BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Suskilęs žmogus

- Ateik, nusišluostysi rankas, - sako Lineta.

- Aš jau nusišluosčiau, - atsako Martynas.

- Į ką? Tu neturi rankšluosčio.

- Į save.

- Vėl - į save? Kodėl manęs neklausai? Ar nesakiau, kad negalima šluostytis į save?

Martynas pastato akis - kažką įtemptai galvoja. Matyt, mama iš tiesų buvo šimtą sykių sakiusi, kad šluostytis į save negalima, o jis buvo pažadėjęs taip nedaryti. Tai tiesa, ką jinai sako, bet taip nemalonu ją girdėti!

- Tu negerai šneki! - staiga pratrūksta Martynas. - Man nepatinka tokios kalbos! Aš nemėgstu tokių kalbų!

Visi, kurie buvome troboje, pratrūkom skaniu juoku. Matydami šį angeliuką, kuris dar nemoka meluoti, mes tarsi patys tapom vaikais, kurie mokėjo sakyti tai, ką iš tiesų galvoja ir jaučia. Juk Martynui tikrai negera nuo tokių kalbų, jis nemėgsta tokių kalbų, jos nepatinka! Vaikas pasakė tiesą ir nieko daugiau.

Kodėl mes praradome šią Dievo dovaną - sakyti tai, ką iš tiesų jauti?

Mums buvo pasakyta - ne, šito negalima! Yra gerenioji tiesa, kurią privalu sakyti, ir blogesnioji, kurios jokiu būdu sakyti nedera. Tokiu atveju geriau pameluoti.

Martynui dar sunku patikėti, kad vieni daiktai yra geresni, o kiti - blogesni. Vos tik pramokęs rėplinėti, jis labai aktyviai ėmė tyrinėti pasaulio daiktus - tai, kas krenta nuo stalo ir dūžta, kas išsilieja iš vazos arba puodelio, kas taip gražiai pažyra iš dėžutės ant grindų…

Kai kuriuos daiktus patraukėme toliau nuo jo akių, į kitus numojom ranka. Po Martyno viešnagės namai atrodydavo tarsi po žemės drebėjimo. Toks mielas, tikras chaosas - šaukštai sudėti prie kompiuterio, keletas puodukų atsidūrę batų dėžėje, spintelėje tarp indų įsitaisęs buldozeris ir ekskavatorius, šaldytuve - knyga… Mums būtų sunku sukurti tokį chaosą - kliudytų tam tikra pasaulio schema, kurią laikome “natūralia”, o kūdikis tokių schemų neturi. Visi daiktai jam vienodi ir gali tikti bet kam.

Būdavo ramesnių akimirkų, kai niekas nekrisdavo ir nebildėdavo. Sykį sėdim visi tokioje ramybėje ir plepam kažką, o Lineta staiga pašoka. Ji žino iš patirties - jeigu ilgą laiką tylu, Martynas daro kažką ne taip.

Netrukus iš virtuvės pasigirsta klyksmas:

- O siaube!.. Martynai, baik!..

Virtuvėj buvo toks siaubas: Martynas sėdėjo ramiai ant grindų, šalia gulėjo apverstas šiukšlių kibiras, vaikas ėmė iš jo bulvių lupenas ir valgė, net čepsėdamas iš malonumo…

Kai visas šis turtas buvo konfiskuotas, sukrautas atgal į kibirą, o kibiras vėl uždarytas spintelėje ir dar užbarikaduotas apversta taburete, kilo baisus pasipiktinimas. Kaip tai galima? Aš puikiai suprantu Martyną - juk tai jo šiukšlės, tai jo lupenos, kurias jis pats atrado! Ir kodėl jų negalima valgyti, jeigu jos skanios?

Martynas dar turškiasi plikas kieme po pripučiamą guminį baseinuką ir nė neįtaria, kad negražu kitiems rodyti kai kuriuos organus. Viskas jam yra vienodai švaru, paprasta, gera. Sakyčiau - šventa.

Tik vėliau jis sužinos, kad vieni jo organai yra geri, švarūs ir gražūs, o kiti - bjaurūs, žemi, gėdingi, pasibaisėtini…

Iš kur šis žmogaus padalijimas?

Šiandien daugeliui atrodo “natūralu” ir “visai suprantama”, kad esame padaryti iš dviejų dalių - kūno, iš kurio paprastai eina visokie “žemi” ir “negeri” dalykai, bei psichikos arba sielos, kuri - kažkas “aukštesnio” už kūną. Siela ir kūnas (mėsa) yra tarsi šalia.

Skaitant katalikų tėvų darbus, labiausiai man į akis krito jų panieka žmogaus kūnui. Kūnas - tai kažkas bjauraus, šlykštaus ir žemo, tai - tikras nuodėmių šaltinis, kurį reikia slopinti, marinti, alinti. Nieko jame nėra gero, o visą gėrį iš Dievo galime gauti tiktai per sielą, tarpininkę bažnyčią ir magiškus ritualus. Taip teigia religinis mąstymas.

Bet jeigu kūnas tikrai šlykštus, jeigu Dievas sukūrė tokią šlykštynę su tokiais baisiais ir niekingais organais kaip varpa, vagina, išeinamoji anga… Fi!.. Tokį kūną, kuris tuštinasi, kuris kupinas žemiausių potraukių ir seksualinių fantazijų… Įsivaizduojate, koks nevykėlis, koks baisus yra šitas Kūrėjas!

Ar gali būti, kad Dievo Žodis mums pirštų tokį žmogaus paveikslą ir netiesioginiu būdu šmeižtų Kūrėją, tai yra pats save?

Nieko panašaus Biblijos jūs nerasite.

Dualistinis pasaulio modelis iš gerųjų ir blogųjų dallių - ne perteiktas Biblijos, o sukurtas pagonių filosofo Platono.  Jo pasaulis dvigubas: dvasia - materija. Iš to atsiranda du poliai: aukštas - žemas. Žmogus yra dvasios ir materijos sandūra, jame susiduria aušti ir žemi dalykai.

Dualistinės pasaulėžiūros schema atrodytų taip:

Vakarų kultūra beveik 2000 metų naudojasi šiuo modeliu, kuris itin išplito po to, kai imperatorius Konstantinas pasiėmė Kristaus vardą ir iš senosios stabmeldystės sukūrė naują valstybinę religiją, išsaugodamas šventyklų sitemą ir šventikų luomą. Valdančioji religija ne tik suteikė seniesiems stabams naujus vardus (tarkim, dangaus karalienė Venera tapo Marija, o vietoj saulės atsirado kryžius), bet ir perėmė pagoniškąją idealistinę filosofiją, kuri aukščiausio pakilimo buvo pasiekusi Platono darbuose.

Dualistinis pasaulio modelis vakariečiams atrodo toks “natūralus”, kad kitokį įsivaizduoti jiems būna sunku. Idealistas į pirmąją vietą stato idėją, iš kurios atsiranda materija tarsi šešėlis. Materialistas mano, kad visko pagrindas yra materija, o visa kita, įskaitant gyvybę bei sąmonę, - tik materijos egzistavimo forma. Abu modeliai - tas pats dualizmas.

Dualizmo klystkelius turėjo pereiti ir mokslas. Išsivadavęs iš idealistinių prietarų, jis nuklydo į materialistinius. XIX a. net gydytojams ėmė atrodyti, kad visko pagrindas yra kūnas, t.y. mėsa, o viska kita - jausmai, instinktai, pojūčiai ir apskritai gyvybė - tėra šitos mėsos paslaptinga savybė. Materialistas sako: tavo mintys priklauso nuo to, ar tu sotus, ar ne. Tavo idėjas diktuoja interesas.

Tiesą sakant, jis labai teisus - mes iš tiesų esame priklausomi nuo maisto, oro, vandens, savo kūno (turiu galvoje - mėsos) ir kitų materialių dalykų. Bet ar ši priklausomybė vienpusė? Ar nėra atvirkšio ryšio?

Pasirodo, yra!

Štai žmogus sužinojo apie netikėtą sūnaus mirtį ir krito žemėn. Atvykę medikai nustato labai konkrečius medžiaginius pakitimus:  nukritęs kraujo spaudimas, vos juntamas širdies ritmas, išnykęs kvėpavimas. Visu tuos pokyčius galima užfiksuoti prietaisais. Kas juos sukėlė? Ar patyrė žmogus kokį nors cheminį, mechaninį ar kitokį materialų poveikį? Ne! Materialius pokyčius jo organiznme sukėlė tik ŽODIS. Liaudyje teisingai sakoma, kad žodis gali nuvaryti į kapus.

Štai kitas pavyzdys, kaip žodis (mintis, idėja) sąveikauja su materialiu kūnu.

Koks nors atsitikimas, tarkim, netikėtai iškilęs materialinis nepriteklius, gali taip paveikti jausmus, kad žmogus puls į depresiją. Sunkūs jausmai skatins juodas mintis, kurios tarsi paraližuos visą kūną - žmogus gulės bejėgis lovoje ir negalės pasikelti. Negalėdamas pasikelti, jis jausis dar nelaimingesnis, ir tas jausmas skatins dar juodesnes mintis… Taip įsisuka didysis depresijos ratas.

Materialistas turėtų būti patenkintas - juk viskas prasidėjo nuo materialaus nepriteklio. Vadinasi, visko pradžia - materija!

Tikrai, depresija turi materialų pagrindą, todėl ją galima gydyti vaistais - tam tikromis cheminėmis medžiagomis.

Tačiau tai - dar ne viskas.

Depresiją, šitą “materialią” ligą galima gydyti ir žodžiu, negatyvias mintis keičiant pozityviomis. Įdiegtos pozityvios mintys skatina šviesesnius jausmus, skaidresni jausmai suteikia žmogui jėgų pakilti iš lovos ir tarsi iš naujo pradėti gyvenimą. Pagyti galima ir be vaistų, t.y. be cheminės medžiagos!

Šiandien tai žino psichologai, psichiatrai ir milijonai ligonių, štai tokiu “stebuklingu” būdu pakilusių naujam gyvenimui. Žinant tai, nebe toks pasakiškas atrodo ir Jėzaus gydymo būdas. Juk Jėzus gydė žodžiu ir tik žodžiu!

Kuris gydymo būdas geresnis, garantuotesnis?

Psichologai šiandien pataria derinti juos abu  - gydyti žmogaus mąstyseną, negatyvias mintis keisti pozityviomis, ir tuo pat metu vartoti vaistus.

Atrodo, mokslas pagaliau priartėjo prie seniai pamirštos biblinės tiesos - visas pasaulis yra vientisas, nes jis sukurtas vieno Kūrėjo. Kūrėjo dvasia yra persmelkta viskas - ir medžiaga, ir žmogus. Žmogus yra vientisas, nedalomas medžiagos ir minčių, jausmų junginys.

Laike Dievas yra amžinas, Jis visada buvo, yra ir visada bus, todėl beprasmiška klausti, iš kur Jis atsirado ir kada mirs.  Erdvėje Dievas yra visur, kiekvienoje vietoje, todėl kvaila jo ieškoti tik tam tikruose namuose (bažnyčiose) arba šventose vietose.Visa yra sukurta Dievo - ir materija, ir žmogus. Dievas kuria tobulai, apaštalo Petro žodžiais tariant, viskas, kas Dievo sukurta, yra šventa. Todėl Dievo kūrinių neturime teisės skirstyti į “aukštus” ir “žemus”. Toks yra biblinis modelis.

Tai ir žmogus sukurtas tobulai?

Taip, nes Dievas nedaro broko.

Tobulai? Tai kodėl Dievo sukurtas tobulasis žmogus išdarinėja visokias kvailystes, tarkim, ima rūšiuoti Dievo kūrinius į gerus ir blogus, kodėl jisai daro nuodėmę - žaloja save ir kitus, kodėl jis priešinasi Dievo kūrybai?

Ogi todėl, kad jam suteikta tokia teisė - teisė apsispręsti ir klysti.

Taip, mes turime teisę klysti. Mes ir suklydę esme tokie pat mylimi ir bet kada galime grįžti pas Tėvą.

Kaip sakė Mokytojas, dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio bus džiaugsmo daugiau, negu dėl šimto teisiųjų, kuriems atgaila nereikalinga. Jie nepadarė klaidos, nes buvo kaip negyvi.

Atsimenu, kiek buvo juoko ir džiaugsmo, kai susirūpinęs Martynas sykį atėjo pas mane, apsikabino ir patyliukais pašnibždėjo į ausį:

- Senuti, aš pamečiau tavo plaktuką…

Kas man plaktukas, jeigu yra Martynas!

Atrodo, mes iš tiesų sukurti pagal Kūrėjo paveikslą.

Rodyk draugams

Komentarai (17)

Anonimas2006-05-18 15:01

Atrodytų, kad mes, suaugę , turėtume elgtis tiesiai ir teisingai, nesukčiaudami ir negrąžbyliaudami.Bet taip daro tik vaikai, kurie nemoka dar nutylėti ir meluoti.Jie žiūri graudžiomis spindinčiomis akutėmis ir sako tiesą: ir kad kažką pametė ar sudaužė, ir kad to ar ano žmogaus nemyli. Kodėl jie patys nežino, tiesiog jaučia,kad jis negeras ir "netikras".Klysti ir vyniotis jie mokosi visą gyvenimą, kol tampa suaugusiais - neperprantamais ir prisitaikusiais…

aralzero

Anonimas2006-05-18 15:01

Atrodytų, kad mes, suaugę , turėtume elgtis tiesiai ir teisingai, nesukčiaudami ir negrąžbyliaudami.Bet taip daro tik vaikai, kurie nemoka dar nutylėti ir meluoti.Jie žiūri graudžiomis spindinčiomis akutėmis ir sako tiesą: ir kad kažką pametė ar sudaužė, ir kad to ar ano žmogaus nemyli. Kodėl jie patys nežino, tiesiog jaučia,kad jis negeras ir "netikras".Klysti ir vyniotis jie mokosi visą gyvenimą, kol tampa suaugusiais - neperprantamais ir prisitaikusiais…

aralzero

Vilija2006-05-19 09:16

Aš sutinku, kad Dievas sukūrė tobulą žmogų. Manau ir tikiu, ka kad tas žmogus išdarinėja visokias kvailystes tik todėl, kad „per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo" (Rom 5,12). Labai tvirtai tikiu, kad jei per vieną žmogų-Adomą pasaulį užvaldė nuodėmė, tai per vieną žmogų-Jėzų yra mirusiųjų prisikėlimas (pagal 1 Kor 15,21) ir „jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo per tą vieną, tai nepalyginti labiau tie, kurie su pertekliumi gauna MALONĖS BEI TEISUMO DOVANĄ, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų" Rom 5,17). Manau, kad ne dėl daromų gerų SAVO darbų užsitarnaujam Dievo malonę, o dėl to, kad DIEVAS YRA LABAI GERAS.

Anonimas2006-05-19 10:36

Nu visus butu gerai, ale tiek siaubingų klaidu diagramose, kad visas rašinys paskui juokingas atrodo. nes atrodo, kad beraštis kolchozninkas apie materija rašyt ėmėsi

Išsitaisyk.bent jau "Davasia" ir "paguonio"-;)))

Anonimas2006-05-19 10:48

Korektūros klaida, anonime, yra lengvai ištaisoma vieno klavišo paspaudimu: juk žinai tai, nes pats esi korektorius, kiek teko girdėti.

O štai klaida, kurias tu darai, gali tau atleisti Dievas ir žmonės, bet tai visai nereiškia, kad tu nuo jų išsivaduosi, nes atrodo, kad pats nori jose murkdytis. O čia jau net besąlygiškai mylintis Dievas gali nepadėti, nes tu pats pasirinkai tokį kelią ir užsispyręs juo eini.

Rita

Petras2006-05-19 11:03

Tikrai, darau daugybę korektūros klaidų, kurių ilgai nepastebiu - tik po to, kai pamirštu savo tekstą ir skaitau tarsi naują. Kartais draugai parodo, o kartais priešai turi džiaugsmo jas pastebėti.

Daugybę metų dirbu laikraštyje ir seniai pripratau prie piktdžiugiškų telefono skambučių, kurie pasipila dėl menkiausios klaidelės. Dažniausiai skambina seni ir nelaimingi pensininkai - jie rytą atsiverčia laikraštį ir patiria bent tiek malonumo, kad suranda korektūros klaidą tarsi didžiausią lobį ir gali pabūti protingesni už kitą.

Rita teisi - ištaisyti tokias klaidas internete yra vienas juokas. Paspaudei klavišą, ir jų tarsi nebuvę.

Bet šį sykį netaisysiu. Manau taip: kodėl turiu teikti džiaugsmo tik savo draugams? Kodėl mano rašiniai negalėtų jo suteikti ir priešams - senoms davatkoms, kurios antri metai beviltiškai seka iš paskos lyg perkarę šunys?

kinder2006-05-19 11:26

Puikus straipsnis. Gilus ir išeinantis už įprastų krikščionybės ribų. Dar tikslesnis dualizmo atsisakymas būtų nutrinti ribas diagramoje tarp Dievo, materijos ir žmogaus.

Petras2006-05-19 12:09

Taip, Kinder, tu teisus. Riba tarp Dievo, materijos ir žmogaus egzistuoja tik mūsų prote - tekste parašyta, kad visi tie dalykai susiję. Bet schema visada būna ribota, ir sunku tai pavaizduoti. Nežinau, gal "Dievo dvasią" reikėjo rašyti įstrižai, kad šie žodžiai eitų per "materiją" bei "žmogų".

Bet tekste, kartoju, parašyta, kad Dievo dvasia persmelkia viską.

Tačiau nereikėtų padaryti vienos esminės klaidos. Materija - dar ne Dievas, žmogus - irgi ne Dievas. Dievas yra šis tas daugiau - Jis ir materijoje, ir už jos. Dievas visada daugiau už kažką egzistuojančio. Tai tarsi horizontas, kuris visada prasiplečia, palypėjus aukščiau.

Žinau, kad yra ir kitų aiškinimų, bet aš remiuosi Biblija.

Tarkim, pagal religinę mąstyseną Dievas yra sudaiktinamas į tam tikrą stabą ir apribojamas tam tikroje erdvėje - pastate, auksinėje taurėje, akmeninėje statuloje, paveiksle, tam tikroje "šventoje" teritorijoje. Toks Dievas šventikams yra potogesnis, nes juo galima manipuliuoti ir net prekiauti.

kinder2006-05-19 14:10

Žmonės visada nori supaprastinti, supatoginti. Laikant, kad Dievas yra begalinis ir visagalis, bet kokie mėginimai jį apibrėžti ir įsprausti į bet kokius rėmus netenka prasmės.

Kuo daugiau suprantu, tuo aiškiau matau, kiek mažai vistik suprantu, todėl nepasitikiu tais, kurie sakosi atradę absoliučią ir galutinę tiesą.

Petras2006-05-19 14:32

Kinder patarimu panaikinau schemoje "ribą" tarp materijos, žmogaus ir Dievo. Manau, brėžinys dabar geriau atitinka tai, kas parašyta.

Tai geras pavyzdys konstruktyvios kritikos, kuri veda iš klaidingo link tobulesnio. Ačiū, Kinder!

O štai savo priešo atrastas klaidas palikau atrasti kitiems. Destrukcija yra negyva ir niekur vesti negali.

Kinder daro labai išmintingai, kad nepasitiki "absoliučią tiesą" atradusiais žmogiadieviais. Aš irgi nelabai tikiu tais, kurie tvirtina kažkada pasigavę vaivorykštę arba buvę anapus horizonto.

Olegas2006-05-20 13:51

Kreipiuosi į straipsnio "Suskilęs žmogus" autorių.

"Martynas sėdėjo ramiai ant grindų, šalia gulėjo apverstas šiukšlių kibiras, vaikas ėmė iš jo bulvių lupenas ir valgė, net čepsėdamas iš malonumo…"

Norėčiau sužinoti, kaip tamstos nuomone turėtų elgtis mama tokiu ar panašiu atveju? Skatinti tokį elgesį, ar nusiduoti, kad nepastebi (ką vaikai supranta kaip nebylų pritarimą).

"…juk tai jo šiukšlės, tai jo lupenos, kurias jis pats atrado! Ir kodėl jų negalima valgyti, jeigu jos skanios?…"

Supratau, kad, Jūsų nuomone, šiūkšlių kibiras - pakankamai sterili vieta vaiko mitybai. Tokiu atveju patariu apsilankyti bet kurios infekcinės ligoninės vaikų skyriuje, net Jūsų Žodis nepadėtų daugeliui iš jų (vaikų) pasveikti nuo žarnyno infekcijų be ne Kristaus sukurtų antibiotikų.

Sekantį kartą vaikas sugalvos gurgštelti puikų vaisių kvapą turinčio skalbinių baliklio, juk taip kvepia, ir jis pats tai surado, tai - jo…

Arba perbėgti gatvę prieš pat automobilį, juk tokios viliojančios supynės kitoje gatvės pusėje.

Viskas taip natūralu ir suprantama, viską gadina tik auklėjimas…Originali nuomonė, beje tokio lygio kraštutinumą sutinku pirmą kartą…

Pagarbiai

Olegas

Petras2006-05-22 11:48

Olegai, ar tu kažko nesupainiojai?

Ar komentarą rašei šitam straipsniui?

Olegas2006-05-23 08:00

Berods - ne, juolab, kad dvi citatos tiesiog nukopijuotos iš Jūsų straipsnio šiuo pavadinimu. Tamstos religingumas - pagirtinas, aš pvz negaliu leisti sau tokios prabangos sudarinėti schemas ar skelbti Žodį (reikia maitinti šeimą), todėl komentavau tai, kas man aktualu, kadangi pats turiu dvi panašaus amžiaus dukreles.

Pagarbiai,

Olegas

Petras2006-05-23 09:01

O varge!..

Sykį vienai prikibusiai davatkai bandžiau aiškinti, kas yra ironija, autoironija ir panašūs dalykai. Aiškinau, aiškinau, ir staiga supratau, kaip tai beviltiška.

Belieka tikėtis, kad eisi maitinti išalkusios šeimos ir daugiau neužsuksi į tokias prastas vietas.

Olegas2006-05-23 12:22

(Išvalyta. Nekreipkite dėmesio - čia sena davatka. Petras)

Redagavo Petras 2006-05-23 12:49

prodigy1232006-05-23 20:22

Dievas tikrai nesukūrė kūno gėdingo,tačiau tai ką mes su juo padarėme jau yra gėdinga,ir dabar tai gėda ,ar kada susimąstėte kiek metų praėjo nuo Adomo sutvėrimo ir kaip jis atrodė? Su auskaru bamboje ?Aš nemanau …O gal tatuiruotė ant užpakalio ?O gal ieva kamasutra vartė?

Petras2006-05-24 00:35

Sunku pasakyti, kur buvo įsegtas Adomo auskaras. Biblija apie tai nieko nerašo. Pirmykšės kultūros auskarus ir tatuiruotes labai mėgsta. Atrodo, dabartinė mada yra apsukusi didelį ratą.

Mano jaunystėje buvo mada nešioti ilgus plaukus, ir už tai senieji ant mūsų labai bambėjo. Dabar jie bamba ant skustadalvių. Anksčiau katalikų bažnyčia piktinosi Paryžiaus moterimis, kam jos pradėjo nešioti liemenukus, dabar davatkos pyksta ant tų, kurios liemenukų nebenešioja.

Mada ir moralė nėra tapatūs dalykai.

Antra vertus, civilizacija, kultūra ir religija žmogaus kūną daugeliu atvejų tikrai žaloja. Daugybė psichosomatinių ligų, įskaitant vyrų impotenciją ir moterų frigidiškumą, yra iškreiptos socialinės elgsenos vaisius.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras