BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sudaužytas pasaulis VI

Antrasis “aš”

- Mūsų antrasis “aš”, - pasakė turistė, dėdama į mano golfuką savo
kuprinę. Ignalinoje užsukome į krautuvę, po to žadėjom važiuoti toliau,
ir jie būtų galėję kuprines palikti mašinoje, bet šiek tiek padvejoję
nusitempė jas ant pečių į prekybos centrą. Buvo matyti, kad jiems
truputį baisoka likti be savo antrojo “aš”. O jeigu dings? O jeigu esu
koks sukčius ir nuvažiuosiu, palikęs juodu be nieko?

Jie nukrypavo į krautuvę, palinkę po savo antruoju “aš”.

Reikia pasakyti, tai buvo du jauni žmonės, ir jų antrojo “aš” našta
dar nebuvo labai didelė. Kuprinėje - būtiniausi daiktai, be kurių, jie
tuo įsitikinę, gyventi nebūtų įmanoma. Ko gero, ten buvo su kūnu labai
artimai susiję dalykai. Peilis - didesnis ir aštresnis dantis, kirvukas
- sunkesnė ir stipresnė ranka, šaukštas - talpesnis delnas, šakutė -
smailesni pirštai, dantų šepetukas - tobulesnis nagas, atsarginiai
drabužiai - šiltesnė oda ir kailis, kuriuo jie nuo gimimo neturi…

Kur nors mieste liko kur kas didesnis jų “aš”. Tai namas. Jauna
porelė savo tikrojo namo gali dar neturėti, glaustis kur nors
bendrabutyje arba nuomotis kampą svetimame “aš”, bet mintyse ir
svajonėse toks namas tikriausiai jau stovi. Iš pradžių tai gali būti
mažas namelis ant vištos kojelės arba nedidelis kambarys su virtuve
dideliame daugiabutyje, bet vėliau jis turi didėti, augti, plėstis, o į
senatvę gali pavirsti tikra pilimi. “Mano namai - mano tvirtovė”, -
sako anglai apie savo išsipūtusį “aš”, kuris juos turėtų apginti nuo
baimių.

Šiandien jauna porelė laiminga, atradusi vienas kitą ankštoje
palapinėje,  kuri jiems atstoja bendrą odą. Gali būti, po kažkiek metų
jie pasiklys savo dideliame name ir neberas vienas kito. “Kokie buvom
laimingi”, - kartais jie paslapčia prisimins prie laužo praleistas
naktis, kai jų antrasis “aš” dar tilpo į vieną nedidelį maišą. Arba
kūrens židinį, per televizorių žiūrės laukinio turizmo kelionių laidas,
prisimins save ir stebėsis: “Kaip mes tada galėjom gyventi be nieko?”

“Nieko neturi - esi niekas”, - sako žmonės.

Absoliutus niekas. Pamėginkit įsivaizduoti save be gausybės rakandų -
iš pradžių net neišeis. Dabar pažvelkit į kampą, kur laikot seniai
padėtus daiktus. Kada vilkėjot šitą drabužį? Kada skaitėte šitą knygą?
Ar dar skaitysit? Ne? Bet neišmetat… Išmesti? Kaip šitaip galima -
juk tai vertybė!..

“Viską palik ir sek paskui mane”, - sako Jėzus, o mes susigūžiam iš baimės. Kaip tai - viską palikti?!.

Visgi daugybė žmonių laikas nuo laiko mėgina pasprukti nuo savo
antrojo “aš”. Vieni visoms atostogoms nusitrenkia į pasaulio
kraštą, kiti bent savaitgaliui išlekia kur nors į gamtą arba į svečius.
Pažįstu namisėdų šeimą, kurį bijo savo antrąjį “aš” palikti bent
nakčiai, mažai bendrauja su nepažįstamais žmonėmis ir rytas vakaras
sukasi nedideliame draugų bei giminaičių rate, kruopščiai laikosi
įprastų religinių tradicijų bei liaudiškų papročių, gyvena įprastais
teleserialais ir reklama, į nedaug realesnį politikos pasaulį žiūri pro
tą patį akių pakaitalą televizorių, kuris atstoja ir galvą, kas vakarą
vienu laiku užrakina tvirtas
namo duris ir aukštus kiemo vartus, saugančius jų pasaulėlį nuo baimių,
visgi ir ta šeima, kad ir bijodama, sykį per metus, lapkričio pirmąją,
peržengia savo ribas ir išvyksta už kelių šimtų kilometrų aplankyti
mirusių bei gyvų giminių ir savo akimis pamatyti kaimą.

Jie nėra atsivertę Evangelijos ir neturi
supratimo, ką kalbėjo ir kur kvietė kažkada tarp žmonių atklydęs
kažkoks Dievas, niekada jie neskaitė ir keliaujančių filosofų teorijų.
Vadinasi, jie tai daro instinktyviai, šaukiami iš namų kažkokio vidinio
balso.

Iš kur tas balsas? Kieno jis?

Gal tai - mūsų tikrasis  “aš”? Tai, kas lieka, palikus namus,
daiktus, netgi kuprinę su visomis smulkmenomis, diplomus, pinigus,
titulus, vardus, etiketes, kryželius, maldaknyges, tradicijas,
machaniškus įpročius…

Mūsų vidinis nuogybės balsas, kuris prabyla Dievo kalba. Neskaitei knygoje Dievo Žodžio -
jis prabyla iš tavo širdies, kviesdamas pabėgti nuo aplinkos ir
grįžti pas Dievą - atgal į save.

Ar gali būti, kad tai - vienas balsas, šaukiantis tą patį Žodį?

Bus daugiau (tikriausiai)

Rodyk draugams

Komentarai (4)

Sveikas2007-08-08 09:57

Talentingai parašyta!

deimantukas2007-08-08 11:21

bet aš irgi turiu daug savo antrųjų "aš".Tikrai labai sunku būtų nuo jų atsisikirti.Dažnai man gera su jais.Kai atsibosta-būnu tik su savim.Bet po to vėl ir vėl pasiilgstu ir vėl su jais susitapatinu.

Petras2007-08-08 12:36

Manau, labai gerai, jeigu žmogus jau gali atskirti savo netikrąjį "aš". Mano supratimu, tai didelis žingsnis link tikrojo savęs.

Tegu ir dažnai tapatinamės su savo pakaitalu, grubiai suręstu iš negyvų daiktų ir susigalvotų vardų bei rangų, bet jeigu pradedame suvokti, kad tai - žmonių įpiršta ir pigia kosmetika užmaskuota klastotė, atsiranda viltis, kad atmetimo principu, nusijodami vis naują ir naują socialinių pelų sluoksnį, kada nors atrasim save - paties Dievo pasėtą tikrąjį grūdą.

Kur kas blogiau, jeigu žmogus suauga su kėde, uniforma ar vėliava kaip medis su įkalta vinimi.

Trauki vinį - medis dejuoja.

Jokios vilties žengti žingsnį už savo užsitvertos tvoros.

Anonymous2007-08-10 09:23

Kuo ilgiau gyvenu, tuo daugiau daiktų supa mane.Namas didelis, nereikalingi daiktai "keliauja" ant aukšto, ten kaupiasi viso gyvenimo "muziejus",kuris nebus reikalingas nei mano vaikams nei anūkams.Paprasčiausia būtų išmesti viską, nes jei jau ten mėtosi, reiškia nebereikės.Bet vėl ir vėl perdėlioju juos, užplūsta prisiminimai, ir vėl palieku, puikiai suvokiu, kad prisiminimai liks, nepriklausomai nuo to, išmesiu daiktus ar ne.

Gyvenimas- tai Kelias…todėl nereikėtų apsikrauti "nešuliais", trukdančiais keliauti, geriau turėti patikimą pakeleivį:)… tik nėra taip paprasta, nuėjus daugiau nei pusę savo Gyvenimo Kelio, atsisakyti tos "kuprinės",kurioje be viso ten esančio gero, dar tiek daug šlamšto nešioju kartu.

aralzero

Rašyti komentarą

Tavo komentaras