BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tariamos išminties palaptis

Puikus pavyzdys, kaip daroma religinė išmintis. Ji platinama internete tarsi stebuklas.

Kenedžio oro uoste (JAV) žurnalistas surengė apklausą, kas yra pats bjauriausias dalykas pasaulyje. Žmonių atsakymai buvo įvairūs: karas, skurdas, išdavystė, ligos….

Žurnalistas, salėje pamatęs veltėdį dzen budzimo vienuolį, uždavė jam tą patį klausimą. O vienuolis į klausimą atsakė klausimu:

- Kas Jūs?

- Aš Džonas Smitas.

- Tai vardas, bet kas Jūs?

- Aš televizijos reporteris.

- Tai profesija, bet kas Jūs?

Stop! Pirma gal susitarkime, kas yra tapatybė? Tapatybė - tai juk tapatinimasis su kuo nors, savęs priskyrimas kokiai nors grupei. Jeigu pasakau savo pavardę, tai priskiriu save Dargių giminei, jeigu pasakau profesiją, priskiriu save žurnalistams. Galėčiau rasti kokį bendrumą ir su kitais žmonėmis, tarkime, su tėvais. Aš juk irgi turiu vaikų. Tada sakyčiau, kad esu tėvas. Jeigu būčiau religingas, galėčiau tapatintis su kokiais kitais apkvailintais žmonėmis, tarkime, su musulmonais, krikščionimis ar budistais. Tie dalykai aprašyti visuose psichologijos vadovėliuose, ir nereikia būti dideliu profesoriumi, kad juos žinotumei.

Su kuo dar man susitapatinti? Galiu tapatintis su visa žmonija, kaip tai padarė mano kolega Amerikos žurnalistas, gindamasis nuo smegenis atakuojančio parazito. Jis neiškentęs pareiškė:

- Aš žmogus, galų gale!..

- Tai Jūsų biologinė rūšis, tačiau kas Jūs?.. - siurbė toliau budistų vienuolis.

Apkvailintam žmogui jis jau galėjo atrodyti net išmintingas. Kaip rašoma toje po internetą platinamoje “dvasinėje išmintyje”, galų gale reporteris suprato, ką turėjo galvoje vienuolis ir sustingo atverta burna, taip ir nebegalėdamas nieko daugiau pasakyti.

O ką turėjo galvoje tas nepaprastasis vienuolis? Nieko jis neturėjo! Turėtų - juk pasakytų. O ką pasakys tuščiagalvis, bemokslis sukčius? Kaip ir kitų religinių parazitų, jo galva užimta žmonių kvailinimu ir sumaišties kėlimu. Savo kortų jie niekada neparodys.

Panašiai galim ir mes. Dabar jau žinome jo “išminties raktą”. Atmeskim bet kokį kriterijų, kuriais vertinam daiktus, ir negalėsit pasakyti, koks daiktas yra.

Pavyzdžiui: koks šitas stalas? Jūs sakot - medinis.

Aš juokiuosi:

- Tai medžiaga! Sakykit, koks stalas.

Jūs sakysit, kad jis rudas, o aš atsakysiu, kad tai spalva, sakysite, kad rašomasis, aš atsakysiu, kad tai paskirtis… Bet vis reikalausiu, kad pasakytumėt man, koks yra stalas. Jeigu laiku nesuprasit mano gudrybės, aš visai sujauksiu jūsų smegeninę. Gal net pasirodysiu jums išmintingas.

Kaip tik to siekia visi religiniai parazitai. Nesvarbu, ar tai budistai, ar musulmonai, ar katalikai. Jie visi gyvena svetimu darbu. Paprastai jie prisisiurbia prie žmonių ir minta jų baimėmis, ypač - mirties baime. Tačiau baimė - dar ne klijai. Išgąsdintas žmogus gali nubėgti pas kitą ir ten ieškoti saugumo. Vadinasi, reikia suteikti viltį, kad žinai kažkokią nepaprastą paslaptį, kaip jį išgelbėti. Kokia paslaptis - irgi paslaptis! Kaip sako Vakarų juodaskverniai, tai slėpinys. Ir kuo didesnis tas slėpinys, tuo jis labiau traukia apkvailintą žmogų. Prilimpi prie žmogaus kaip priklijuotas, žmogus atsiplėšti nuo tavęs jau nebegali.

Mūsų nagrinėjamu atveju tai Amerikos žurnalistas, kažkada prasnaudęs psichologijos įvado paskaitą arba net nebuvęs toje paskaitoje ir negirdėjęs, kas vadinama tapatybe. Per savo kvailumą užkibo ant vienuolio kabliuko, ir tas galėjo triumfuodamas pasakyti:

- Tai ir yra pats bjauriausias dalykas pasaulyje - nežinoti, kas tu esi…

O aš atsakyčiau kitaip. Bjauriausia, kai įsisiurbia parazitas. Nesvarbu - utėlė, erkė, vienuolis ar kunigas. Dabar jis mis tavimi, naikindamas protą.

Kitas gyvenimas

Patiko (8)

Rodyk draugams

Komentarai (13)

Arijus2014-09-20 13:09

aš niekas :)

Petras2014-09-21 20:33

Gerai, kad niekas. Jeigu kas perrvažiuos, nieko neatsitiks. Ir kulkos turėtų pereiti kiaurai.

ROMAS2014-09-23 10:02

Petrai, visiškai nusišnekėjai, nesamonių nesamones paistai. Ko nepasitari su manimi arba mano palatos draugais? Kai grįšiu iš psichiatrinės, aš tau viską paaiškinsiu.

GelezinisDzonas2014-09-27 12:31

Tame ir esme kad nieko neatsitiks, proto nebus o tikrasis tu astidurs kitur. ta tustuma, kuri esi tu virs kazkuo kitku, galbut zmogumi galbut kitos planetos gyventoju, galbut gyvunu. priklausomai nuo samones lygio. Meiles.

Petras2014-09-27 12:59

Viskas priklauso nuo to, koks ligos pobūdis. Jeigu tavo šizofrenija įsisenėjusi ir nei kiek neapraminta vaistais, tu šiandien pat gali atsidurti kitame kosmose. Arba tapti kažkuo kitu. Štai mano kaimynas, užėjus psichozei, tapdavo šventu Jurgiu.

arijaus2014-11-07 16:03

Ir kai tam Šv. Jurgiui sekdavosi tvarkytis? ;)

Eglė2014-12-03 17:32

Labai patiko.

Tapati2014-12-10 14:00

Suprantu, jog tas vienuolis laukė atsakant “Esu amžina siela”. Ar tokio atsakymo siekimą, Petrai, vadinate parazitavimu?
Stalas sielos neturi, jis yra žmogaus rankų tvarinys, o žmogus nemoka sukurti sielos :)

Petras2014-12-10 19:24

Kvailele, siela, dievai, dievuliukai, angelėliai, babaužiai, vaiduokliai ir kitos fantastinės būtybės yra išimtinai žmonių kūryba. Misti žmonių kvailumu yra itin šlykštus parazitavimas.

daugiapolis2014-12-17 23:07

Mielas Petrai, visos religijos yra skirtos tik priėjusiems ribą. Būna ir tokia riba kai žmogus viską žino, bet gyvenimo skonio nebejaučia. Pavyzdžiui, kiekvienas galite prisiminti emociją kai atvažiuojate į naują šalį, miestą, stimuliacija būna didžiulė, nes žmogus dar nieko neapžiūrėjo, nežino, jam viskas įdomu ir nesvarbu kur eiti. O būna ir atvirkščiai kai savo įprastame mieste neturi kur eiti, nes viską žino. Stimuliuojančią nežinomybę, naujo, įdomaus laukimą pakeičia teisingas išankstinis žinojimas. Viską žino, o gyvenimo skonio vis mažiau. Todėl šios tariamos išminties esmė nėra jau tokia primityvi. Pavyzdžiui, kas yra žodžiai? Tai juk proto sukurti simboliai! Simboliai priklauso proto pasauliui. Tad, pavyzdžiui, žodinis simbolis miškas nėra betarpiškas, realus miškas. Žodiniai simboliai tėra tik to kas realu šešėlis. Pavyzdžiui, galima kartoti žodį saldainis, bet burnoj realaus saldainio skonis bus visiškai kitoks, nei pats simbolis. Įvardydami simboliais, žodžiais tai ką matome, girdime, liečiame, ragaujame, uostome iš betarpiško pojūčių pasaulio persijungiame į proto pasaulį. Todėl daug kalbame, daug žodžiu, bet mažai jausmo, pojūčių, betarpiškos pajautos, turiningų emocijų. Kuo daugiau žodžių tuo mažiau emocinio tūrinio. Pavyzdžiui, yra sakoma: kas myli tas tyli. O pamėginkite įvardyti jausmą ir pradėti kartoti, aš myliu, myliu, myliu. Ten kur prasideda žodžiai nyksta jausmas, emocija. Tad tie dzen budizmo vienuoliai nebuvo kažkokie durniai, kuriems nesvarbu pozityvios, kokybiškos tūriniu emocijos. Tad čia ne tapatybės nustatymo klausimas, bet gebėjimas pažvelgti į tai kas sena ir įprasta naujai. Kitas reikalas, kad tai nėra taip paprasta, juk žmogus žiūri ir mato čia kėdė, stalas, mano kambarys, aš, šiltnamis ir kas čia tokio ypatingo? Jis žiūri į savo kasdienybę, bet be emocijos, mechaniškai. Pavyzdžiui, vaikystėje pasaulis atrodė kitaip, o kur jis dabar? Rodos dangus tas pats, grįžulo ratai tie patys, bet žiūri ir nieko nejauti kaip kadaise, bet už tat gali paskaitą paskaityti apie grįžulo ratus. Todėl dzen budizme , jei mokinys žiūrėdamas į kalną ar slyvą nesusilaikydavo ir įvardydavo žodžiais tą betarpišką grožį, sakydamas kaip gražu tai mokytojas jam kirsdavo su bambukine lazda per galvą. Nes jis įvardydamas ir užmušė betarpišką emociją, kurios turinys neapibūdinamas žodžiais, žodžiai per skurdus įrankis, kad apibūdinti. Būtent tai ir yra tariamos išminties esmė.

Petras2014-12-20 00:32

Žiūriu, beveidi anonime, mėgsti rašyti krūvas banalybių. Gal tu tikrai durnas?

daugiapolis2014-12-20 16:53

Petrai, tikrai dažnai būna, kad apie save taip ir manau, kad esu durnas, daug durnesnis už kitus, bet taipogi manau, kad taip manyti nėra blogiau, nei įsivaizduoti, kad esu labai protingas arba dar daugiau, protingesnis už kitus. Taip pat dažnai manau, kad rašau banalybes, bet taipogi manau, kad tai yra ne blogiau, nei įsivaizduoti, kad rašau krūvas labai originalių dalykų. Ir dar manau, kad kartais yra neblogiau būti beveidžiu anonimu, negu žinomu visiems veidu.

Petras2014-12-20 17:42

Kam tu meluoji. visažini pamokslautojau? Jeigu nelaikytumei savęs pasaulio bamba, ar pamokslautumei? Bet ar davatka gali būti ne veidmainis? Nebūtų veidamainis - kaip tada būtų jis religingas?

Rašyti komentarą

Tavo komentaras