BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Susitaikymo šansas

Išleisdamas į gyvenimą, tėvas padovanojo jai Bibliją.

- Visi, kurie sekame Kristumi, privalome gerbti šią knygą, - priminė jis.

Visi, kurie sekame…

Išlydėdamas į svečius, jis pribėgo prie dukros mašinos ir rūpestingai perspėjo:

- Žiūrėk, nesustok pavežti ko nors. Ką gali žinoti - keliuose pilna vagių ir iškrypėlių.

Mažame
Žemaitijos miestelyje dešimt metų nebuvo jokios vagystės. Kai pasodino
paskutinį vištvagį, kuris po kalėjimo kažkur išsikėlė, čia niekam
daugiau nedingo nei karvė, nei veršis, nei automobilis, nei kieme
paliktas puodas. Kiekvieną vakarą miestelio žmonės kruopščiai užsikelia
vartus ir užsirakina duris. Ne šiaip, dėl viso pikto - jie įsitikinę,
kad aplink šmirinėja vieni vagys, kurie taip ir taiko, kada ką
nušvilpti arba įsiveržti į tavo namus ir apiplėšti.

Miestelio
daktaras savo naująjį automobilį pasistato po pat kabineto langais.
Aplink vieni vagys, dar kas išdauš langą, ištemps magnetolą.

- Kada čia buvo paskutinė vagystė? - sykį paklausiau jo.

- Na, neprisimenu… - atsakė jis susimąstęs. - O kas pasakys, kad nebus?

Jau kuris laikas stebiu vieną moterį, kuri visą savo amželį nugyveno labai priešiškame vagių, sukčių, nevykėlių, girtuoklių ir kitokių išsigimėlių pasaulyje. Apie kaimynus, pažįstamus ir net artimiausius gimines iš jos neišgirsi nei vieno gero žodžio. Ji gali išjuokti bet ką - netgi liguistą sodo kaimyną, kam tas lekia į gamtą ieškoti ramybės. Draugių ji neturi ir negali turėti, vyras  miręs, anūkai neklauso ir nuolatos konfliktuoja. Vienintelis žmogus, su kuriuo ji bent formaliai sutaria, yra duktė, kuri nuolankiai pritaria visiems motinos plepalams ir net kliedesiams, tačiau ir tas pritarimas labai išoriškas bei dirbtinis - už akių duktė stovi anūkų pusėje ir šaiposi iš motinos nusišnekėjimų.

Į tą seną suvaikėjusią moterį negaliu žiūrėti be gailesčio. Nusiteikusi prieš visą pasaulį, ji neišvengiamai jaučia ir viso pasaulio tariamą priešiškumą. Kiekviena diena ir naktis praeina su baime. Toliau kiemo ribos nueiti ji bijo - su kaimyne pašneka ir pasirenka apkalbų tik per tvorelę. Į parduotuvę ir šalimais esančias kapines nuveža duktė. Pavažiavusi kur nors, ji bijo tolėliau paeiti nuo dukros automobilio. Šiemet pirmą sykį ji neatliko “pilietinės pareigos” ir nenuėjo balsuoti. Duktė sutiko nuvežti iki balsavimo apylinkės, bet pati kažkodėl atsisakė eiti ir dalyvauti “tuose žaidimuose”. O kaip ji viena ir visų puolama eis į kažkokį nepažįstamą namą, kreipsis į nepažįstamus žmones?..

Gerai ji sutaria tik su mirusiaisiais. Kapinės - vienintelė jos paguoda, kapinėms ji jaučia nepaprastą trauką. Mirusieji jos neužpuls, neišjuoks, neatstums. O vienintelis
stabilus ryšys su gyvųjų pasauliu eina per televizorių. Televizorius parodo
visas žudynes, rimtesnes avarijas, didesnes vagystes, mafijozų aferas,
politikėrių apgaules. Pažiūri - širdis atsigauna. Viskas taip, kaip ji
visada sako - nieko gero nelauk.


Nuo baimių nebegali apsaugoti didžiulis kovinis šuo. Kad būtų saugiau, anūkai nupirko didesnį, stipresnį. Pasirodo, per didelis… Dabar ji bijo nuosavo šuns.

Paskutinė viltis - nuo savo baimių ir viso pasaulio apsitverti aukšta tvora. Gynybos sienos tvirtėja - liga sunkėja, artėja prie paskutinės stadijos.

Kartais pagalvoju: o gal tai - jokia išimtis? Apsidairai aplink - panašiai serga daugybė žmonių ir stengiasi apsisaugoti vienas nuo kito aukštomis tvoromis, šarvotomis durimis, patikima signalizacija. Ko gero, skiriasi tik paranojos stadija. Jeigu priešiškumas ne toks globalus, kampe užspeistas žmogelis dar gali išlaikyti draugiškesnį ryšį su vienu kitu artimesniu žmogumi.

Kada serga visas pasaulis, ligos niekas nebelaiko liga.

Priešiškumas - mūsų gyvenimo norma.

Nuo mažens išmokęs varžytis ir kautis už būvį, už geresnį kąsnį ir šiltesnę vietą, tu negali tikėtis varžovų palankumo ir meilės. Visa tai - reali situacija, niekur nuo jos nepabėgsi.

Ar tikrai - niekur?

Neseniai pavežiau suvargusią moterį, kuri, atsisėdusi į mano mašiną, ėmė aiškinti, kad šiais laikais vežti žmones labai pavojinga - jie pavagia ką nors iš mašinos, supjausto peiliukais sėdynes, o kartais užmuša patį vairuotoją ir pavagia automobilį.

- Na, manęs dar nė karto neužmušė… - mėginau švelninti jos nupieštą baisų paveikslą.

- Tai nereiškia, kad šito nebus! - pareiškė mano keleivė.

Vargšelė net nesuprato, ką šneka. Aš ją vežu, o ji mane moko, kad vežti žmonių negalima. Patikėjęs ja, būčiau turėjęs sustoti ir išmesti ją iš mašinos.

Kaip čia yra, kad moterėlei susisuko protas, ir jis ėmė kalbėti pats prieš save?

Gali būti, tai ta pati moteris, kurią tėvas kažkada perspėjo prieš kelionę:

- Žiūrėk, nesustok pavežti ko nors. Ką gali žinoti - keliuose pilna vagių ir iškrypėlių.

Žmogus papuolė į savo tėvų paspęstus spąstus.

Nuoroda aiški: nesustok, nepriimk nepažįstamo žmogaus.

Nežinai, kas jis toks - gali būti banditas.

Dabar tokie laikai - tikriausiai banditas.

Taip, aišku, jis būtinai banditas.

Pakelėj stovi žmogus - banditas.

Žmogus - mano priešas.

Aš turiu gintis.

Kodėl tų suskių nebaudžia?..

Na štai, pakelėj stovintį nepažįstamą žmogų mes jau suvokiame kaip savo asmeninį priešą. Mums atrodo, kad jis nusiteikęs prieš mus.

Bet ar tikrai?

Ar mes žinom, kad jis nusiteikęs prieš mus, ar mums tik atrodo?

Ar baimės sukeltos prielaidos nepalaikėm faktu?

Ar tai, kaip mes matom savo pasaulį, nėra pažinimo klaida?

Paprasčiausia klaida, kuri veda ne ten. Gal pasaulis ne toks ir baisus?

Prisiminkime knygą, kurią veidmainis tėvas įdavė dukrai.

Ten parašyta: “Ko nepadarėte vienam iš mažiausiųjų brolių - man nepadarėte”. Šitai pasakė pats Dievas. Nesustojai, nepavežei žmogaus - paties Dievo nepavežei.

Ta knyga - susitaikymo šansas.

Ką man daryti?

Tėvas liepia: nesustok, nepavežk.

Tėvo įduota knyga: sustok, priimk pakeleivį.

Nieko neveiksi, teks rinktis…

Rodyk draugams

Komentarai (20)

aralzero2008-11-11 10:01

Rinktis tarp nusenusios motinos buvusio gyvenimo ir šiandienos- mano gyvenimo…Kur yra ta riba tarp mandagumo, noro neatstumti nusenusį žmogų ir atsiribojimo nuo jo.Kažkada aš būsiu tokia pat sena, nukvakusi, gyvenanti savame pasaulyje, tik neturėsiu dukros šeimos, kurie man kažkiek patarnaus ir rūpinsis manimi… Duok dieve, gal aš iki to laiko nenugyvensiu, kai man reikės kitų pagalbos, o aš tik gulėsiu lovoje ir žiūrėsiu,kaip mane varto ir maitina…Mano bobutė, kai jau buvo labai silpna, vis dejuodavo " Dieve,kam tu mane pamiršai, pasiimk mane…"

Petras2008-11-11 10:23

Tikrai baisi ateitis. Nei dukros, nei sūnų - nieko…
Tik baisus grėsmingas pasaulis ir išsigandęs vienas žmogus, kuris laukia ir nesulaukia mirties.
Ar čia nėra truputėlio fantazijos?

aralzero2008-11-11 10:35

ir netgi daug tos fantazijos…:)

Hammerklavier2008-11-11 10:36

Merginos, neklausykit Petro, jis neturi dukrų ;) - jei vairuojat vienos, ir dar vakare - nestokit paimt pakeleivių (vyrų). Visiškai sutinku - pasaulis nėra juodas, bet jis nėra ir tik baltas…

Petras2008-11-11 10:50

Įtikinai, Hammerklavier. Jeigu pamatysiu tave pakelėj, tikrai nesustosiu ir nepavešiu. :)))))
Bet abejoju, ar tu stovėsi prie kelio.
Pati žinai, kas važinėja keliais.
Siaubas!..

savizudis2008-11-11 12:48

pats visą vaikystę tranzuodavau. visą europą išmaišiau. po to nusipirkau mašiną. visus paveždavau;-) ir man taip pat sakydavo, kad visur vieni maniakai. tada aš klausdavau: tai kuris kuriuos pjaus, jei maniakas tranzuotojas įsėda pas maniaką vežėją? ;-))))
likdavau nesuprastas;-)

Petras2008-11-11 12:57

Tikrai įdomus Savizudžio pastebėjimas. Jeigu keliais važinėja vieni maniakai, o pakelėse stovi ir balsuoja irgi maniakai, tai kodėl jie niekaip neišnaikina vieni kitų?
Kaip čia yra, kad žemėje dar vis lieka žmonių?

Hammerklavier2008-11-11 15:24

Petrai, esi visiškai teisus - pakelėse aš nestoviu :)) Pernelyg mėgstu komfortą, et…

Anon2008-11-11 17:16

Petrai, negi sakai, kad visi žmonės yra angelai, o pakelėse niekada nepasitaiko maniakų?

Petras2008-11-11 17:48

O kada aš sakiau, kad visi angelai ir nėra vagių, plėšikų maniakų? Kur tu radai mano taip parašyta?

Rašiau tik apie vieną mažą Žemaitijos miestelį, kuriame dešimt metų nebuvo nė mažiausios vagystės, tačiau daugelis miestelio žmonių gyvena tokioje baimėje, tarsi aplink būtų vieni plėšikai ir vagys. Nuo ko jie ginasi? Ar ne nuo šmėklų?

Aišku, yra tam tikra tikimybė, kad ir į tą miestelį kada nors gali užklysti vagis. Bet ar fobiška elgsena adekvati, ar ji atitinka tą situaciją, kurioje gyvena miestelis? Vagių nėra, vagystės tikimybė labai maža, bet jie elgiasi taip, tarytum jau dabar būtų nuolatos plėšiama ir vagiama.

Panašiai elgiasi visi mano sutikti priešiškai nusiteikę žmonės. Paprastai jie sako: "taip, ne visi žmonės banditai ir vagys", bet elgiasi taip, tarsi VISI būtų banditai ir vagys. Einant šituo keliu toliau, kiekvienas sutiktas nepažįstamas žmogus imamas laikyti priešu ar bent įtartinu (iš čia jų patarimai nepadėti suvargusiam pakeleiviui), netgi kūdikiai laikomi nusikaltėliais, galiausiai imama bijoti savo nuosavo šuns.

Niekam to nelinkiu, aš tik perspėju: išsigalvotas priešiškumas yra toks pat pavojingas, kaip ir realus.

Hammerklavier2008-11-11 22:16

Ar keistųsi mintis, jei kalba eitų apie didelį miestą? :)

Petras2008-11-12 09:42

Liga nepriklauso nuo miesto dydžio. Neurotiški svečiai, atvykę į mano vienkiemį, kur per kilometrą nėra gyvos dvasios, tik laksto mano kiemsargiai šunys, nakčiai kruopščiai užsirakina savo automobilius ir įsijungia signalizacijas. Kitaip jie neužmigtų. Kai kurie net kliedi: "Visur šmirinėja valkatos".

Beje, kurį laiką taip dariau ir aš. Kai parvykau iš miesto, nerimo neurozė nepasiliko ten, kur gyvenau anksčiau. Ji parvažiavo į tėviškę kartu su manimi. Juk liga - tai mano negalavimas, o ne miesto savybė.

Ir tik po to, kai pradėjau sveikti, pasaulis ėmė rodytis ne toks grėsmingas, žmonės, tiek pažįstami, tiek nepažįstami, dabar man yra tokie kaip ir aš žmonės, kurie pirmiausia nori kažką užsidirbti, sukurti, pabendrauti, pasidžiaugti, o ne papjauti, pasmaugti, pavogti, išprievartauti.
Beje, stebėdamas nepažįstamus žmones ir savo priešiškumą, pastebėjau laibai reikšmingą pasikeitimą.

Anksčiau, kai dar sirgau nerimo neuroze ir visur pirmiausia mačiau tariamą grėsmę, nepažįstamuose žmonėse pirmiausia pamatydavau tai, kas man nepatikdavo: viena moteris atrodydavo per daug išdažyta, kita pernelyg užrietusi nosį, anas vyras kažko rūškanas, piktas, o tas abejingu snukiu kaip užkietėjęs valdininkas ar kunigas…

Dabar nepažįstami žmonės man pirmiausia yra įdomūs, savotiški, kiekvienas kitoks ir kiekvienas kažkuo gražus. Kai nutveriu laisvesnę minutę, išeinu į Šiaulių bulvarą ir pereinu jį išilgai, po to sugrįžtu tuo pačiu keliu atgal. Ne viskas patinka, tarkim, reketuojantys šarlatanai, vadinamieji gatvės muzikantai, bet aš suprantu jų norą labai gudriai ir saugiai išvilioti pinigų, praeinu nieko nesakęs, ir jie atšoka nuo manęs su savo aukų kepurėmis, nė sykio jie manęs neužkliudė ir neapkeikė - mes visi galime tilpti šitame plačiame bulvare.

Žinau, Šiauliuose yra ir vagių, ir chuliganų (tvarkau kriminalinį laikraščio puslapį), bet išvedus jų procentą, būtų be galo mažytis skaičius. Galimas daiktas, tuo metu, kai einu bulvaru, čia nėra NĖ VIENO vagies, nė vieno sukčiaus, o tikimybė, kad mane kas nors užpuls iš nugaros ir apiplėš, tokia maža, kad neverta kalbėti.

Žinoma, kai einu bulvaru, aš apie tai negalvoju ir neišvedinėju tikimybių. Paprasčiausiai einu saugus - jaučiuosi toks tarp tokių.

Kai išvykstu namo, kelyje pirmiausia matau tvarką, o ne chaosą, pavojų ir kažkokį televizijos paranojikų išgalvotą "karą keliuose". Kasdien važiuoju į darbą 100 kilometrų ir matau ne krūvas lavonų ir kalnus sudaužytų mašinų, bet paprasčiausiai kažkur važiuojančius žmones, kurie irgi turi tikslą nuvažiuoti iš punkto A į punktą B, o ne ne atsitrenkti į name, sudaužyti mano mašiną, padaryti dar ką blogesnio.

Turiu pasakyti, absoliuti dauguma vairuotojų yra labai mandagūs, tvarkingi ir net solidarūs - jie perspėja vieni kitus apie krūmuose pasislėpusius policininkus, duoda kelią, kai noriu lenkti, padeda, kai sugenda mašina ir prašai pagalbos.

Žinau, keliuose būna avarijų, ir net labai sunkių, bet ABSOLIUTI DAUGUMA vairuotojų nuvažiuoja į vietą saugiai, yra senų vairuotojų, kurie per visą gyvenimą turėjo tik vieną ar dvi technines avarijėles. Neseniai pats trenkiausi vienai furai į užpakalį ir sudaužiau naujos mašinikės priekį - furistai išlipę kuo nuoširdžiausiai užjautė mane bėdoje ir nereiškė jokių pretenzijų, nors prisistatęs policininkas patarė jiems "išspausti iš manęs bent butelį", mat buvau avarijos kaltininkas.

Su furistais išsiskyrėme kaip geriausi draugai - jie irgi turi savo mašinikes, puikiai supranta, kad taip gali atsitikti ir jiems, be to, jie žino, kiek jiems patiems kainuotų remontas. Ko mums kariauti ir bijoti vienas kito?

Toks tarp tokių - be galo svarbu žinoti, bet šito neužtenka. Toks tarp tokių - tai reikia jausti.
Tai santarvės jausmas.

Jis neateina iškart, bet jis ateis, ateis pats savaime, jeigu dirbtinai neskatinsi priešiškumo.

Hammerklavier2008-11-12 10:36

Taip, kai atsargumas virsta paranoja - ne kas. Kai atsargumas pamirštamas - irgi ne kas. Manyčiau, reikėtų bandyti reaguoti adekvačiai esamai situacijai ir tiek - mažame Žemaitijos miestelyje galima mašinų ir durų nerakinti, o štai kur nors Naujininkuose - geriau neeksperimentuoti. Nesėdėti užsidarius namuose, bet keliaujant nepamiršti saugaus tranzo taisyklių, nebijoti vairuoti, bet laikytis saugaus greičio ir t.t. ir t.t. Viskas labai elementaru ir manau, ABSOLIUTI DAUGUMA žmonių elgiasi būtent taip ;)

Hammerklavier2008-11-12 10:56

Ir dar…Man labai patiko mintis "toks tarp tokių". Manau, ši mintis visai praverstų nuėjus į tradicines katalikiškas Mišias. Kunigai ir visi kiti katalikybės išpažinėjai - tokie patys žmonės kaip ir aš. Beveik visi jie nori to pates - tiesos, šviesos, atrasti ir padėti atrasti kitam įprasminimą. Beveik visi jie neturi tikslo nei atitolinti nuo Kristaus, nei sugriauti kažkam gyvenimą. Ir nėra jie jau tokie buki ir primityvūs - taip, kaip nesu ir aš. Jie - ne priešai, ir bendravimas su jais - ne kova. Bent jau tiems, kurie neserga paranoja, ar ne, Petrai?

Petras2008-11-12 11:15

Tikrai, labai logiškas atsakymas, beveik pakartojimas to, ką prieš tai parašiau. Bet nesu atlikęs tyrimų ir negalėčiau pasakyti, ar iš tiesų ABSOLIUTI DAUGUMA elgiasi adekvačiai ir jaučiasi žemėje saugūs, nejausdami priešiškumo vieni kitiems.

Jeigu taip būtų, mes gyventume Jėzaus išsvajotoje karalystėje.

Kai sustoju pavežti kokio pakeleivio, jie dažniausiai dejuoja, kad labai retas vairuotojas sustoja - atseit, praleidi kokį šimtą, kol pagaliau sustoja vienas. Gal jie šiek tiek pajuodina situaciją, bet iš viešų patarimų nesustoti ir nepavežti žmonių, nes visi žmonės, įskaitant vaikus, yra apsigimęs blogis, aš negalėčiau pasakyti, kad tokia viešoji nuomonė galėtų plisti sveikoje visuomenėje. Lygiai taip pat negalėčiau pasakyti, kad iš Naujininkų į vienkiemį atvykę sveiki žmonės turėtų ir čia matyti vienus vagis.

Reikia atminti, kad baimė - tai tik priešiškumo išraiška. Veikiami nuolatinio kultūros spaudimo pirmauti, aplenkti, nustumti, išsikovoti, neatsilikti mes paprasčiausiai negalime nesusipriešinti vieni su kitais. Norėdamas priimti Jėzaus siūlomą susitaikymo ir brolystės mokymą, turi peržiūrėti aplinkos siūlomas vertybes ir pats asmeniškai spręsti, ar tas arba kitas dalykas iš tiesų tau reikalingas, ar tau iš tiesų jis VERTINGAS. Deja, tik labai maža dalis žmonių gali išlaikyti sąlyginę autonomiją savo kultūros atžvilgiu. Štai kodėl Jėzaus mokymas yra visuotinai ir kategoriškai atmetamas - jis prieštarauja pagrindiniams mūsų kultūros reikalavimams.

Hammerklavier2008-11-12 11:20

Dėl vairuotojų, tai jie nestoja, matyt, dėl daugelio priežasčių. Kai kurie bijo. Kai kurie tingi. Kiti skuba. Kiti labai nekomunikabilūs ar drovūs. Kitas gal apie savo simpatiją svajoja ir nieko aplinkui nemato :)) Ir t.t., ir t.t.

Petras2008-11-12 11:48

Taip, yra visokiausių priežasčių, dėl kurių absoliuti dauguma nepaveža suvargusio pakeleivio. Kartais ir aš užsikalbėjęs nepastebiu balsuotojo, kartais mašinikėje nebūna vietos - ten sėdi kiti žmonės arba prikrauta daiktų…

Bet yra vairuotojų, kurie viešai moko vieni kitus: tik nesustok, nepavežk pakeleivių, ypač - vyrų, žinai, kokie dabar žmonės.

Vasarą į mano sodybą atvažiuoja nemažai žmonių. Dabar skaičiuoju: kiek jų neužrakina savo mašinų, nors puikiai žino, kad yra vienkiemyje, toli nuo "miesto vagių"? Aš (kai pasveikau), mano sūnus Vincas… Kas dar?

Petras2008-11-12 18:13

Atradau labai keistą klausimą. Ar katalikų kunigai - tokie pat žmonės, kaip ir aš? O kokie jie dar gali būti? Negi jie padaryti iš kito molio? Jie taip pat valgo, taip pat tuštinasi, taip pat geidžia moterų, patiria tokią pat erekciją, kaip ir visi kiti normalūs vyrai, jeigu jie, žinoma, tuo požiūriu tebėra normalūs ir pernelyg neužsižaidė su bendrakursiais seminaristais ar dvasiniais savo ganytojais vyrais. :)))

Mes visi - ir kunigai, ir pedofilai, ir alkoholikai, ir vagys - esame iš to paties molio, ir prieš jokius žmones kovoti nereikia. Aš dariau klaidą, kad pasidaviau alkoholiui ir ėjau prieš savo prigimtį, kunigai daro klaidą, kad eina prieš Dievo valią ir moko kitus stabmeldystės, pedofilai daro klaidą, kad nesigydo savo liguisto potraukio, panašiai yra ir su vagimis bei kitais klystančiaisiais. Mes visi darome kokią nors klaidą, bet ar tai reiškia, kad turime pritarti klaidoms?

Man atsibodo aiškinti, kad niekada nekovojau ir nekovosiu su jokiu alkoholiku, nesmerkiau nė vieno alkoholiko - aš smerkiu tik girtavimą, nesmerkiau ir kunigų, bet smerkiu kunigystę kaip priešiškumą Jėzaus mokymui, taip pat ir su pedofilais - jeigu nesmerkiu pedofilo, tai turiu palaikyti pedofiliją?

Deja, religinė mąstysena neįstengia atsieti žmogaus ir jo klaidos, nuodėmė tūkstančius metų buvo ir tebėra tapatinama su pačiu nusidėjėliu. Mažėjant bažnytininkų įtakai, šio tapatinimo visuomenėje pamažu atsisakoma, bet naujesnis suvokimas prieinamas toli gražu ne visiems. Jį stereotipiškai perima ir tie, kurie oficialiai su jokia religija lyg ir nėra susiję - jie paprasčiausiai augo ir buvo suformuoti tokios kultūros, kuriai atsispirti neturi jėgų.

Ar galėčiau ką nors bendrai daryti su katalikų kunigu? O kodėl ne? Pavyzdžiui, kartu montuoti saulės kolektorių, kurti vėjo jėgainę, skaldyti malkas… Nežinau, ar įstengčiau kartu ką nors daryti su pedofilu, nes akis į akį buvau susidūręs tik su vienu pedofilu, ir jis visas man asocijavosi su vaikų kančiomis. Bet jeigu prispaustų bėda, tikriausiai galėčiau kartu su juo irkluoti ir vienoje valtyje. Tik nė už ką kartu su juo negalėčiau prievartauti nekalto kūdikio. Lygiai taip pat nesiruošiu kartu su katalikų kunigu laižyti jo stabo ar kalbėti ir mokyti kitus priešingai, nei mokė mano Mokytojas.

Tikiuosi, mano žodžius išgirs tie, kurie klausydami girdi, o žiūrėdami mato.

Anonimas2008-11-15 17:39

tranzavau ir dar norėčiau patranzuoti. visko tave kelyje būna, bet visko nutinka ir bet kur kitur :) Sakyčiau bijoti per daug nieko nereikia, bet be normalios baimės ir atsargumo gali baigtis blogai. berods pats petras yra minėjęs, akd buvo žmogus neturintis baimės jausmo. jisd tesugebėjo išgyventi vos dvidešimt metų.

Petras2008-11-15 19:41

Alvydai, kalba eina ne apie baimės jausmo turėjimą arba neturėjimą. Baimė, kaip ir juokas arba lytinis potraukis yra tokia pat Dievo dovana. Bet tikriausiai nelaikysi normaliu žmogumi to, kuris į viską, net motinos mirtį, reaguoja juoku arba viskam, net šuniui, jaučia lytinį potraukį?
Tai va…
O kai susipriešinęs žmogus į visus, net į mažus vaikus, reaguoja pykčiu arba baime? Kai jis nematytus ir nepažįstamus žmones avansu paskelbia priešais ir agituoja jiems nepadėti kelyje, kai jis net kūdikius laiko apsigimusiu blogiu?..
Keista, bet mūsų kultūroje tai laikoma normaliu dalyku, iš to net kuriama ideologija.
Štai apie kokį susipriešinimą aš kalbu ir ko ragino atsisakyti mano Mokytojas.
Dabar aiškiau?

Rašyti komentarą

Tavo komentaras