BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Susipažink - tavo priešas

Mylėti priešą yra bene pats kvailiausias nurodymas. Kaip aš mylėsiu priešą? Kaimynė kiekvieną dieną šmeižia mane, o aš ką - turiu eiti gulėti su ja? Kaip tai suderinti su sveiku protu?

Daugelį metų stebėjau savo aplinkos žmones ir drįstu tvirtinti - jie visi to nurodymo negali suderinti su savo protu. Nesvarbu, religingi ar save laiko nereligingais, jie tą nurodymą geriausiu atveju supranta kaip paradoksą, neįveikiamą siekinį arba sako tiesiai šviesiai - absurdas.

Su mūsų protu tai nesuderinama.

Iki šiol taip galvojau ir aš. Nesvarbu, ar tai sakydavau garsiai, ar tą mintį slėpiau pats nuo savęs, - aš iš tiesų taip galvojau.

Netikėta mintis staiga perskrodė tamsą - mes taip ir darome!

Mes juk mylime savo priešus.

Kas čia nepaprasto?

O jei negalim suderinti su savo protu, tai tik todėl, kad šiek tiek nukvailiavo protas, truputį aptemo akys. Pažiūrėkit geriau - mes iš tiesų juos mylime!

Mes kiekvieną dieną mylime tuos, kurie eina prieš mus - stoja prieš mūsų valią arba kenkia mūsų interesams. Nesvarbu, norėdami ar nenorėdami, jie gali mus temti ten, kur jokiu būdu nenorime atsidurti. Galimas daiktas, jie mus laiko mažais, kvailokais, galimas daiktas - nevykėliais, kurie patys nesusitvarkytų savo gyvenimo. Arba jie laiko mus nuosavybe, savotišku daiktu, todėl padarys viską, kad nuosavybė išliktų, o daiktas neištrūktų iš rankų. Savanaudišką godulį jie gali vadinti “rūpesčiu”, ar netgi “meile”, bet nuo to mums tik blogiau. Kai godulys vadinams meile, mes prarandam gebėjimą skirti, kas yra meilė ir kas - priešiškumas.

Bet vis tiek mylime juos, jeigu dar galim mylėti.

Šitiek metų stebiu ir negaliu atsistebėti įprastu reiškiniu - dauguma, tikrai dauguma mano matytų žmonių blogiausiai ir net žiauriausiai elgiasi su savo artimaisiais. Kaimynui, kolegai ar draugui jie tikrai neišdrįstų pasakyti to, ką sako savo sūnui, dukrai, vyrui, žmonai. Štai tėvas ateina pas suaugusį sūnų ir išvadina jį “bomžu”, “mužiku”, “idiotu”. Ar jis išdrįstų taip pasakyti, nuėjęs pas savo kaimyną? Motina ateina pas suaugusią dukrą ir ima priekaištauti, kam ji per daug “išlaidauja”, kam “nuolaidžiauja” savo vaikams, “vergauja” tam gyvuliui savo vyrui, be to, nusipirko per brangią kelionę atostogoms, kai “visi normalūs” žmonės “gauna pigiau”. Ar ji taip iš aukšto kada kalbėjo su savo kaimyne?

Na, bet jie - mano tėvai!.. Jiems, matai, galima, jie turi teisę žeminti.

Despotiškų tėvų auginti vaikai būna tiek įgąsdinti, kad nedrįsta savo gimdytojams parodyti nė menkiausio priešiškumo. To priešiškumo jie sąmoningai nė nesuvokia. Tai kaip savo tėvą ar motiną jie pavadins savo priešais?

Laisvesnėje aplinkoje švelnesnių tėvų augintiems vaikams lengviau. Iš jų nebuvo reikalauta besąlygiško paklusnumo, todėl jie išdrįsta ir paprieštarauti, paprotestuoti, apginti savo interesus, išsaugoti savo nuomonę, jeigu ji nesutampa su stipresniųjų nuomone. Bet priešu pavadinti tėvą ir motiną?.. Ne, šito per daug ir jiems!

Priešo sąvoką mūsų sąmonėje iškreipia ir ideologijos pakištos fantazijos apie tariamus “priešus”. Tarkim, daugelis lietuvių patiria išreikštą arba nelabai aiškų priešiškumą rusams, nes jie “okupavo”. O katalikams nuo inkvizicijos laikų peršamas priešiškumas žydams, kurie “nukryžiavo” ir iš krikščionių vaikų kraujo “kepa macus” (žydai grįžtamuoju ryšiu turėtų jausti atitinkamą priešiškumą krikščionims, kurie “šaudė”). Šiuo metu vakariečiams patyliukais peršamas priešiškumas musulmonams, nes jie “fanatikai” ir “priešinasi demokratijai”, jau galima įžiūrėti priešiškumo ir “geltonųjų rasei”. Štai mano kaimynui per visą gyvenimą nieko blogo nėra padaręs nė vienas žydas, rusas, musulmonas ar kinas, bet mano kaimynas “žino”, kad anie “nusiteikę prieš mus”.

Įsivaizduojami priešai yra baisesni už realius. Žemėj nerasi tokių pabaisų, kokios gyvena pasakose. Kaip aš galiu mylėti kažkokius monstrus? Kaip tu gali su jais lyginti mano tėvą ir motiną? Viskas taip gudriai supainiota, net nuostabu: vietoj tikrų priešų, kurie mums realiai kenkia, nieko dėti “žydai”, “musulmonai”, “siauraakiai” ar pasakų monstrai.

Geriau pažiūrėjus, supainiota ne tik priešo, bet ir meilės sąvoka.

Kas tai per daiktas - meilė?

Yra sakoma, kad tą jausmą sunku apibrėžti, nes meilės veikiamas žmogus gali pasielgti labai įvairiai. Visgi tas žodis yra, ir mes turim žinoti, ką jisai reiškia.

Jeigu atmesime laikinus susižavėjimus ir absoliučius idealizavimus, iškart pamatysim, kad meilė - tai pastovus palankumas. Savo dukrą mylim vienaip - globėjiškai, savo žmoną - kitaip, aistringai, ištikimam draugui meilę rodom vienokiu būdu, mylimajam jaunikiui - kitokiu, tačiau bendra yra tai, kad visiems tiems žmonėms jaučiame palankumą, ir tas palankumas pakankamai pastovus. Galime būti supykę ir ant vaiko, ir ant draugo, ir ant sutuoktinio, bet vis tiek širdies gilumoje išliekam su jais ir nelinkim jiems blogo.

O kaip religijos ir kitų prietarų priešas Jėzus liepė mylėti priešus? Argi ne taip, kaip mes mylime savo vaikus, tėvus, draugus, sutuoktinius? Negi jis liepė būtinai gultis su jais į lovą, nematyti jų ydų, atiduoti dėl jų gyvybę? Ne, jis sakė kur kas paprasčiau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus. Melstis - ne būtinai bubenti bažnyčių sukurtus burtažodžius, užtenka širdyje palinkėti, kad kitam gerai pasibaigtų kelionė, kad apskritai jam būtų gera diena. Argi ne tai mes darome su savo tėvais, draugais, sutuoktiniais, kaimynais, nors tie labai dažnai kerta per mūsų interesus?

Tai kur problema?

Problema, kad mes susipainioję. Labai dažnai širdyje puolame tuos, kurie iš tiesų nejaučia mums priešiškumo, garbinam tuos, kurie kenkia. O tai, ką švelnesnio jaučiam kitiems, kažkodėl nelaikome meile.

Pamėginkim iš naujo pažvelgti į artimiausius žmones. Štai tavo motina. Apie tai, kad ji skausmuose gimdė tave, dabar nebekalbėsim. Tu tai žinai ir pats, ji pati tai nuolatos kartoja. Augino, globojo - aišku ir tai. Dabar laikas žinoti, kad ji ne tik augino, bet ir labai stengėsi, kad tu neužaugtumei, kad išliktumei vaikas, jos kūdikėlis, bejėgė būtybė, kurią ji galėtų valdyti. Ji mokė tave, bet kruopščiai stebėjo, kad neišmoktumei būti laisvas. Todėl tu nemoki daugybės labai paprastų darbų. Ji rengė tave, bet prižiūrėjo, kad jos akyse išliktum nuogas kaip kūdikis. Štai kodėl tau gėda ką nors blogai apie ją net pagalvoti - jos akys tau tarsi rentgenas. Štai kodėl tu toks neryžtingas, drovus, neapgini savo nuomonės, nors puikiai žinai, kad esi 100 proc. teisus.

Tokį tave padarė ji.

Susipažink - tai tavo motina.

Ji tavo priešas.

Išsigandai? Nebijok, jos nereikės nužudyti, sumušti, pasmerkti, atstumti, palikti.

Dabar ją galėsi mylėti ne tik dėl to, kad ji skausmuose kažkada gimdė tave (tarsi būtumei prašęs), nesudėjo akių naktimis prie tavo lovelės, kad atidavė tau skanėlesnį kąsnį. Dabar ją galėsi mylėti dar ir dėl to, kad pamatei, kokia ji pati silpna, bejėgė, kaip ji bijo visko aplink, kaip ji baiminasi kažką prarasti, kaip ji laikosi įsikibusi tavęs tarsi šiaudo, kaip ji išsigandusi perša netikrą kaltę, kaip ji siurbia tavo syvus, nes kito maisto paprasčiausiai nežino.

Pagaliau pažinai.

Dabar, tik dabar iš tiesų ją pradėsi mylėti.

Dabar ją myli dar ir kaip priešą - meilė tapo pilnesnė.

Tai, kas trukdė anksčiau, tu pavadinsi baime.

Rodyk draugams

Komentarai (9)

kostia2008-10-12 09:29

manęs niekas niekada nera mylejes. Tokiu kaip aš nemyli.

Redagavo Petras 2008-10-12 09:36

Rasa2008-10-12 15:12

Netikiu, Kostia :D Gal tu tik nematei? Ar nenorėjai matyti. Atsimerk! O pats? Myli save ar irgi esi sau tik priešas?

Rasa2008-10-12 16:22

Parašiau, o paskui "toptelėjo", kad Petras ko gero "paredagavo" :D Kostios pasakymą, nes ten parašyta, kad redagavo Petras. Ko gero paliko tik jam patinkančius žodžius… :)))))
Juokauju, tikrai nenoriu nieko įžeisti :P

Petras2008-10-12 16:33

Visi čia elgiasi pagal šios svetainės, o ne, tarkim, alinės, zoologijos sodo arba kiaulidės taisykles. Akmuo, paleistas kitam, sugrįžta pačiam. Kitaip būti negali.

Rasa2008-10-12 17:42

Petrai, aš tai atsimenu atsimenu :)

deimantukas2008-10-12 18:58

Kai aš po trupučiuką suvokiau, kad mano tėvai yra man dar ir priešai-man labai palengvėjo,atsimerkiau ir pradėjau juos dar labiau mylėti.Išnyko perdėtas garbinimas ir keliaklupsčiavimas jiems, mes pamažu tampame lygiaverčiais.Sunkiai, bet tampame.Jie dažnai nesupranta, kas vyksta.Bet svarbu, kad suprantu aš.Tas "mylėk savo priešą…" labai sunkiai man buvo suvokiamas.Dabar-ledai pajudėjo.

gyvenimoekstremumai2012-02-26 12:24

aš visada galvojau, jog didžiausi mūsų priešai esame mes patys sau. :)

Petras2012-02-26 13:04

Taip, gyvenimoekstremumai, reikia negailestingai kovoti su savimi, na, bent išspardyti užpakalį. http://petrasdargis.lt/?q=ra%C5%A1iniai/kaip-nugal%C4%97ti-save

Sa :)2012-02-26 21:49

patiko “isspardyti uzpakali”… :)

Rašyti komentarą

Tavo komentaras