BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Teisieji žmonės

Kaip iliuzininkas žiūri į kito iliuzininko sukurtą šmėklą, taip
išmintingas žmogus turi žiūrėti į visus žmones. Puiki budistų mintis!
Užverčiau
knygą ir atsikėliau. Anksti važiavau į turgelį ieškoti pigesnių
pomidorų, o ta mintis sekė mane tarsi prožektoriaus spindulys.
Turgelyje sutikau buvusi auklėtoją, bet nepažinau. Ne dėl to, kad būtų
pasenęs, iš tiesu tas žmogus dabar buvo dar panašesnis į auklėtoją, bet
tai jau buvo visai kitas žmogus, ir aš nežinojau, apie ką su juo
reikėtų šnekėti. Apie komjaunuolišką dvasią, apie buržuazines
atgyvenas, kurios dar pasireiškia jaunuolių aprangoje ir ilguose
plaukuose, apie laimę gyventi Tarybų Sąjungoje, apie šviesų komunizmo
rytojų, kuriuo netiki tik liaudies priešai ir visokie nesubrendėliai?
Aš niekada nebuvau liaudies priešas, į pionierius nestojau tik todėl,
kad tėvas neleido, bet dėl to labai pergyvenau, ir mano ideologinis
auklėtojas tai puikiai žinojo. Visoje klasėje buvau vienas ne
pionierius, kažkoks raupsuotasis, o visi kiti galėjo žaisti miške
“Molniją”, nešioti per šventes raudonus kaklaraiščius ir stovėti
rikiuotėje. Kada atėjo laikas rašyti visus į komjaunimą, auklėtojas
nusprendė mane vėl palikti vieną už durų.
 ”Tik nemanykite, kad
į komjaunimą jaunuoliai surašomu urmu, pagal sąrašą, - aiškino jis. -
Šito vardo reikia nusipelnyti, tam reikia subręsti. Štai Dargis dar
tebėra nebrendila, jis davinėja kvailus klausimus, juokina klasę,
trikdo darbą, todėl reikės labai gerai pagalvoti, ar jis vertas
komjaunuolio vardo.”
“O man ir nereikia!” - pareiškiau įsižeidęs.
“Matote?
Jam nė nereikia!” - apsidžiaugė auklėtojas ir tais metais paliko mane
neįrašęs į komjaunimą. Aš buvau labai reikalinga auka, akivaizdus
pavyzdys, kad nebrendilos tikrai atmetami.
Praėjo daug
metų, ir piktumas tam griežtam žmogui išnyko. Aš net džiaugiausi, kad
ideologinis mano auklėtojas išliko perestroikos, Sąjūdžio ir
nepriklausomybės priešas, kad per naktinukų Vilniaus pučą jis su
keliais buvusiais stribais mėgino kažką panašaus padaryti ir valsčiuje,
atėjo naktį klibinti durų, bet išsigando naktinio sargo ir išsilakstė
kartu su visais paskutiniais komunizmo gynėjais.
“O vis dėlto jis
liko kaip buvęs!” - sakydavau savo pažįstamiems. Gal ir kvaila jo
ideologija, gal ir nebegyva, bet neišvertė žmogus savo įsitikinimų lyg
kailinių, nekaitalioja tiesų lyg kojinių. Ar nepuiku?
“Petrai, ar
pakvaišai? - nustebo vienas mokytojas, jai jam išdėsčiau savo
susižavėjimą nepalenkiamu auklėtoju. - Bene nežinai, kad tavo
auklėtojas dabar - tremtinys, uolus ir aktyvus patriotinės
organizacijos veikėjas?”
Na, žinot!.. Mane tai pritrenkė. Toks jausmas, tarsi kažkas būtų nugriovęs dailų namelį.

tą namelį iki šiol negaliu jam dovanoti. Kaip ir vienam savo buvusiam
korespondentui negaliu atleisti už tikybos pamokas. Kai dirbau Šilalėj
redaktoriumi, jis rašinėdavo ateistinius straipsnelius. Žurnalistai
šitų temų nemėgo, gal širdyje patyliukais bijodavom Dievo, bet visada
atsirasdavo smulkių niekšelių, ateizmo mokytojų, kurie dėl honoraro
parašydavo kokių niekučių apie religijos opiumą, kurį bevartoja tik
beraštės senutės, prietaringi kvailiai arba jų sukvailinti nesubrendę
vaikai. Su vaikais mano korespondentas dirbdavo dar individualiai -
budėdavo prie bažnyčios, registruodavo kulto namų lankytojus, o po to
palikdavo po pamokų mintinai kalti ateizmo knygelių arba dar kitaip
bausdavo. Bet kai pasikeitė laikai, kai ateizmo mada praėjo ir atėjo
kita mada, jis išmetė į šiukšlyną ateizmo veikalus, nusipirko knygyne
glėbį religinės literatūros ir pakeitė kvalifikaciją. Dabar jis dėsto
tikybą, sekmadieniais budi prie bažnyčios ir registruoja tuos, kurie
neateina.
Savo ideologinį auklėtoją aš visada priešpastatydavau anam tikybos šlykštukui.
Bet ir šitas apgavo!
Štai
jis vaikšto karingu žingsniu po turgų, tarsi po klasę, atidžiai stebi,
ką spekuliantai, atsiprašau, rinkos dalyviai, turi sudėję ant
prekystalio. Gal prieiti ir užvesti su juo kalbą apie tautos priešus,
apie sovietines atgyvenas, politinius nesubrendėlius, kurie tarnauja
kažkokiam mistiniam KGB ir nesupranta, kokia mūsų laukia laimė Tarybų,
atsiprašau, Europos Sąjungoj? Gal ir mane jis priimtų į patriotines
savo gretas?
Tfu!..
Man ir pomidorai pasirodė kažkokie negražūs,
vieni - per daug raudoni, kiti - per daug geltoni, bet nusipirkau
kilogramą ir sėdau atgal į golfuką.
Pradėjo lyti, tai įsijungiau
lempas ir kažkodėl prisiminiau rytą skaitytą mintį apie žmonių šmėklas.
Ko pykti, jeigu išsisklaido rūkas ir viskas atrodo kitaip? Kuris žmogus
nekuriam įvaizdžio?
Grįžau į namus, o tuodvi šmėklos toliau sekiojo
mane. Nuėjau į sodą - šešėliai nuslinko iš paskos. Žiūriu, viena obelis
po nakties nulaužta - trečdalis medžio guli ant žemės su žaliais
obuoliais, atrodo, visas sodas dejuoja. Žiemą prie tvarto audra
sumaitojo didžiulę eglę, tarsi degtuką sulaužė į tris gabaliukus.
Netoli gulėjo nuverstas beržas, bet jo tarsi nepastebėjau. Plonytis
beržas sodybos paveiksle nedaug užėmė vietos, o plati eglė su skausmu
išplėšta iš peizažo. Kažkada prie miestelio stovėjo didžiuliai
karvidžių kompleksai, ir mes burbėjom, kad jie užteršia vandenis, bet
sugrįžtu į namus po daugybės metų, vietoj kompleksų - negyva griuvėsių
krūva. Tarsi išplėšta kažkas iš smegenų, tarsi tėvas ar motina būtų
numirę.
Į ką įsikibti, kai viskas griūva ir lūžta?
Ateini į
turgelį, pamatai pažįstamą auklėtojo veidą, norėtum paerzinti,
atsidurti kampe arba būti išvytas už durų, bet čia - nebe tas žmogus.
-
Nei tada aš buvau toks bolševikas, bei ką, - tarsi prabilo auklėtojo
šmėkla. - Ir tremtinys iš tiesų nebuvau - tėvus tik ruošėsi vežti,
įtraukė į sąrašus. Neseniai sužinojau, nuėjau pas tikruosius
tremtinius, priėmė. Yra truputis lengvatų - senatvėj šis tas. O kai
įstoji - eini su visais, kalbi, nes reikia kalbėti…
- Ir aš toks
ateistas buvau… - prisipažino buvęs mano rašytojas. - Ir rašiau į tavo
laikraštį straipsnelius apie religiją ne dėl honoraro, bet kad dirbti
norėjau. Neturėjau aukštojo, bet kada galėjo atimti pamokas, o kad toks
garsus rajone ateistas, tai negi lies? Ir dabar aš joks katalikas, bet
kad nebėr ateizmo pamokų, tai ką dėstysi, iš ko gyvensi?..
- Ir aš
toks pat, - netikėtai prisipažinau. - Tu rašei, o aš laukiau tavo
straipsnelių ir su džiaugsmu juos spausdinau. Nebūčiau spausdinęs tavo
- būčiau turėjęs rašyti pats. Tu rašei - aš spausdinau, tu mokei - o aš
tikėjau. Nebūčiau tikėjęs, nebūčiau buvęs redaktorius…
- Ir tu?.. - sušuko šmėklos, o jų balsuose pasigirdo priekaištas. - Ir tu tikėjai šituo?..
Taip,
aš tikėjau peizažu su egle, miesteliu su karvidžių kompleksais, sodu iš
sveikų obelų. Viskas migla ir vėjų vaikymasis, ėmė sufleruoti Mokytojas.
- Tai kas mes esame? - paklausėme choru, žiūrėdami vienas į kitą.

Rodyk draugams

Komentarai (3)

vilius2005-08-15 08:31

man atrodo, kad tu turi akis.

paprastuose dalykuose pamatai tai, ka turi pamatyti.

laikyk taip.

Theophilia2005-08-16 20:23

Nuostabu, Petrai. Ačiū, kad esate.

kielas2005-08-17 13:41

kai svečiavomės pas tave, tu užsiminei apie eglę, kur į tris dalis lūžo. aš beveik kaip ir negirdomis nuleidau. "na, medis sulūžo. važiuoji į šiaulius nuo kryžkalnio, tai ten visi miškai išvirtę…" dabar suprantu, kad tai buvo ne šiaip sau eglė, o tavoji eglė, su kuria augai, kuri buvo tokia pat nepakeičiama peizažo dalis, kaip ir pati sodyba.

atsiprašau…

Rašyti komentarą

Tavo komentaras