BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Svajonių namas

Vasarą atvažiuodavo studentai dailininkai ir piešdavo mūsų trobą.
Žinoma, jie piešdavo dar ką nors, bet mūsų trobą, sodą, keliuką ir
karvę – tai būtinai.
Tėvas vienam geltonplaukiui pozavo, kaldamas dalgį.
Ilgai nedrįso, bet pagaliau įkvėpė oro ir ryžtingai paklausė:
- Ar nenupieštum ir man?
Kaina
buvo normali, ir abu ėmėsi darbo: studentas piešė, o tėvas kalė
dalgius. Kai visus tris iškalė, nubėgo pas kaimyną ir pasiskolino du,
nors būtų užtekę ir vieno. Paveikslas ėjo prie pabaigos – buvo likę
sumūryti kaminą ir paleisti iš jo šviesius dūmelius.
Tėvas apžiūrėjo
save, kalantį dalgį, karvę, ėdančią žolę, geltonuojantį namą ir
supyškėjo, lyg būtų sugėlę pilvą ar kažką kita viduj.
- Dažai kai kur nusilupę… - pasakė liūdnai. – Langai irgi pablukę… Ir kodėl kvailys pavasarį nenudažiau?
- Galiu pataisyti! – nuramino studentas. – Kokia spalva?
- Tikrai? Tokia pat, tik ryškesne.
Studentas akimirksniu perdažė trobą ir langus.
- Būtų gerai langinės, - užsisvajojo tėvas, žiūrėdamas į savo paveikslą. – Aš jas vis tiek kada nors turėsiu…
-
Jokių problemų! – Sušuko studentas ir keliais teptuko mostais įtaisė
namui žalias langines. Prie geltonų sienų jos švietė iš tolo – daug
ryškiau, negu tėvui prieš tai atrodė. Dar jie pastatė prie namo
nedidelį kryžių, sukalė lentinius vartus, kad nevažiuotų visi kiaurai
per kiemą, o karvei padidino tešmenį. Ji duodavo po kibirą pieno, bet
tešmuo buvo toks mažas, kad ne visi tuo tikėjo.
- Štai mano namas! – šokinėjo tėvas apie molbertą. – Kaip iš akies trauktas!
Ko gero, tai buvo laimingiausia diena mano tėvo gyvenime.
Kada
grįžo žmona, mūsų mamaitė, jis sėdėjo virtuvėj su tuo studentu, abu
gėrė pernykštį vyną, valgė rūkytą dešrą ir negalėjo atsidžiaugti savo
kūriniu, kurį buvo pasistatę ant stalo.
- Kieno čia troba? - paklausė mamaitė, ir abu kūrėjai nuščiuvo.
Keli žodžiai, ir visas darbas - šuniui ant uodegos!
Tėvas tylėdamas atsiėmė pinigus, o studentas – paveikslą, kuris buvo per gražus mano tėvo gyvenimui.
Niekas apie tai mūsų šeimoje daugiau nešnekėjo.
Vieną dieną tėvas virtuvėj skaitė laikraštį ir vos neužspringo bulve.
- Mano paveikslas, mano paveikslas, - šakukė jis, rodydamas į reprodukciją.
Laikraštyje buvo žinutė, kad jo paveikslas laimėjo specialų prizą už realizmą.
Kaip mes norėtume jį nusipirkti atgal!
Pavasarį tėvas mirė, o mes nežinom, kur jo paveikslas dabar.
Žinom tik tiek, kad jis kažkur yra.
Kaip aš norėčiau užmesti ten akį!

Rodyk draugams

Komentarai (5)

Anonimas2005-04-22 12:27

Suskaičiavus, kiek gyvenamųjų vietų pakeitė mano mama vaikystėje, susidarytų gal koks dešimt. Gal kam atrodys mažai, gal kam daug… Bet iš tų namų, labiausiai jai įstrigo atmintin Pročiūnų kaimelis. Sapnuodavo, kaip bėga takeliu, apaugusiu aukštais topoliais į dviejų galų gryčią. Nameliio seniai nebėra. Dar prie rusų valdžios, plečiantis Šiaulių aerodromui, kaimas buvo sunaikintas. Liko tik keliukas kuriuo mama sapnuose grįžta į savo svajonių namą.

Eglė

Anonimas2005-04-23 09:56

Labai jautriai lieti vietas, kurias prisimenam tik praeję. Puikus pasakojimas, nier ka pridiet.

Linas

Inga2009-11-20 20:26

patys brangiausi namai tai tie kuriuose gyvenome vaikysteje

Laura2010-01-15 19:21

gal nereikia prisisvajoti to ko niekada nebus, nes poto gali kbai nusivilti… ir tada jausiesi blogiau nei pries tai, neturėdamas langinių,ar tvoros…

Donatas2010-10-08 14:54

Mane labai prajuokino ta vieta, kur mamate paklause “kieno cia troba?” :).

Dabar juk mes visis tai darom tik tokiu technologiju pagalba kaip photoshop dailinam savo gyvenimus kaip imanydami.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras