BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tik ne aš



Lietuvos rinktinė į pasaulio čempionatą išvyko, dainuodama pergalės dainas.



    - Auksas mūsų! - paveikta visuotinės euforijos, kompanijoje prasitarė Stasė. - Duodu nukirsti bet kurį pirštą, jeigu jie neparsiveš bent sidabro.


    Po to, kai krepšininkai grįžo, nukabinę nosis, ir visa Lietuva įsiutusi apspjaudė jų pralaimėjimą, mes su draugu prisiminėm Stasės pažadą.


    - Na, kurį kertam pirštelį? - pristojom prie jos. - Gal tą mažiuką?


    - Kokį pirštelį, ar jums galvoj negerai? - Stasė pastatė akis.


    - Tu ką, negi nežadėjai? - nustebom ir mes.


    - Ar aš kvaila, kad būčiau sakiusi tokią nesąmonę? - Stasė pradėjo pykti. - Ar aš nemačiau, kad jie per linksmai nusiteikę ir tikro krepšinio iš to nebus?


    Tada supykom ir mes: ar ji mus laiko kvailiais? Po to mėginome susitarti gražiuoju – girdi, juk visa tai – juokas, niekam tavo piršto nereikia, bet staiga pamačiau: Stasė iš tiesų neprisimena, ką pranašavo prieš kelias savaites! Smegenyse įsijungė kažkoks apsauginis vožtuvas, ir dabar ji viską mato antraip.


    Tokių žmonių, kurie po neišsipildžiusių žodžių viską tariasi matę kitaip, nėra mažai.


    JAV buvo atliktas labai įdomus krepšinio sirgalių nuostatų tyrimas. Prieš rungtynes jų buvo klausiama, kas turėtų laimėti, po rungtynių vėlgi tie patys sirgaliai paklausti, ar jie buvo numatę tokį rezultatą.


    Prieš rungtynes du trečdaliai salės šeimininkų paprastai būna įsitikinę, kad laimės jų komanda, po pralaimėtų rungtynių vėlgi du trečdaliai pareiškia tokį gėdingą rezultatą numatę iš anksto.


    Vienas trečdalis tikrai abejojo savo komandos pergale, o iš kur atsirado dar trečdalis?


    Vadinasi, maždaug vienas trečdalis žmonių neįstengia prisiimti atsakomybės dėl to, ką sako ir daro.


    - Kas? Aš? - nustebę klausia jie. - Ne, tik ne aš!


    Artimiau pabendravęs su šitais žmonėmis ir atidžiaus pasižiūrėjęs į jų elgseną, netrunki pamatyti, kad nesuprantama baimė yra nuolatinė jų palydovė, dėl kurios jie gyvena įtemptoj gynyboj tarsi kokioj apsiausty. Kartais sunku suprati, iš kur ta baimė ir nuo ko jie ginasi.


    - Tu manęs kvailu nelaikyk! - įsižeidė Vacius, kai norėjau parodyti, kaip geriau kalti vinį. Iš tiesų nebuvo jokios kalbos apie jo kvailumą arba protingumą – apskritai nebuvo jokių kalbų. Aš paprasčiausiai paėmiau plaktuką už koto galo ir pasakiau:


    - Žiūrėk!


    Kai tą fokusą parodžiau Vincui, jis nustebo, o po to kelias minutes džiaugėsi, kaip lengvai ir kaip tiesiai plaktukas varo vinį į medį – svarbu jį laikyti už galo ir paleisti laisvai, nestumiant.


    - Tikrai! - stebėjosi Vincas.


    Vincas pirmame kurse parašė ir apgynė draugui bakalauro darbą, o Vacius niekaip neišmoksta įsijungti elektrinio pjūklo.


    - Aš nežinau! - purtosi jis.


    - Vaciau, žiūrėk, tai labai paprasta – paspaudi mygtuką, ir pjūklas sukasi!


    - Vis tiek nežinau! - ginasi Vacius.


    Gal Vincas turi daugiau smegenų, o Vacius – mažiau?


    Manau, smegenų jiems abiems Dievulis davė pakankamai – netgi daugiau, negu reikia kasdieniam gyvenimui. Įkalti vinį, įjungti pjūklą galėtų ir debilas, o Vacius – šiaip ar taip, aukštąjį mokslą baigęs žmogus, Veterinarijos akademijoje kažkada gavo padidintą stipendiją, po to daugelį metų sėkmingai dirbo veterinarijos gydytoju. Bet kažkas atsitiko su jo asmenybe, ir jis išsikasė apkasus.


    Kiekvieną jam nukreiptą žodį Vacius sutinka nepatikliai, gynybos pozoje.


    O Vaciaus suolo draugas Pulius didelių mokslų nebaigė. Šią vasarą nusipirko įrangą ir montuoja bei balansuoja padangas. Rizikavo sukišti keliolika tūkstančių tūkstančių, bet jau mato – rizika atsipirks ir greitai duos pelną.


    - O kur tu išmokai? - paklausė kaimynas, kai mes abu stovėjome Puliaus dirbtuvėse ir laukdami savo eilės žiopsojome, kaip meistras sukasi apie savo agregatus.


    - Čia, - atsakė Pulius.


    - Kaip – čia? Baigei kokius kursus?


    - Čia ir baigiau. Nusiperki aparatą – yra instrukcija. Skaičiau, nagrinėjau, bandžiau. Ne viskas išėjo, bet pamažu, pamažu…


    Panašiai klausė vienas pažįstamas, kai mudu su Vincu montavome saulės kolektorių, statėme pirtį, kūrėme originalią vandens ir garinės šildymo sistemikę.


    - Juk tu ne inžinierius, juk tu humanitaras, - stebėjosi žmogus. - Iš kur šitos žinios?


    - Iš niekur, - traukėme pečiais su Vincu. - Mes paprasčiausiai bandome…


    Tiesą sakant, mudu žinojom tik vieną fizikos dėsnį: šiltas vanduo išsiplėtęs, lengvesnis, todėl jis turėtų kilti aukštyn, o šaltas tankesnis, sunkesnis, todėl turėtų garmėti į apačią. Kodėl to nepanaudojus cirkuliacijai?


    Mes, kaip ir Pulius, amžinai rizikuojame: perkame detales, montuojame, mėginame, perdarome. Kūrybai labai svarbu saugi aplinka, o mudviem niekas nestovi už nugaros, nebaksnoja pirštu į mūsų klaidas, ir mums nereikia gintis.


    Negana to, mes tapys ieškom savo klaidų.


    Pirmasis kolektorius neveikė, ir mes su Vincu kelias dienas sukome galvą, ieškodami savo klaidos. Ką padarėm, ne taip? Kodėl vanduo nekeliauja ratu?


    Kažkada ir Pulius suko galvą prie neveikiančio balansaroriaus: ką padariau ne taip, kodėl šis prietaisas rodo nesąmones?


    Astrasti savo klaidas – antras didelis žingsnis į sėkmę.


    Kad jūs žinotumėt, kiek turėjome džiaugsmo, kai savo sistemoje atradome oro kamštį.


    - Oha, oro kamštis! - laimingi šaukėme mes. - Vanduo pro jį negali praeiti!


    Nebūtume radę savo klaidos – saulės kolektorius nebūtų veikęs. O Pulius nebūtų išmokęs balansuoti padangų.


    Kokios savo klaidos nepamatė Vacius?


    - Jeigu Vacius negertų, jis būtų žmogus kaip žmogus, - sako Pulius. Visą vidurinę jie sėdojo viename suole ir buvo vandeniu neperliejami, o dabar Pulius, kaip ir daug kas miestelyje, nuo Vaciaus mauna į kitą gatvės pusę. Visi žino – kai Vacius girtas, būna labai įkyrus, o įkyrus jis būna kasdien.


    Išeitų, kad Vacius yra alkoholikas?


    - Kas? Aš? - Vacius pastato akis. - Aš žmogus išgeriąs, bet jokiu būdu – ne latras!


    Jeigu Vacius geria kasdien, tai ne todėl, kad būtų alkoholikas, bet kad pasitaiko proga. Arba jį kas nors suerzina, arba jis išgeria nuo sušalimo, arba kad nori atsipalaiduoti, tačiau noro išgerti Vacius niekada nejaučia.


    Stasė išgi nekalba apie savo norus. “Vyrai, gal norit kavos?” - pasiūlo ji, kuris nors partempiame vandens, ji užplikina kavą, ir geriam kartu. Nesu iš jos girdėjęs, kad ji pati norėtų atsigerti. Stasės per didelis svoris, bet visai ne dėl to, kad ji neįveiktų noro kimšti vieną po kitos saldžias bandeles. Visai ne, bandelės čia nieko dėtos, Stasė jų tiek ir tenori, bet įprato kramtyti, be to, jos per lėta medžiagų apykaita. Neseniai internete ji paskaitė apie medžiagų apykaitą ir nusistatė, kad svoris per didelis dėl tos apykaitos,  o ne dėl to, kad neįveikia savo noro be saiko valgyti.


    Jeigu Stasė pažintų savo norus, juos galėtų valdyti, jeigu Vacius  rastų savo klaidas, jas galėtų taisyti. Bet apie tuos dalykus su jais geriau nekalbėti.


    Pulius daro atbulai – jis liovėsi gėręs, nes vieną dieną pats pamatė, kad per toli nuėjęs. Apsisprendė ir tarė: “Puliau, gana!”


    Pulius, kaip ir aš – alkoholikas.


    - Tu – alkoholikas? - supyksta Vacius. - Negaliu pakęsti, kai žmonės kalba tokias nesąmones!


    Jei aš, kuris dešimt metų nebegeriu, jeigu Pulius, kuris prie stalo savo taurelę atiduoda kitam, laikome save alkoholikais, kas tuomet yra Vacius?


    Vacius rodo pirštu į savo draugus: Zenius dirba žmonėms už butelį, Simas vaginėja buteliui, Edžius tiek prasigėrė, kad pasikorė… Tai jie yra alkoholikai!


    O jeigu Vacius turėtų drąsos priimti atsakomybę dėl to, ką darė vakar ir ką daro dabar?


    Jeigu nieko nepuolama Stasė mestų gynybą ir prisiimtų atsakomybę dėl ištarto žodžio ar sukramtytos bandelės?


    Ar tai įmanoma?


    „Jei sakome, kad neturime nuodėmės, - klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos“, - drąsina Dievas apaštalo Jono lūpomis.


    Gyvenime pridariau tiek nuodėmių ir prikrėčiau šitiek kvailysčių, kad šiandien galiu sakyti: ko gero, ne taip nesvarbu, kokios – mažos ar itin didelės yra mūsų nuodėmės. Mudu su Vincu ištaisėme didelę klaidą, ir saulės kolektorius pradėjo veikti, galėjom nematyti mažiausios klaidelės, ir vanduo būtų nešilęs. Svarbu atrasti, turėti drąsos ir pamatyti.


    Iš patirties sakau: didelė klaida – ne pražūtis. Atrasta didžiulė klaida gali atnešti daug džiaugsmo.


    - Kam mažai atleista, tas menkai myli, - sako Mokytojas.


    Kam atleista daugiau, tas myli labiau.


    Ne bijo, bet myli Gyvenimą.


    Tik ne čia


    Tik ne dabar








Rodyk draugams

Komentarai (6)

Anonymous2006-11-02 07:37

saviplaka - ne man. nematau reikalo kaltinti save dėl to, ką padariau.

Petras2006-11-02 07:51

Atsakomybė - ne saviplaka. Tai gebėjimas suvokti, jog tai, ką sakai - sakai tu, ką darai - darai tu, ką jauti - jauti tu, ko nori - nori tu, klo nekenti - nekenti tu, o ne kažkas kitas - ne "bloga aplinka", ne "draugų įtaka", ne "mes visi", ne "tradicijos", ne "šėtonas", o tu pats.

Kada savoksi, ką iš tiesų sakai, ką darai, ką jauti, ko nori ir ko nenori, tada galėsi spręsti, ką su visu tuo daryti - plakti save ar neplakti.

Pripažinti klaidą - ne būtinai jausti kaltę. Kai mes su Vincu saulės kolektoriuj atradome savo klaidą, nepajutom nė menkiausios kaltės - paprasčiausiai ištaisėme klaidą, ir nereikėjo jokios saviplakos.

Anonymous2006-11-02 09:00

Keista, kad savianalizę kai kurie žmonės laiko saviplaka.Reikia didelės drąsos prisipažinti suklydus, bet dar daugiau pastangų reikia vėl nedaryti tos pačios klaidos.Jei aš žinau,kad šlamščiu maistą be atrankos, tai dar ne viskas. kaip kontroliuoti save,kad

nustočiau ryti, o tik mėgaučiaus. Čia jau tūno pasislėpusi manyje baimė… O jei aš labai kankinsiuosi, neprivalgius sočiai?

Taigi už to "tik ne aš" slypi mūsų baimės, silpnybės.

aralzero

Petras2006-11-02 10:23

Na, jei žinai priežastį, jau yra šansas, kad šiek tiek pakeisi savo elgseną, ir problemos neliks. Neigtumei ją - tokio šanso visai nebūtų.

Anonymous2006-11-02 10:58

Ko gero, baimę įvaro per griežtas auklėjamas. Jeigu vaikas baudžiamas dėl menko nieko ir netgi dėl to, kad kažką pasakė ar kažko užsimanė, jis privertsas susigūžti ir nuolatos gintis: tik ne aš, tik ne aš!

Gerai tiems, kurie augo laisviau. Jie gali didžiuotis, kad nebijo savo klaidų, kad apie jas drįsta kalbėti viešai.

Anonymous2006-11-02 10:59

tai mane ir guodžia, kad dar yra šansas :))

aralzero

Rašyti komentarą

Tavo komentaras