BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sudaužytas pasaulis V (papildytas)

Etikečių rinkinys

- Aš - katalikė, o ne kokia nors stabmeldė, - pareiškė įsižeidusi
moteris, bet negalėjo paaiškinti, kuo jos garbinama statula skiriasi
nuo budisto garbinamos statulos.

- Aš esu žmogus išgeriantis, bet ne koks nors prasigėręs Pitlius ar
Parkeris, - sykį man pareiškė nuolatinis Pitliaus ir Parkerio
sugėrovas. Galime neabejoti, kad labai panašiai jo tapatybės šalinasi
ir Pitlius su Parkeriu, kurie, aišku, išgeria, bet šiaip ar taip, nėra
tiek prasigėrę, kaip šis nusmuktkelnis.

Kažkada labai pasipiktinau sužinojęs, kad narkomanai šalinasi
alkoholikų. Girdi, jie pakaifuoja, tai tiesa, bet vis dėlto jie esą ne
kokie nors tarpuvartėj apsimyžę alhašos. Kokia kvaila arogancija,
pagalvojau. Na, mes su draugais išgeriam, tai tiesa, kartais
padauginam, būna visko, bet mes tai nesikalame į veną kaip tie narkašos
ir nesišnekame su angelais!

Yra žmonių, kurių tapatybės šalinamės, yra žmonių, su kuriais labai saldu tapatintis.

- Mes su Sabu mokėmės vienoje mokykloje, - giriasi vidutinio ūgio
krepšinį menkai mokantis žaisti žmogus, atradęs bet šiokį tokį bendrumą
tarp savęs ir krepšinio žvaigždės.

- Dionizas Poška, Stulginskis, Kairys ir aš esame kaltinėniškiai, -
mėgstu juokais pristatyti “bendrus kaltinėniškius”, bet kažkodėl
niekada nepabrėžiu, kad esu iš tos pačios vietos, kaip tie anksčiau
minėtieji Pitlius bei Parkeris ir tas trečiasis neprasigėręs jų
sugėrovas. Neteko girdėti, kad kas nors, laikraštyje paskaitęs apie
kokią nors šlykščią pedofilijos bylą, imtų aiškinti, kad jis su tuo
pedofilu mokėsi vienoje klasėje ir kartu su juo vaikščiodavo į šokius.
Greičiau atsitinka atvirkščiai - būna, kad artimiausi giminės šalinasi
nusikaltėlio giminystės, o apaštalas Petras išsigynė ir Jėzaus, kai tam
buvo priklijuota nusikaltėlio etiketė.

Vienos etiketės yra puikus prekinis ženklas, o kitos - tarsi žydui
nacių prisiūta šešiakampė žvaigždė. Bet ar po šešiakampe žvaigžde žydas
iš tiesų pasidarė blogesnis? Ar Einšteinas būtų pasidaręs kvailesnis,
jeigu naciai šešiakampę būtų prisiuvę ir jam?

Tarsi acto etikete pažymėtas vynas taptų actu arba pasigertume nuo etiketės “vynas”…

Kai mano pažįstami ima rimtais veidais svarstyti “nacionalinius
skirtumus”, girdi, lietuviai pasižymi tokiais ir tokiais būdo bruožais,
o rusai - štai tokiais, aš jiems užduodu tokią nacionalinės tapatybės
mįslę: viena mano pažįstama Lietuvos rusė ištekėjo už Lietuvos
ukrainiečio, o jos vaikai save laiko lietuviais. Iš ko - iš ukrainiečio ar rusės - jie paveldėjo lietuvybę?

Mano kaimynas pabrėžia esąs katalikas, nes jis buvęs pakrikštytas katalikų bažnyčioje.

- Tu iš tiesų prisimeni, kaip tave krikštijo? - sykį paklausiau.

- Aš neprisimenu, kaip mane gimdė, bet esu gimęs, - atsakė jis labai gudriai.

- Taip, aš matau, kad tu gyvas, - atsakiau jam. - O kaip turėčiau
pamatyti tavo katalikybę? Būtum žydas - kas kita, būtumei
apipjaustytas…

- Yra dokumentai.

- Pats žinai - mūsų bažnyčia sudegė ir neliko jokių dokumentų.

- Na, man sakė tėvai. Kodėl neturėčiau tikėti tėvais?

- Tėvai niekada nesakė, kad tave atnešė gandras?

Kaimynas netikėtai apreiškė, kad jis nebenori kalbėti šita tema.
Nepamiršiu išgąsčio, kurį vieną akimirką pamačiau jo veide. Matyt,
giliausias jo sąmonės kerteles pasiekė stulbinanti prielaida, kad visas
jo įsivaizduojamas tapatybės pamatas gali būti tik fikcija. Tarkim, jo
tėvai su krikšto tėvais išvažiavo krikštyti, bet sugedo mašina, juos
užpustė kely ar dar kas nors atsitiko, jie pavėlavo į bažnyčią, kunigo
nebebuvo, o grįžę nenorėjo griauti krikštynų baliaus, tai pamelavo, kad
viskas buvo tvarkoj, slapta sutarė vaiką pakrikštyti kitą sekmadienį,
bet tada neturėjo laiko, paskui pamiršo, paskui buvo gėda krikštyti
paaugusį berniuką…

Laiko turėdami, galime tokiu būdu prasijoti visas savo etiketes. Įdomu, ar po jomis rasit ką nors, išskyrus kitas etiketes?

Jeigu kai kurios etiketės slegia,
galit su jomis atlikti vieną fokusą. Tarkim, jums atrodo, kad darbe jus
laiko nevykėliu ir į visus jūsų pasiūlymus žiūri skeptiškai, nes
kažkada keletas jūsų pasiūlymų tikrai nepasisekė. Dabar ramiai
atsisėskit ir pamėginkit įsivaizduoti tokį dalyką: iš tiesų jūs nesate
joks nevykėlis, tik užsidėjote kvailą nevykėlio kaukę. Mintimis
nusikelkite į kitą vietą, ten, kur niekas nieko nežino apie nevykėlio
kaukę, tarkim, į draugų ratą arba į šeimą, kur jus laiko visai kitu
žmogumi, gal net apsukriu, o dabar laisva valia pasirinkite tapatybę.
Kas jūs toks: nevykėlis ar tas kitas žmogus? Rinkitės.

Atsimenu, kaip man buvo sunku pasirinkti naują tapatybę ir pasakyti: “Aš alkoholikas, negeriu”. Daug kas nustebo, susižvalgė, kiti juokėsi. Bet jie turėjo susitaikyti, kad sugėrovo etiketė man jau beprasmis prielipas. Pačiam buvo labai keista pirmą sykį ištarti: “Aš nerūkantis”. Bet aplinkiniai jau susitaikė su tuo ir nebeprašo nei užrūkyti, nei pridegti. O aš pats žinau, kad tokios etiketės, kaip girtuoklis, rūkorius, nusidėjėlis, nevykėlis yra beprasmiai ženklai, be kurių žmogus išlieka kaip buvęs.

Kiti dar labiau nuvargsta nuo
geriečio etiketės. Gudresni tėvai ir mokytojai vaikus auklėja ne
barimu, o gyrimu, įsiūlydami jiems tam tikras geriečių etiketes:
tvarkingas, drausmingas, pareigingas, paslaugus, stropus, darbštus…
Kartais taip norėtųsi patingėti, bet ar tai įmanoma darbščiam ir
pareigingam žmogui? Būtų gerai aną įžūlų tipą pasiųsti velniop, bet
kaip aš, kultūringas žmogus, taip pasielgsiu? Nebenoriu skolinti pinigų
anam sukčiui, iš kurio vėliau turiu išmušinėti paskolintą sumą, bet
kaip aš, toks draugiškas žmogus, neskolinsiu?..

Jeigu kartais našta pasidaro
pernelyg sunki, galite su ja pasielgti taip pat, kaip ir su nevykėlio
kauke. Pasilikęs pats vienas, imkit ir paklauskit savęs: iš kur jie
ištraukė, kad aš gerietis? Aš tik šypsausi, bet mintyse pykstu, aš tik
balsu nesikeikiu, bet pagalvoju dar ne to, aš tik darau paslaugas, bet
kartais tai atlieku tik todėl, kad nedrįstu pasakyti “ne”. Iš tiesų aš
visai ne tas, aš kitas žmogus! Jeigu esate itin korektiškas, bent
mintyse nusikeikit, jeigu itin paklusnus - bent mintyse pasiųskite
visus velniop. Suprantu, jus gali apimti nepaprasta baimė, bet jeigu
įveiksite ją, vieną kitą akimirką pasijusit laisviau, tarsi išsinėręs
iš negyvos odos.

Jeigu tokie triukai pavyks, labai greit pamatysit, kad etiketės yra tik prilipdyti ženklai, o iš etikečių susikurtas įvaizdis - viso labo reklaminė asmenybės  versija.

Aišku, yra etikečių, kurios žymi socialinius vaidmenis. Motinos
vaidmenį vaidinanti moteris iš tiesų yra motina, tėvo vaidmenį
atliekantis vyras tikrai turi vaikų. Tarkime, tėvo vaikai tikrai yra
tėvo… Prasideda abejonės? Ar bent vienas vyras galėtų šimtu procentų
garantuoti, kad vaikas iš tiesų yra jo?

Sakysim, galėtų. Jie su žmona, tarkim, metus iki gimdymo gyveno vienu du vienoje saloje, ir joks kitas vyras negalėjo prisigretinti
prie jo pačios. Taigi tėvas iš tiesų yra tėvas, tuo jis skiriasi nuo
visų kitų vyrų, kurie nėra jo vaiko tėvai. Bet va, kūdikis mirė. Ar
išnyko skirtumas tarp buvusio tėvo ir visų kitų vyrų?

Būna, kad vaikus užauginusi motina lieka tokia pat kudakuojanti
višta ir su vedusiais sūnumis elgiasi kaip su žindomais kūdikiais, o į
pensiją išėjęs nukaršęs gamyklos direktorius nemeta įpratimo komanduoti
visiems sutiktiems žmonėms, už šventų paveikslų vagystę teisiamas
nusikaltėlis teismo salėje netikėtai prisimena esąs katalikų kunigas ir
ima laiminti teisėją, prokurorą bei liudytojus… Ar jums neatrodo, kad
mūsų noras tapatintis su savo vaidmeniu yra, švelniai tariant,
truputėlį komiškas?

Tai kas mes tokie?

Kaip aš turėčiau save apibūdinti? Norėčiau tapatintis su Jėzumi ir
kitais garsenybėmis, bet žinau, kad nesu nei Jėzus, nei tos kitos
nepaprastos asmenybės. Šalinuosi bendrumo su Pitliumi, Parkeriu, bet
turiu pripažinti, kad sykiu su tais latrais žaidžiau vienoje smėlio
dėžėje ir po šiai dienai daug ką darau labai panašiai…

- Jeigu aš esu ne tai, kas
“mano odoje”, kas apribota mano kūnu, tai kas aš esu? Šitaip svarstant,
gali susvyruoti tapatybės jausmas. Kam tai reikalinga? Ar tai ir yra
Jėzaus liudijimas? - klausia mano skaitytojas, nenoromis pradėjęs matyti, kad jo įsivaizduojamos ribos nėra kažkas realaus.

Tikrai, o kaip į mūsų susigalvotą tapatybę žiūrėjo Jėzus? Ar stiprino ją, ar griovė?

Štai jums Jėzaus atsakymas:

- Jn 3,7 Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo.

Gimti iš naujo - ar tai ne nauja tapatybė?

Nauja tapatybė - ar tai ne atsisveikinimas su visomis senomis etiketėmis?



Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras