BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sudaužytas pasaulis V

Etikečių rinkinys

- Aš - katalikė, o ne kokia nors stabmeldė, - pareiškė įsižeidusi
moteris, bet negalėjo paaiškinti, kuo jos garbinama statula skiriasi
nuo budisto garbinamos statulos.

- Aš esu žmogus išgeriantis, bet ne koks nors prasigėręs Pitlius ar
Parkeris, - sykį man pareiškė nuolatinis Pitliaus ir Parkerio
sugėrovas. Galime neabejoti, kad labai panašiai jo tapatybės šalinasi
ir Pitlius su Parkeriu, kurie, aišku, išgeria, bet šiaip ar taip, nėra
tiek prasigėrę, kaip šis nusmuktkelnis.

Kažkada labai pasipiktinau sužinojęs, kad narkomanai šalinasi
alkoholikų. Girdi, jie pakaifuoja, tai tiesa, bet vis dėlto jie esą ne
kokie nors tarpuvartėj apsimyžę alhašos. Kokia kvaila arogancija,
pagalvojau. Na, mes su draugais išgeriam, tai tiesa, kartais
padauginam, būna visko, bet mes tai nesikalame į veną kaip tie narkašos
ir nesišnekame su angelais!

Yra žmonių, kurių tapatybės šalinamės, yra žmonių, su kuriais labai saldu tapatintis.

- Mes su Sabu mokėmės vienoje mokykloje, - giriasi vidutinio ūgio
krepšinį menkai mokantis žaisti žmogus, atradęs bet šiokį tokį bendrumą
tarp savęs ir krepšinio žvaigždės.

- Dionizas Poška, Stulginskis, Kairys ir aš esame kaltinėniškiai, -
mėgstu juokais pristatyti “bendrus kaltinėniškius”, bet kažkodėl
niekada nepabrėžiu, kad esu iš tos pačios vietos, kaip tie anksčiau
minėtieji Pitlius bei Parkeris ir tas trečiasis neprasigėręs jų
sugėrovas. Neteko girdėti, kad kas nors, laikraštyje paskaitęs apie
kokią nors šlykščią pedofilijos bylą, imtų aiškinti, kad jis su tuo
pedofilu mokėsi vienoje klasėje ir kartu su juo vaikščiodavo į šokius.
Greičiau atsitinka atvirkščiai - būna, kad artimiausi giminės šalinasi
nusikaltėlio giminystės, o apaštalas Petras išsigynė ir Jėzaus, kai tam
buvo priklijuota nusikaltėlio etiketė.

Vienos etiketės yra puikus prekinis ženklas, o kitos - tarsi žydui
nacių prisiūta šešiakampė žvaigždė. Bet ar po šešiakampe žvaigžde žydas
iš tiesų pasidarė blogesnis? Ar Einšteinas būtų pasidaręs kvailesnis,
jeigu naciai šešiakampę būtų prisiuvę ir jam?

Tarsi acto etikete pažymėtas vynas taptų actu arba pasigertume nuo etiketės “vynas”…

Kai mano pažįstami ima rimtais veidais svarstyti “nacionalinius
skirtumus”, girdi, lietuviai pasižymi tokiais ir tokiais būdo bruožais,
o rusai - štai tokiais, aš jiems užduodu tokią nacionalinės tapatybės
mįslę: viena mano pažįstama Lietuvos rusė ištekėjo už Lietuvos
ukrainiečio, o jos vaikai save laiko lietuviais. Iš ko - iš ukrainiečio ar rusės - jie paveldėjo lietuvybę?

Mano kaimynas pabrėžia esąs katalikas, nes jis esąs pakrikštytas katalikų bažnyčioje.

- Tu iš tiesų prisimeni, kaip tave krikštijo? - sykį paklausiau.

- Aš neprisimenu, kaip mane gimdė, bet esu gimęs, - atsakė jis labai gudriai.

- Taip, aš matau, kad tu gyvas, - atsakiau jam. - O kaip turėčiau
pamatyti tavo katalikybę? Būtum žydas - kas kita, būtumei
apipjaustytas…

- Yra dokumentai.

- Pats žinai - mūsų bažnyčia sudegė ir neliko jokių dokumentų.

- Na, man sakė tėvai. Kodėl neturėčiau tikėti tėvais?

- Tėvai niekada nesakė, kad tave atnešė gandras?

Kaimynas netikėtai apreiškė, kad jis nebenori kalbėti šita tema.
Nepamiršiu išgąsčio, kurį vieną akimirką pamačiau jo veide. Matyt,
giliausias jo sąmonės kerteles pasiekė stulbinanti prielaida, kad visas
jo įsivaizduojamas tapatybės pamatas gali būti tik fikcija. Tarkim, jo
tėvai su krikšto tėvais išvažiavo krikštyti, bet sugedo mašina, juos
užpustė kely ar dar kas nors atsitiko, jie pavėlavo į bažnyčią, kunigo
nebebuvo, o grįžę nenorėjo griauti krikštynų baliaus, tai pamelavo, kad
viskas buvo tvarkoj, slapta sutarė vaiką pakrikštyti kitą sekmadienį,
bet tada neturėjo laiko, paskui pamiršo, paskui buvo gėda krikštyti
paaugusį berniuką…

Laiko turėdami, galime tokiu būdu prasijoti visas savo etiketes. Įdomu, ar po jomis rasit ką nors, išskyrus kitas etiketes?

O taip, yra etikečių, kurios žymi socialinius vaidmenis. Motinos
vaidmenį vaidinanti moteris iš tiesų yra motina, tėvo vaidmenį
atliekantis vyras tikrai turi vaikų. Tarkime, tėvo vaikai tikrai yra
tėvo… Prasideda abejonės? Ar bent vienas vyras galėtų šimtu procentų
garantuoti, kad vaikas iš tiesų yra jo?

Sakysim, galėtų. Jie su žmona, tarkim, gyveno metus iki gimdymo
vienu du vienoje saloje, ir joks kitas vyras negalėjo prisigretinti
prie jo pačios. Taigi tėvas iš tiesų yra tėvas, tuo jis skiriasi nuo
visų kitų vyrų, kurie nėra jo vaiko tėvai. Bet va, kūdikis mirė. Ar
išnyko skirtumas tarp buvusio tėvo ir visų kitų vyrų?

Būna, kad vaikus užauginusi motina lieka tokia pat kudakuojanti
višta ir su vedusiais sūnumis elgiasi kaip su žindomais kūdikiais, o į
pensiją išėjęs nukaršęs gamyklos direktorius nemeta įpratimo komanduoti
visiems sutiktiems žmonėms, už šventų paveikslų vagystę teisiamas
nusikaltėlis teismo salėje netikėtai prisimena esąs katalikų kunigas ir
ima laiminti teisėją, prokurorą bei liudytojus… Ar jums neatrodo, kad
mūsų noras tapatintis su savo vaidmeniu yra, švelniai tariant,
truputėlį komiškas?

Tai kas mes tokie?

Kaip aš turėčiau save apibūdinti? Norėčiau tapatintis su Jėzumi ir
kitais garsenybėmis, bet žinau, kad nesu nei Jėzus, nei tos kitos
nepaprastos asmenybės. Šalinuosi bendrumo su Pitliumi, Parkeriu, bet
turiu pripažinti, kad sykiu su tais latrais žaidžiau vienoje smėlio
dėžėje ir po šiai dienai daug ką darau labai panašiai…

- Jeigu aš esu ne tai, kas
“mano odoje”, kas apribota mano kūnu, tai kas aš esu? Šitaip svarstant,
gali susvyruoti tapatybės jausmas. Kam tai reikalinga? Ar tai ir yra
Jėzaus liudijimas? - klausia mano skaitytojas, nenoromis pradėjęs matyti, kad jo įsivaizduojamos ribos nėra kažkas realaus.

Tikrai, o kaip į mūsų susigalvotą tapatybę žiūrėjo Jėzus? Ar stiprino ją, ar griovė?

Štai jums Jėzaus atsakymas:

- Jn 3,7 Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo.

Gimti iš naujo - ar tai ne nauja tapatybė?

Nauja tapatybė - ar tai ne atsisveikinimas su visomis senomis etiketėmis?

Bus daugiau (tikriausiai)

Rodyk draugams

Komentarai (3)

eklipas2007-08-09 21:37

iš naujo, galima vėl pulti… į netikėjimo neviltį.. gal tai reiškia, kad nebuvai atgimęs, kad visa kuo gyvenai ir džiaugeisi buvo klaida?

Petras2007-08-09 23:20

Suku ką nors pasakyti apie kito žmogaus būseną. Iš savo patirties žinau, kad gimimo skausmai trunka ilgai. Žmogaus gimimas - tai tarsi svogūno lukštenimas. Nulupi vieną priklausomybės sluoksnį - atrandi kitą.

Aš pirmiausia Jėzaus pagalba išsilaisvinau nuo alkoholio. Ėmiau ieškoti bendraminčių tarp religingų žmonių, su kuriais būčiau galėjęs pasidalyti savo patirtimi ir pasiklausyti kitų patirties. Buvo keista, bet niekaip negalėjau tarp jų rasti nė vieno bendraminčio, nors ėjau į sektas, man nemažai laiškų rašė religingi interneto skaitytojai. Apie dvasinius dalykus galėjau labai lengvai kalbėti su anoniminiais alkoholikais ir alkoholikų giminaičiais, netgi su kai kuriais "netikinčiais" kolegomis, bet religingingieji mielai kalbėdavo tik apie ritualus ir apie Senojo Testamento interpretacijas…

Netikėtai pamačiau, kad tai - visai kito tikėjimo žmonės, sekantys visai kitas dievais, bet jokiu būdu - ne gydančiu Jėzumi. O mano noras tapti religingu - tik mėginimas užsimesti "tikinčiojo", "geriečio", teisuolio vaidmenį…

Tikėjimas nėra socialinis vaidmuo, ir man tai buvo sunku suvokti. Jis neuždeda jokios pareigos, bet atsiranda vidinis poreikis, jis nežadina jokių lūkesčių, todėl nekyla pavojų nusivilti. "Mano jungas švelnus ir mano našta lengva", - sako Mokytojas. Gyvenimas tikrai yra lengvas, patrauklus, mielas dalykas, o Jėzus ir yra Gyvenimas. Neapkraukim gyvenimo pareigomis, nesuvaržykim taisyklėmis, neužminuokim lūkesčiais - ir jis išliks lengvas, švelnus kaip Jėzaus našta.

Dabar aš beveik nieko nedarau iš pareigos. Nejaučiu jokios pareigos grąžinti skolą - man paprasčiausiai malonu atsiskaityti su geru žmogumi, neužsikraunu ant savo pečių pareigos paremti suaugusius sūnus, bet pajuntu didelį malonumą, kai galiu jiems padaryti malonią staigmeną, netgi gana įtemptame savo darbe pradėjau rasti daugiau malonumo, negu nuobodžios įtampos…

Žinoma, tai dar ne paskutinis lukštas. Toli gražu. Mes esame prisiėmę tiek socialinių vaidmenų ir prisiklijavę ant savęs tiek etikečių, kad nusigrandyti visa tai, manau, neužteks vieno gyvenimo. Bet aš, tiesą sakant, ir neturiu tokio tikslo.

Tegu Gyvenimas būna toks, koks yra.

Ar aš nusivildavau? Taip, iš pradžių - labai. Žinoma, ir dabar patiriu frustracijų, bet visa tai - menkutė sloga po sunkaus plaučių uždegimo.

Kaip iš jų vaduojuosi? Taip, kaip tai darydavo pats Mokytojas. Sakau: "Tėve, norėčiau to ir to, labai norėčiau, bet jeigu ne, tiek to, tegu būna ne kaip aš noriu, bet kaip Tu". Arba: "Teesie ne mano, bet Tavo valia".

Padeda. Liudiju iš patirties - nepaprasti vaistai!

deimantukas2007-08-10 18:40

… :-)

Rašyti komentarą

Tavo komentaras