tas Jėzus toks didelis ir toks grėsmingas.

    Nežinojau ką atsakyti. Man ta statula nekėlė jokios baimės, nežinau, ar ji man apskritai kėlė kokius nors jausmus.

    Tuo metu į bažnyčią įėjo ekskursantų grupė. Viena moteris, matyt, grupės lyderė, išėjo į priekį ir susijaudinusi pasakė:

    - Matot, kokia čia aura? Tai labai puiki aura.

    Ji taip ir pasakė - „matot“. Tarsi jausmas, kurį ji patyrė savo širdy, būtų kažkas išoriško, kažkoks šalimais esantis daiktas, kurį galėtumei pamatyti.

    Turim trijų žmonių reakciją.

    Man situacija nesukėlė kažkokio ypatingo jausmo, tiksliau būtų sakyti, tą akimirką neužčiuopiau jo savyje. Esu tikras, kad mes nuolatos, kiekvieną akimirką jaučiame kažką nepakartojamo, tik ne visada tai suvokiame.

    Šalimais buvusios moterys patyrė labai stiprius teigiamus ir neigiamus jausmus, bet abi juos nukreipė išorėn. Pajutusi širdyje statulos baimę, kolegė stabą pavadino „grėsmingu“, tarsi kažkokia grėsmė lindėtų pačioje statuloje, kita moteris širdyje patyrė labai teigiamą emociją, bet suvokė ją kaip išorėje esamą ir net matomą „aurą“.

    - Gerai jums, kurie gyvenate mieste, - sako kaimynė. - O mes kaime minam ir minam tą patį mėšlą. Nesakau, kad sunku, bet kad tu žinotum, kokia nuobodybė! Miestiečiai to nesuprantat…

    Šiauliuose kalba viena kolegė:

    - Gerai, tau, Petrai, kad turi kaime sodybą. Išvažiuoji, atsikvepi. O čia, Šiauliuose, asfaltas ir tik asfaltas!

    Tų moteriškių amžius labai skirtingas, bet jaučiasi abi lyg Siamo dvynės – laimingą ir įdomų gyvenimą nukelia kažkur kitur, viena – į miestą, kita – į kaimą, o sau abi pasilieka monotoniją ir nuobodybę.

    Laimė yra kažkur ten, už devynių jūrų ir devynių marių, tik jokiu būdu ne čia!

    Grįžęs į namus, prie daugiabučio radau pabarstytų eglišakių. Eglių kvapas man visada padvelkia lavonu, bet šį sykį jis buvo kažkur toli, kitame kitos laiptinės bute, ir aš daug apie tai negalvodamas pasileidau laiptais aukštyn.

    - Šitoks žmogus, ar ne?.. - pasitikęs ant laiptų, paklausė kaimynas.

    - Kas toks? - nesupratau.

    - Mirė geriausias pasaulio žmogus! - susijaudino kaimynas, ir jo akyse pasirodė ašaros. Man pasidarė gėda, kad nieko nežinau apie kaimyno mirtį, negana to, kažkaip abejingai peržengiau pabarstytus eglišakius.

    - Kas mirė? - paklausiau. - Kieme mačiau eglišakius…

    - Tu nežinai? - pasibaisėjo kaimynas. - Nieko negirdėjai apie šventojo tėvo mirtį?

    Jis man pasakė tuo metu apgailimo Romos popiežiau vardą, aš sumykiau „aha, taip“ ir smukau į savo butą. Kaime nelaikau televizoriaus, todėl nieko nebuvau girdėjęs apie įžymybės mirtį, kuri, tiesą sakant, nė kiek nenustebino – kelinta savaitė visa pasaulio žiniasklaida nieko daugiau nedarė, tik spėliojo, kada nukaršęs ligotas senukas pagaliau iškeliaus į dausas.

    Mane kur kas labiau sukrėtė dvejopa kaimyno reakcija – visiškas abejingumas dėl šalimais mirusio žmogaus ir nepaprastas graudulys dėl mirties, kuri kažkur tolybėse ištiko niekada jam nematytą garsenybę. Akyse susitvenkusios ašaros liudijo, kad jo širdyje yra susikaupę daugybė labai stiprių žmogiškų ir neišsakytų jausmų, kuriuos jis kažkodėl nukreipia kažkur už tūkstančių kilometrų į Vatikaną.

    Vienas kunigas norėjo mane įtikinti, kad astrologija – rimtas dalykas.

    - Žinoma, provincijoj nėra tikrų astrologų, laikraščiai irgi skelbia šlamštą, bet pasaulio centruose yra akademijos, kuriose klesti šis mokslas, tikrų astrologų yra netgi Vilniuje.

    Žmogus taip ir neįstengė suvokti, kad jo tikėjimas astrologija yra ne kažkur ten Vilniuje ar Paryžiuje lyg kokia institucija, kad tai paprasčiausias tikėjimas, kurį jis nešiojasi savo širdyje.

    Turėjome vieną kaimynę, kuri į mūsų namą atsikėlė, kai išsiskyrė su vyru ir didesnį butą pasidalijo į du mažesnius. Galimas daiktas, naujoje vietoje moteris tikėjosi kažko naujo, kažko „geresnio“. Tačiau gyvenimas šiame name ėjo taip pat, kaip visuose kituose namuose, ir moteris pajuto didelį nusivylimą.

    - Čia nieko įdomaus, - sakydavo nuolatos. - Parduočiau butą ir kelčiausi kitur, bet neturiu pinigų…

    Pradėjau mąstyti, kodėl išsiskyrusiai moteriškei šitame name „nėra nieko įdomaus“ ir atkreipiau dėmesį į vieną banalią aplinkybę – visi šio namo vyrai buvome arba vedę, arba pensininkai ir nė vieno, į kurį naujoji kaimynė būtų galėjusi dėti bent menkiausias viltis.

    Tačiau buto jinai nepardavė ir niekur kitur nesikėlė. Jos situacija išsisprendė labai paprastai - parsivedė moteris iš kažkur sugyventinį ir gyvena su juo. Daugiau niekada iš jos negirdėjau, kas šis namas būtų taip „baisiai neįdomus“. Žinoma, tikrojo ilgesio jausmas taip ir liko neatpažintas.

    Sektos susirinkime pastorė labai įtaigiai sakė pamokslą. Ji kalbėjo apie tai, kaip Jėzus myli protestantų bažnyčias, o savo kalboje labai efektyviai naudojo daugybę iškalbos priemonių, ir kartais atrodė, kad matai tuos dalykus, apie kuriuos kalba talentinga oratorė.

    - Jėzus yra su mumis! - pasiekusi kulminacinį tašką, šaukte šaukė oratorė. - Jis čia, tarp mūsų! Argi nejaučiat?

    Sėdėjau pačiame gale ir vos neprunkštelėjau, kai visa salė pradėjo dairytis aplink, tarsi Jėzus būtų kažkas kitas – tegu ir netoli, šalia, bet kažkoks išorinis objektas.

    Religingam protui sunku suvokti, kad Dievas galėtų būtų juose pačiuose. Jų Dievas gali gyventi kur nors Vatikane, arkikatedroje, parapijos bažnyčioje, pakelės koplytėlėje, šventame paveikslėlyje ar pakabuke, bet jokiu būdu – ne širdyje. Išgirdę, kad „Aukščiausiasis negyvena rankų darbo šventyklose“ (Apd 7,48 ), jie dažniausiai sutrinka: o kur dar galėtų gyventi Dievas?

    Kažkada ir aš buvau patraukęs kitur ieškoti „didesnio tikėjimo“. Man atrodė, kad Kryžių kalnas netoli Šiaulių yra vieta, kur susikaupę daugiausiai tikėjimo, kad tikėjimas ten paprasčiausiai yra, kad jis plevena ore arba spindi iš medinių, metalinių ir cementinių kryžių.

    Nedaug trūko, kad būčiau kartu su kitais prabilęs apie Kryžių kalno „aurą“, nors su šitais dalykais esu atsargus – vis prisimenu vieną juokingą nuotykį.

    Kažkada su turistų grupe įsikūrėme ant nedidukės kalvelės, skubėdami pasistatėme palapines ir patamsyje tos vietos net neapžiūrėjome, bet ji kažkodėl mums atrodė labai jauki. Atsimenu, mano draugai ėmė kalbėti apie kažkokias paslaptingas savybes, jie nevartojo žodžio „aura“, bet buvo šventai įsitikinę, kad ši vieta turi „kažką tokio“, kas ją padaro jaukią. Rytą skeptikai vos nemirėm iš juoko, kai šalia krūmuose pamatėme keletą surūdijusių ir išverstų kryžių, o stebuklingų vietų jautėjai net persimainė, kai suprato, jog įsikūrėm apleistose kapinaitėse ir visą naktį miegojom ant numirėlių kaulų. Kad būtumėt matę, kaip greit jie šitai vietelei pakeitė „aurą“!

    Pasikeitė ir mano supratimas apie tikėjimą, kai jo pradėjau ieškoti kituose žmonėse. Jau kuris laikas gyvenau savo Draugo globojamas, bet atrodė, kad Juo nelabai tikiu. Aš visiškai pasitikėjau savo Draugu ir Jo padedamas pradėjau nemažas permainas savo gyvenimas, širdyje nebeliko abejonės, kad Jis išsuks mane iš didžiausios bėdos arba nelaimę pavers geru dalyku, bet dar negalėjau žinoti, kad tai ir yra tikėjimas. Man atrodė, kad tikėjimą turi kiti, tik jokiu būdu – ne aš.

    Kas jį galėtų turėti? Kaip jis atrodo? Žinojau, kad iš katalikų nieko panašaus neišgirsiu – šimtus sykių esu buvęs jų ritualuose ir žinau, kad ten niekas nedėsto savo išgyvenimų ir apskritai niekas su niekuo nebendrauja. Gal nueiti pas protestantus? Juk jie ne tik atlikinėja ritualus, bet ir daug kalba apie Evangeliją, bendrauja vieni su kitais? Gal tikėjimą rasiu knygose, teologijos veikaluose, religinėje poezijoje?

    O varge!..

    Kad žinotumėt, kaip nustebau, kai pamačiau, kad ir protestantai – tokie pat žmonės, kurie tikėjimo ieško kur nors kitur. Na, jie netraukia kartu su katalikais kur nors į Lurdą, Palestiną ar kitas stebuklingas vietas, bet jų Dievas irgi gyvena kur nors kitur – kokioje nors institucijoje, kokiame nors pastoriuje, knygoje, būryje žmonių (viename žmoguje Dievas įsikurti negali – per mažai vietos), teologinėje formulėje, įstatymo raidėje…

    Po ilgų ieškojimų supratau, kad kitame žmoguje atrasti savo tikėjimą yra absurdiška dar ir dėl to, kad tai bus jo, o ne tavo tikėjimas, kurį jis irgi vargiai apibūdins. Jeigu Dievas nėra molinis ar medinis stabukas, jeigu Jis nekalba iš sakyklos banalybių, jeigu Jo žodžius pats turi išskaityti iš lapų šnarėjimo ar kūdikio verksmo, jeigu Jo tapytų paveikslų nesutalpinsi jokioje stabmeldykloje ir neužkonservuosi jokiame muziejuje, jeigu visą savo kūrybą Jis keičia kiekvieną mėnesį, kiekvieną` dieną` ir kiekvieną akimirką, - kaip nusakysi šį nenusakomą Žodį?

    Ar ne geriau šitą didybę, tą nepaliaujamą gąsdinantį vyksmą iškelti kur nors kitur – į kitus žmones, kurie „tiki labiau“, į kitas „šventesnes“ vietas, uždaryti savaitei parapijos bažnyčioje, sulydyti į alavinį dievuką ir pakelti į medį?

    Kur tuomet mano tikėjimas?

    Štai ten! Pažiūrėkit, kokia didžiulė ir turtinga mūsų bažnyčia!

    Ten, žinoma, ten, jokiu būdu ne čia.

    Tik ne dabar

    Tik ne aš

Rodyk draugams

Komentarai (13)

Anonymous2006-10-15 14:21

Dalyvavau piligriminiame žygyje į Kryžių kalną. Nesuprantu, kas čia blogo, kad pabendravau su maloniais draugais, kad sustiprėjo mano tikėjimas?

Petras2006-10-15 14:32

Nepažįstu tavęs ir jokiu būdu negalėčiau teigti, kad tau buvo bloga ar nemalonu dalyvauti tokiame žygyje. Jei sakai, aš tikiu, kad tau buvo gera ir malonu, kad sustiprėjo tavo tikėjimas tokiais žygiais ir tokiomis vietomis.

Ajona2006-10-15 21:14

Manau, mums per ilgai buvo skiepijama būtent tokia Dievo samprata: Jis yra bažnyčioje, šventuose paveiksluose, kryželiuose, kunigo dalijamuose paplotėliuose… O kam viso to reikėtų, jeigu Dievą mes žinotume esant savyje ir aplink save?

LLLLLLLLLL2006-10-16 14:10

cia visdelto yra viena labai gili problema (kaip man atrodo)-religija, visos tos statulos, baznycios, apeigos ir tt. yra esmine kulturos salyga. galima pasakyti kad jei nebutu religijos nebutu ir kulturos. Tiesiog kazkodel taip yra kad religinis menas pavyzdziui, ar \"religines tiesos\" (visi tie pranašai)issake giliausias buties tiesas, religine architektura yra nepranokstamas architekturos fenomenas irtt. Pasaulietine kultura kazkoderl neisvengiamai nepalyginus zemesnio lygio, ar net tiesiog \"antikulturiska\" kaip sovietu sajungoj. Kulturos sklaidos schema tokiu atveju labai paprasta - paprasti zmones eina i baznycia, mato meno kurinius (kokio nors Mikeloandzelo) pasiklauso pamokslu (Donelaicio pavyzdziui) ir namo gryzta \"kulturingi\". Is esmes kulturingi, nes religija labai giliai zmogu veikia, nes gali buti ir labai pavirsutiniskas \"kulturinimasis\". Galima visaip ziureti i baznycia, gyvena kryziu kalne Dievas ar ne, bet netgi grynai is ateistinio tasko ziuriint - be religijos nera kulturos. Rusijoj pavyzdziui religija visada buvo itin dekoratyvi, todel kulturinis sluoksnis ten beveik neegzistuoja - stichiskas siautejimas, niekuo nepagrystas ir ne motyvuotas.Tai mano nuomone yra \"esmine problema\", tiesiog \"kulturingumo\" klausimas.

Petras2006-10-16 16:25

Štai dar viena iliustracija mano straipsniui.

Rašau apie žmones, kurie nesugeba atpažinti savo jausmų arba suvokia juos kaip kažkokius išorinius, kažkur toliau esančius dalykus, ir skaitytojo mintis nuklysta link "esminių kultūros sąlygų", prie "religinio meno", "pasaulietinės kultūros", prie kažkur kažkieno išsakytų "giliausių būties tiesų".

Ačiū, LLLLLL, tu dar sykį parodei, kad mano stebėjimai nėra fantazija.

Anonymous2006-10-17 12:32

Didinga bažnyčia,kažkada buvo didingas Lenino paminklas.Čia kaip pažiūtėti ir ką norima šlovinti…Visais laikais menas sunkiai buvo atskiriamas nuo religijos ir politikos. Betgi gali būti bažnyčia graži kaip architektūrinis sprendimas. Nereikia tai suvesti į Dievo namų grožį.Jeigu Dievas yra visur,tai jam yra malonu būti ir mano neišvaizdžiuose namuose.

aralzero

Hammerklavier2006-10-17 18:15

"Tik ne čia" labai puikiai dera su dar viena gan populiaria mantra "Tik ne dabar" ;)

Petras2006-10-17 23:48

Tikrai taip, Hammerklavier, straipsniukas "Tik ne dabar" jau eina į pabaigą. Dar vienas, trečiasis, turėtų vadintis "Tik ne aš".

Atspėjai kūrybinę paslaptį, ką ir sakyti…:)

Katalikas2006-10-26 08:30

Esu Bažnyčioje. Ir ten galima surasti Jėzų esantį šventovėje - mano širdyje. Piktintis kryžių ar stastulelių garbinimu yra tas pats kaip piktintis nepakankamu zmogaus išsilavinimu. Ak ir kodėl tas pirmokas nemoka aukštosios matematikos? Visuomet reikia džiaugtis. Kiekviena išmokta raide tikėjime, o ne stebėtis. Jei Petras jaučiasi turįs tikėjimą, Jėzų širdyje šaunuolis. Tik nereikėtų piktu žvilgsniu žvelgti į tą kurio širdis vis dar reikalauja išorinių stebuklų ar autoritetų patikėti.

Petras2006-10-26 21:46

Nei aš pykstu, nei ką. Mano reikalas liudyti Jėzaus darbus ir perspėti kitus, kad jie nepasiduotų kunigų, Rašto aiškintojų bei davatkų gundymams ir neužsižaistų stabais bei magiškais ritualais.

O džiaugtis stabmeldyste, magija, kaip ir astrologija bei kitais Dievo uždraustais dalykais nematau jokio reikalo. Jeigu tavo religija sako, jog reikia tais dalykėliais džiaugtis, tu ir džiaukis - aš neisiu pas tave į svečius ir neatkalbinėsiu.

As2007-11-04 23:21

Dekoju uz si straipsneli! Aciu, kad rasote. Aciu, kad dalinotes savo izvalgomis. Kazkaip atgaivina siela, kai matai, kad yra "bendraminciu". Gal ne tiek bendraminciu, kiek tu, kurie yra tiek pat ar daugiau paauge dvasiskai. Asmeniskai galiu pasakyti, kad kol kiti kalba, bet pats nesi to patyres, tai nelabai ka ir supranti. Bet aciu Dievui, kad Jis is savo malones mus augina, jei leidziam, ir kasdien atveria vis daugiau supratimo.

Petras2007-11-05 19:53

Taip, ir aš pastebėjau, kad daug lengviau susikalbėti su žmonėmis, su kuriais riša bendra patirtis, vienas ir tas rūpestis, viena bėda ar džiaugsmas.
Tai daug stipriau (nepalyginsi), negu formalūs saitai - priklausomybė vienai komandai, organizacijai, partijai, šeimai…
Mano supratimu, tai ir yra Jėzaus bažnyčios jungtis - neformali, nematoma, net nenutraukiama ir amžina.

Petras2007-11-05 19:53

Taip, ir aš pastebėjau, kad daug lengviau susikalbėti su žmonėmis, su kuriais riša bendra patirtis, vienas ir tas rūpestis, viena bėda ar džiaugsmas.
Tai daug stipriau (nepalyginsi), negu formalūs saitai - priklausomybė vienai komandai, organizacijai, partijai, šeimai…
Mano supratimu, tai ir yra Jėzaus bažnyčios jungtis - neformali, nematoma, bet nenutraukiama ir amžina.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras