BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Suskaldyto laiko erdvė

Kai žurnalistai Akmenės rajono berniuko paklausė, kaip jis ryžęsis šokti į ledinę upę gelbėti draugo, tas tik traukė pečiais. Taip, vanduo buvo šaltas, bet tai jis pajuto vėliau, kai abu su draugu išsikapanojo ant kranto…

Nieko konkretaus apie savo motyvus negalėjo pasakyti ir profesionalus gelbėtojas, ištempęs iš Šiaulių Prūdelio įlūžusį žveją. Jis detaliai papasakojo, kaip šliaužė ledu, dėdamas po savimi slides, kad pats neįlūžtų, bet nieko negalėjo pasakyti apie tai, kokios jėgos jį vertė taip rizikuoti. “Toks darbas”, - traukė jis pečiais, išleisdanmas iš akių akivaizdų faktą, kad žveją jisai gelbėjo ne darbo metu, o išeiginę dieną: paslidinėjęs parke, ėjo namo ir pamatė nelaimės ištiktą žmogų. Toliau veikė instinktas.

Chuliganų banda iki sąmonės netekimo suspardė kaimo nevykėlį, kuris nepakluso gaujos lyderio draudimui ir toliau lindo prie miestelio gražuolės, diskotekų karalienės. Vėliau jis teisėsaugininkams pripažino supratęs, kuo jam, palyginti silpnam ir draugų paramos neturinčiam vaikinui, gresia tokia drąsa, bet kaltinamųjų advokato paklaustas, negalėjo pasakyti, kodėl taip “provokavęs” gaujos atamano įsiutį.

“Gyvuliškas potraukis”, - apie tokias jėgas paprastai sako krikščionių davatkos, nenorėdamos matyti, girdėti, ir suprasti, kad “gyvulišką potraukį” būtų galima daug paprasčiau patenkinti su bet kuria patele - ne būtinai žalių akių Onute, kuri supykusi keistai rauko lūpas ir atvažiuoja į mokyklą mėlynu dviračiu.

Bet jeigu sutiksim, kad visi tokie ir kiti nepraktiški žmonių žygiai tėra tik “kūniškas instinktas”, turėsime pripažinti, kad pats Kūrėjas į mūsų kūnus įdėjo instinktą, kuris mus verčia aukoti save dėl kažko kito.

Kas tas “kažkas kitas”?

Aišku tik tiek, kad jis didesnis ir vertesnis už mus - juk dėl jo atiduodam save. Ką daugiau pasakyti?

Bet ar būtina jį įvardinti? Ar neįvardintas tasai Kažkas Kitas mūsų neveiks?

Juk tie, kurie rizikavo gyvybe, nieko labai konkretaus nepasakė…

Kai pradedu pasakoti tuos dalykus, kalbėdamas apie dvasingumą, daugelis mano pašnekovų sutrinka. Jų supratimu, dvasingumas yra kažkas labai gražaus, sentimentalaus ir net nesususijusio su kasdieniu gyvenimu: tai magiškų bažnyčios ritualų paslaptingumas sekmadieniais, užburto plotkelio sunkiai nusakomas skonis, stebuklingas Marijos paveikslas virš altoriaus ir neįpratas dūmų kvapas iš smilkalinės. Religingo žmogaus supratimu, šiek tiek dvasinga gali būti ir teologijos gudrybių neuosčiusi kaimo moterėlė, bet tik sekmadienį per mišias ir jokiu būdu ne savo tvarte, kai glosto karvę arba džiaugiasi mažyčio judraus paršelio grožiu.

Dvasingumo atskyrimas nuo kasdienybės, jo apribojimas tam tikru laiku (dažniausiai - sekmadieniais), tam tikromis šventomis vietomis ar specializuotomis bendruomenėmis, tam tikrais simboliniais veiksmais (ritualais) yra būdingas visoms vakarietiškoms religijoms - tiek katalikams, tiek jų broliams stačiatikiams bei protestantams.

Pažiūrėkit, kaip susierzino bevardis katalikas, mano puslapyje radęs Jėzaus žodžius, kad melstis reikėtų ne sinagogose ir gatvių kampuose, o užsidarius savo kambarėlyje, akis į akį su Tėvu:
“Kas uždraus eit melstis į Dievo namus?jo namų kamputyje?kvailystė. absurdas.kas laikytų šventas mišias namie?marazmas ir dar sykį marazmas.na gerai…tarkim aš pasiimsiu duonos ,vyno ir konsekruosiu savo kambarėlyje Jėzaus kūną ir kraują….kaip čia atrodytų dievo akimis žiūrint?”

Galimas daiktas, tas žmogus užsiima religijos amatu ir bendravimo su Jėzumi neįsivaizduoja niekaip  kitaip, kaip tik “konsekruodamas” jo kūną ir kraują. Tačiau ir “eilinių” bažnyčios narių prisipažinimai internete liudija, kad ryškiausius dvasinius išgyvenimus jie patiria tik bažnyčioje ir tik ritualų metų, dažniausiai - per pačią kulminaciją, kai kunigas specialiais burtais duoną ir vyną “verčia” Jėzaus kūnu ir krauju.

Nors dvasia yra kažkas visai nemedžiaginio, Jėzaus žodžiais - lyg vėjas, daugelis religingų žmonių neįstengia suvokti Absoliuto niekaip kitaip, tik kaip prie kryžiaus prikaltą alavinį gimnastą arba nekaltybės nepraradusios moters paauksuotą paveikslą. Štai kaip anoniminis katalikas atsiliepia apie pirmąjį Dievo įsakymą, draudžiantį daryti bei garbinti drožinius, lipdinius bei paveiklus:
“o į ką žiūrėt?į dargio veidą?ir jame matyti dievą?”

Protestantų dvasingumas ne toks “sudaiktintas”, bet irgi suskaldytas ir atribotas nuo kasdienybės.

Norėdamas bendrauti su Dievu, protestantas nebūtinai turi priešais save pasisatyti kryželį, statulėlę ar paveiksliuką, bet dvasingumą jis atskiria nuo įprastos kasdienybės tam tikru “Dievui pašvęstu” laiku ir apriboja specializuotomis ritualų bendruomenėmis.

Daugybė šiandieninių sektantų visą savaitę gyvena vienose bendruomenėse, kuriose kala pinigą, grumiasi dėl valdžios, pavyduliauja ir myli, o savo dvasingumą išreiškia visai kitose, sukurtose specialiai dvasingumui. Kaip katalikui dvasingumas nesuprantamas be bažnyčios rūmų ir stabo, taip protestantui - be specialios sektos ir pusmokslio pastoriaus išvedžiojimų. Savo svetainėje susidūręs su jais, pastebiu dvejopą elgseną: arba jie įtaria mano slaptą norą įsteigti nuosavą dvasingumo sektą, arba patys skatina ją steigti, nes jie mielai ateitų sekmadieniais paklausyti “dvasingų” mano pamoklų.

Ir vienu, ir kitu atveju religingas žmogus išsiduoda, kad be specialios organizacijos ir be specialių ritualų jo dvasingumas yra neįmanomas.

Beveik du tūkstančius metų trukęs laiko ir erdvės skaldymas taip paveikė visuotinę sąmonę, kad šiandien ir nereligingas, tiksliau - tokiu save laikantis žmogus - save suvokia kaip skeltą pusiau. Religijos paveiktas žmogus jokiu būdu nėra vientisas - viena jo dalis yra gera, o kita - bloga. Gera - viršutinė, aukštesnioji jo kūno dalis, išskyrus gal tik moters krūtis, kurios šiek tiek gundo ir tokiu būdu pasitarauja žemiau juosmens esančiai, blogajai kūno daliai. Vieni žmogaus organai, tokie kaip galva, širdis, rankos, yra garbingi, o kiti, ypač genitalijos, - pasibaisėtinai šlykštūs ir nepadorūs. Dar XIX amžiuje Europos mokyklose anatomijos pamokoms būdavo piešiami kastruoti žmonių kūnai be lytinių organų. Esu skaitęs vieno vyskupo išvedžiojimų, kad pradžioje Dievas žmonių kūnus sukūręs gražius ir padorius, ir tik vėliau šėtonas, sugundęs žmones nuodėmei, prisiuvo Adomui penį, o Ievai įpjovė vulvą.

Tokios teorijos šiek tiek primena liguistas tualeto sienų fantazijas, bet ir visos asketizmo ideologijos nepavadinsi nei itin sveika, nei logiška.  Kaip galima garbinti Kūrėją ir tuo pat metu, neprieštaraujant sau pačiam, tyčiotis iš jo kūrybos, o jo kūrinius vadinti netobulais, nešvariais? Ar įmanoma sveikai gyventi, jaučiant nuolatinę kaltę ir gėdą dėl natūralių instinktų, kuriuos žmogus kažkodėl pavadino bjauriais, žemais, nedorais? Ir kaip tobulojo Kūrėjo sukurti instinktai gali būti nešvarūs, žemi, nedori?

Arba meluoji pats sau, kai garbini tokį Kūrėją, arba veidmainiauji, kai pavirsti šventeiva ir plaki save už tokį nuostabų dalyką, kaip, tarkime, lytinis potraukis.

Atsisakęs skaldyti savo erdvę bei laiką į dvasingą ir nedvasingą bei liovęsis kastruoti savo paties kūną, žmogus galėtų išvengti daugybės į sumaištį vedančių vidinių prieštaravimų, nusikaltimų bei iškrypimų ir nusikratyti savo paties užsikrautų psichosomatinių negalavimų.

Bet ar tai iš tiesų įmanoma? Ar galima vidinį konfliktą su savimi pakeisti Dievo sukurta kūrinijos harmonija? Ar nenukentės Absoliuto šventumas, jeigu, norėdami sušventinti savo kūną, įkurdinsim Dievą nepadoriuose savo organuose ir leisime dalyvauti, atsiprašau už grubumą, tokiose šlykštybėse, kaip maisto virtimas smirdinčiu mėšlu ir, atleiskite man, netgi sueityje? Ar tai ne per daug įžūlu Dievą iš aukštybių parsikviesti į savo menkas trobeles, į bulvių lauką ar tvartą, kur laikomi gyvuliai?

Ne, tikrai ne, tokią viešnagę pasirinko jis pats.

Kai jis nusprendė ateiti pas mus, užgimęs žmogum, tai pasirinko ne gimdymo klinikas, ne bažnyčių altorius, ne sinagogas ir net ne kaimo pirtelę.

Dievas kūrėjas žmogumi tapo tvarte.

Bet apie tai - kitame straipsnyje.

Šia tema dar:

Susitikimas paežery

Stebuklinga riekė

Visas sekmadienis

Kaip tai prisiminti?

Du bendraautoriai

Susitikimai


Rodyk draugams

Komentarai (10)

Anonymous2007-04-30 21:23

Tai kokį Dievas sukūrė žmogų - gerą ar blogą?

deimantukas2007-05-01 00:14

visokį.

Petras2007-05-01 11:35

Pasižiūrėkim į save, apsidairykim aplink ir pamatysim - Deimantukas teisus.

Nors religingieji saviplakos entuziastai atkakliai tvirtina, kad Dievo kūrinys žmogus yra blogas, o humanizmo optimistai taip pat atkakliai teigia, kad žmogus yra geras, visgi teisingiausia būtų sakyti, kad žmogus yra laisvas.

Jam paties Kūrėjo suteikta galimybė apsipręsti ir veikti savo nuožiūra. Todėl žmogus gali ir klysti, ir elgtis teisingai. Religijų profesionalai akcentuoja žmogaus klaidas ir nuodėmingumą, humanistų žvilgsniai krypsta į gerus žmogaus darbus, jo prigimtinį gėrio siekimą.

Manau, ir žmogaus niekintojų, ir garbitojų pozicijos yra vienpusės, ir vieni, ir kiti žmogų suvokia kaip "gatavą", nekintantį produktą. Iš tiesų žmogus yra gyva būtybė, galima sakyti, kosmosas, kuriame vyksta daugybė visokiausių dalykų. Jėzaus atnešta ir religijos atmesta Geroji naujiena teigia, kad klaidą padaręs žmogus nėra ir negali būti pasmerkiamas, nes po blogo darbo gali sekti atgimimas, ir nusidėjėlis į Dievo karalystę prasmuks pirmiau už šventeivas.

"Aš esu kelias", - sakė Jėzus, kviesdamas paskui save keleivius. Todėl ir mes, sekdami Mokytoju, turėtume suvokti save ne kaip "gerietį" ar "blogietį", bet kaip kelią - t.y. nuolatinį judėjimą, vyksmą, procesą.

Žinoma, būdami laisvi, mes galime patraukti ir kitu keliu į kitą pusę. Pavyzdžiui, galime grįžti prie senųjų negyvų bažnyčios stabų ir patys virsti tokiais.

vilkosius2007-05-01 14:50

neesu labai religingas ir nedrįsčiau vadint save tikinčiu, bet bent jau aš neveidmainauju.Priimu pasaulį tokį, koks jis yra.Man nepriimtinos taisyklės, kurios realiai neveikia, man nepriimtina tokia tvarka, kad sekmadieniais visi draugiškai einam į bažnyčią, kur išpažįstame savo nuodemes, pasižadame nebenusidėti, priimame švenčiausiąjį sakramentą, nuolankiai paklūstame ritualams ir taisyklėmis, tačiau jau po valandos nebesugebame laikytis papraščiausių moralinių nuostatų arba tokio paprasto dalyko kaip kelių eismo taisyklės. Žinoma, už vairo paprasčiau: nemoki vairuot tvarkingai -nevairuok išvis.Su gyvenimu, deja, taip neišeina, juk nemirsi vien todėl, kad negali gyvent gerai.Bet apsimestis gerumas man rodos dar šlykštesnis už bet kokį prigimtinį blogį, o visa ta stabų ir draudimų ir nurodymų kultūra, vadinama krikščionybe, man būtent tokia ir atrodo.Ir tarkim alternatyva priimti dievą savo širdyje man yra daug artimesnė nei kassekmadieninis vaikščiojimas į bažnyčia.

Tai tik mano nuomonė, jei kažkas ištiesų tampa geresnis nuo skemadienio pamaldų ir nuo meldimosi į plastamsinį kryželį - valio! Aš tik tuo džiaugčiuos.

Manau, akd kaip žmonės yra įvairūs, taip ir jų tikėjimas yra įvairus ir nemanau, kad kažkas iš kūno ir kraujo turi teisę nurodyt koks maldos būdas yra teisingas, o koks ne.

Anonymous2007-05-01 19:31

Dievas žmogų sukūrė gerą- tiesiog tobulą… Ir suteikė galimybę mums klysti, nepaaiškinti savo poelgių,kartais jų nesuprasti, kartais nesigilinti. Religingų žmonių akimis vieni laikomi bedieviais , nes nelanko bažnyčios, išpažįstantys Dievą kaip Draugą ir Patarėją, kaip Petras rašo "Kaip Kelią'. Tikintieji Dievą , kaip visur esantį Gėrį, nesupranta tokių"šventinių -savaitgalinių tikinčiųjų". Kiekvienas iš mūsų esame ypatingi.Todėl ir reikia tai priimti kaip dovaną, kaip galimybę gyventi ir pažinti , tikėti ir džiaugtis keikviena mums suteikta dar viena diena.

aralzero

eklipas2007-05-01 23:48

Dievas sukūrė žmogų.. ir taškas. O "bloga" ar "gera" jau patys susigalvojome ir paskendome puikybėje (sprendžiu pagal save) manydami, kad atsakysime į klausimą "kodėl?". Nebesuprantu kodėl žiūrint į paršelį galima susijungti su Jėzumi, o stovint šventoriuje ne. Taip, taip.. žinau - stabai drožiniai.. Gal tu ir teisus, Petrai, nes per tuos ritualus dauguma labiau galvoja kaip čia jie atrodo bendruomenės akyse nei apie Viešpatį. Bet Jėzus minėjo ne tik maldą slaptoje, bet ir "..Mt 18,20 Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų'. ". Nors čia ir nemini kažkokių "Dievo namų" ar bendrų ritualų, ne mano galvai tai.. Kartą picerijoj, prekybos centro šurmulyje, tryse pasimeldėm į Jėzų už vieną kenčiančią ant šio svieto dūšią.. niekad su Juo tokio betarpiško artumo nebuvau pergyvenęs, jokioje "šventoje vietoje". Bet dabar turiu problemą: nesenai suvokiau (sąžiningai pirmą kartą pakratęs save), kad ABEJOJU dėl amžino gyvenimo, neišneša mano protelis ir viskas.. Tai ką.. dabar tas daug kartų kartotas "Tikėjimo Išpažinimas" buvo tik romantinis nusvaigimas.. Negerai man dabar… Bet juk mane Jis sukūrė tobulą, beliko tik suvokti tai..

p.s. o dėl lytinių santykių, istorijoj buvo daug laikotarpių kai žmonės nematė ryšio tarp sexo ir vaikų gimimo, todėl paprastą giminės pratęsimo aktą apipynė įvairiais prietarais ir ritualais :)

Petras2007-05-02 01:33

Eklipai, niekada nesakiau, kad tu negali susitikti su savo Dievu, klūpodamas priešais stabą savo bažnyčioj. Aišku, gali, bet tai bus visai NE TAS Dievas, kuris pirmuoju savo įsakymu draudžia garbinti drožinius, lipdinius ir paveikslus. Tai bus visai kitas Dievas, ir būtų gerai, kad sąžiningai tai pripažintum.

Tegu tavo Dievas gyvena bažnyčioj - ką padarysi. Bet mano Dievas štai ką sako apie žmonių jam statytus namus:

Apd 7,48 Bet Aukščiausiasis negyvena rankų darbo šventyklose, kaip sako ir pranašas: 2 Krn 2,6

Apd 7,49 'Dangus - mano sostas, o žemė - pakojis po mano kojomis. Kokius gi namus man statysite? - klausia Viešpats, - ar kokia mano poilsio vieta?

Apd 7,50 Argi ne mano ranka visa tai padarė?' Iz 66,1, Iz 66,2

Apd 7,51 Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.

Taip, Eklipai, kur du arba trys esme susirinkę Jėzaus vardu, ten ir Jis yra tarp mūsų. Taigi nereikia jokių hierarchijų, soborų, teisingumo ministerijoje registruotų sektų, jokių kunigų tarpininkų ir dievažmogių popiežių, kokių mišparų ir daugiažodžiavimo atlaidų - kur gyvena bent du Jėzaus mokiniai, ten ir Mokytojas su jais. Tai ko mokiniams belstis į šventorius ir šventas vietas? Kad to nori tavo bažnyčia?

Kažkada buvau religingas ar bent norėjau toks būti ir tave suprantu. O tu manęs dar negali suprasti. Matau, vis dar priešpastatai, tarkim, paršelį šventoriui. O man nešventų vietų nėra, visas vietas sukūrė Dievas, todėl viskas, kas jo sukurta, yra vienodai šventa. Man nereikia, kad mano golfuką ar tualetą už tam tikrą sumą dar pašventintų kunigas.

Štai, Eklipai, apie ką aš kalbu - apie visuotinį Dievą, kuris, Jėzaus žodžiais, gyvena žmonių širdyse. Jis neužrakinamas bažnyčioje ir neprikalamas prie kryžiaus, jis aplanko mane mano kambarėlyje, jis būna tarp manęs ir mano draugų, kai esam keliese, jis padeda mums su sūnumi, kai montuojame saulės kolektorių ar valome užsikišusią kanalizaciją, jo nereikia iškvietinėti kunigo burtais lyg kokį vaiduoklį, nes jo dvasia - lyg vėjas, ir niekada nežinai, iš kur jis ateina ir kur nueina.

Beje, mano Dievas nepyktų ant tavęs už tam tikras abejones. Jis bendrauja su žmonėmis visai ne taip, kaip kunigas su parapijos avinukais, kurie privalo stovėti tylėdami ir nuolankiai klausytis kad ir kvailiausių pamokslų. Atsiversk Jobo knygą ir pažiūrėk, kiek ten Jobas prišnekėjo savo Viešpačiui. Ir ką Viešpats padarė? Skubiai įsteigė katalikų inkviziciją, kad ta sudegintų Jobą už erezijas? Ne, jis apgynė Jobą prieš davatkas.

Skirtumų tarp mano Dievo ir bažnyčioj uždaryto stabo yra daugiau, visų neišvardinsiu, nes tai - nesulyginami dalykai. Sakau tik todėl, kad būtų aišku: mano Dievas visai ne tas, kurį minios eina aplankyti į stabmeldyklą. O stabmeldyklos dievų nėra mano galvoj ir mano svetainėj - jiems čia neliko vietos.

eklipas2007-05-02 21:43

Va, ir vėl…. Tu, Petrai, kaip durklas, iš vieno galo brangakmeniais nusagstyta rankena š kito dviašmenė geležtė. Reikia labai žiūrėt kur ranką tiesi, taip sakant, "kramtyt ką šneki" :). Aš čia lanksčiau, kad tu sakydamas, kad tau nešventų vietų nėra akivaizdžiai prieštarauji sau, teigdamas jog prie altoriaus tu nė už ką Dievo nerasi, greičiausiai, tu teisus - kuo arčiau stabų tuo toliau nuo Jėzaus. Kažkada, senai, viename lenkiškame žurnale "projekt" mačiau plakatą - žaislų dėžutė su įpakuotu kryželiu, stabuku, plaktuku ir trimis vinukais, o apačioj užrašas "zrob to sam" (pasidaryk pats). Tik dabar pradedu suprasti ką tai reiškia. Keista, kad užsiminei Jobo Knygą, būtent ji pirmoji iš Šv. Rašto man "papuolė" į rankas kai buvau "gyvenimo suspardytas" ir jau buvo viskas visvien. Skaičiau visą naktį ir pusbalsiu raudojau, pratrūko kažkas.. Beje stabukų aplink nebuvo, tik narkomanai ir banditėliai.. dar plyšojo eminem'as :)

Petras2007-05-03 10:41

Ne, Eklipai, neprieštarauju pats sau, kai teigiu Šventojo Rašto nuostatą, kad visos Dievo sukurtos vietos yra vienodai šventos, o po to remiuosi kita Šventojo Rašto nuostata, kad Dievas negyvena žmonių rankomis statytose šventovėse.

Patikėk, tarp tų dviejų Šventojo Rašto nuostatų nėra prieštaravimo.

Taip, visuotinis Dievas yra visur, todėl jį galima rasti ir stabe. Vienas nekvailas Jėzaus mokinys, toks Paulius tvirtino, kad Jėzaus mokiniai, būdami laisvi, gali valgyti viską, net stabams padėtos mėsos. Bet yra vienas didelis "bet".

Nieko blogo, jeigu valgysi stabui padėtą mėsą, bet ne kaip kažkokią šventenybę, o kaip paprasčiausią mėsą, tarkime, priešpiečius. Eklipai, tai ne mano, tai NT žodžiai!

Sekdami analogija, galime teigti, kad galima turėti ir lipdinuką ar drožinuką, jeigu turėsi jį ne kaip stabą, bet kaip paprasčiausią molio gabalą arba pliauską. Nežinau, ar praktiškai tai įmanoma. Savo puslapyje esu paskelbęs "Testą stabams atpažinti", jame yra vienas toks pasiūlymas su kokiu nors stabuku, tarkime, kryželiu mėginti pasielgti kaip su paprasčiausiu pagaliu ir atlikti kokį nors ūkišką darbą - tarkim, išvalyti užsikišusį unitazą.

Jeigu tai pavyks, tai stabas jau nebebus stabas.

Kam tada jį laikyti stabu ir klauptis?

Manau, Dievą galima rasti ir bažnyčios šventoriuj, jeigu ateisi į jį ne kaip į šventorių, bet kaip į paprasčiausią vietą, tokią, kaip futbolo stadionas, parduotuvė ar tvartas. Taigi ir stadionas, ir parduotuvė, ir tvartas, ir ta vieta, kurią tu vadini šventoriumi, šventumu yra lygiaverčiai. Šventorius nėra šventesnis už tvartą - štai ką sunku suvokti religijos paveiktam žmogui, kuris šventoriuje įkurdino savo Dievą.

Atmetę bažnyčios "suteiktus" burtus galėtume ir po kunigo sutana pamatyti paprasčiausią normalų žmogų, kitaip sakant, nuostabų Dievo kūrinį. Priėję prie jų arčiau, priartėję prie vyskupo, kardinolo, netgi popiežiaus, taip, aš tuo tikiu, netgi nukaršusio kardinolo asmeny rastume tokį pat žmogiškumą, nepakartojamą kosmosą, kaip ir visuose kituose žmonėse.

Bet tai nėra lengva. Pirmiausia - nesileidžia jie patys: užsibarikaduoja šventorių tvoromis, užsimaskuoja juodomis sutanomis, apsimeta šventu nenatūraliu balseliu… Kita priežastis - tariamai "pagarbų", o iš tiesų prietaringą atstumą stengiasi išlaikyti ir kunigų ganomieji.

Taigi stabas nužmogina, apvagia, padaro negyvą, vienpusį, sustingusį.

Gal todėl Kūrėjas juos uždraudė.

Stabai - ne Dievo, bet žmonių fantazijos kūriniai, todėl jie nėra šventi.

Man, žinoma, man jie nėra šventi… Žinau, kokia kitiems tai šventenybė.

O tas tavo minėtas bajeris "pasidaryk pats" - tikrai sąmojaus šedevriukas.

Beje, Eklipai, aš tavęs nepažįstu, todėl nei pjaustau dviašmeniu durklu, nei glostau kotu. Jeigu duriu kur nors - tai tik į nuostatas, jeigu juokiuosi - tiktai iš darbų, bet ne iš tavęs, kurio net nep[ažįstu. Kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir tu man esi didis Kūrėjo šedevras, kaip ir kiekvienas laisvas asmuo, taip ir tu gali pritarti Kūrėjui, gali ir klysti.

Jeigu žmogus sukurtas pagal Kūrėjo paveikslą, tai jis - visas kosmosas. Ar gali vienas kosmosas būti didesnis, geresnis arba blogesnis už kitą?

TD2007-05-15 08:21

Nuramina kai žinai, jog geisti moters nėra blogai ir nereikia už tai atsiprašinėti. Dabar dar reikia ne tik tai žinoti, bet ir tuo patikėti.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras