BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sudaužytas pasaulis IX: stebėtojas ir stebimasis

Stebėti pasaulį ir būti savo paties stebimuoju - bene pati nuostabiausia žmogaus galimybė. Piešti ir būti savo paties paveikslu, kalbėti ir būti savo žodžiu, groti fleita ir būti savo akordu, žiūrėti į veidrodį ir netikėtai suvokti, kad esi savo paties atspindys.

Tuo mes panašūs į Būtį, kuri atpažįsta save.

“Pradžioje buvo Žodis, - tokiais žodžiais prasideda Jono evengelija. - Ir tas Žodis buvo pas Dievą”.

Mes irgi - savo paties žodis.

Kas, ar ne žodis, labiausiai mus skiria nuo bezdžionės, šuns, pakelės klevo?..

Ieškodamas laimės, žmogus apkeliauja pasaulį, o laimę pagaliau randa sugrįžęs. Kitas nuo savo bėdų bėga už jūrų ir marių, o bėdos nusiveja ten. Galiausiai pamato - bėgti nebuvo prasmės. Gali pažinti žmones, išėjęs į platų pasaulį, bet jų prigimtį gali patirti ir kitaip - pažindamas pats save. Perptatęs savo smegenų vingius, savo tamsiausias gelmes, geriau suprasi ir kito minčių šešėlius.

Kosmosas yra ne tik kažkur ten - jis dar ir čia, many.

Jis tūno many kaip žodis, tarsi beribis nakties dangus spindi giliam tvenkiny.

Mums tik atrodo, kad yra du - mikro ir makro - pasauliai, bet iš tiesų tai vienas Dievo sukurtas pasaulis, visur jam galioja tie patys Kūrėjo nustatyti dėsniai. Tą jo kampelį, kuris truputėlį arčiau, matom šiek tiek gerėliau. Tarsi stovėtume beribiame ką tik sudygusių rugių lauke - visur kitur žalumos atrodo daugiau, tik čia, po kojomis, vienas kitas daigelis.

Aš pats - lyg mažas daigiukas, kuris išlenda iš mažo žemės grumstelio, užsauga, išsistiebia, pabyra šimtu daigų ir galiausiai suyra į milijonus molekulių, išplinta į visą beribio lauko platybę, ir jau niekas nežino, kur atsidurs viena ar kita jo molekulė - viena gal suspindės pienės žiede, kita gal tvinkčios krauju jūsų gyslomis arba tyliai leisis erelio plunksnoj ant miegančios žemės. Ir tu - tarsi lietaus lašelis, mažytė dangaus ašara, kuri krenta ant karšto akmens ir išsilaksto atomais.

Žiūrėdamas pro balkoną į šaligatviu bėginėjančius žmones, piko valandą judėdamas gatve kartu su begaliniu mašinų srautu, skriedamas dviračiu kur nors bulvaru netikėtai gali suvokti pasaulį kaip vientisą visumą, kurioje tu pats - neišardoma jos dalis. Antai tas žmogus, kuris trypčioja sankryžoje, yra toks pat, kaip ir tu, tik jis laukia prie perėjos, o tu sėdi mašinoje ir jo kažkodėl nepraleidi. Nuo uniformos išsipūtęs gatvės policininkas makaluoja raudonu savo valdžios ženklu ir iš aukšto žiūri į važiuojančių mašinėlių srautą, kurį galėtų bet kada sustabdyti vienu rankos mostu, - viską jis daro lygiai taip pat, kaip ir bet kuris kitas žmogus, apvilktas uniforma ir įgijęs stebuklingų valdžios ženklų.

Visi tie žmonės - tarsi viena klajojanti siela, ji atsiduria vis kitame kūne.

Kaip tai - viena?

Taip, Jėzus norėjo, kad visi mokiniai, įtikėję Jo mokymu, taptų viena.  “Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse”, - meldėsi Mokytojas. Jn 17,21

Ar mes supratom Jo norą?

Ar įmanoma patikėti, kad visa tai - vienas žmogus? Ir sankryžoje nedrąsiai mindžiukuojantis praeivis, ir išsipūtęs nuo uniformos policininkas - tai vis tu, tik kitoje situacijoje?

Netiki? Tu viską darytum kitaip?

Pagrindinė atribucijos klaida - mes neįvertinam situacijos ir kito elgesį esame linkę aiškinti būdo savybėmis. Vairuotojas per vėlai sustabdė mašiną ir įvažiavo į perėją - praeivis sustoja ir pasipiktinęs šaukia: “Chamas!” Iš tiesų tai joks chamas, o labai lėtų apsukų neryžtingas žmogus, tik per vėlai paspaudė stabdžių pedalą.

“Tai eruditas!” - žavisi studentai, žiūrėdami į savo dėstytoją, kuris iš tiesų yra vidutinių gabumų žmogelis, per daugelį metų kalte iškalęs vieną vienintelį savo dalyką. Mūsų dokumentus priekabiai krečiantis pasienietis gali atrodyti kaip žiaurus ir įtarus valdininkas, bet iš tiesų tai linksmas ir pakantus žmogus, kurio darbas dabar - tikrinti mūsų dokumentus.

Visi elgiamės pagal situaciją.

Žmonės, kurie prieš dvidešimt metų garbino Leniną, Marksą, kūjį ir pjautuvą, dabar taip pat ištikimai garbina vytį, trispalvę ir Gedimino stulpus. Jeigu pasikeistų laikai ir sugrįžtų ana situaciją, jie visi vėl sukluptų prie senųjų stabų. Nėra nė menkiausio pagrindo manyti, kad būtų kitaip. Mums tik atrodo, kad pasikeitė žmonės, bet iš tiesų pasikeitė tik situacija.

Žmogaus transformacija yra ne toks jau dažnas dalykas.

“Ne, aš taip nedaryčiau! - tvirtina žmogus, skaitydamas Evangeliją. - Aš neišduočiau Jėzaus kaip Judas, aš nepasmerkčiau Jėzaus kaip kunigai, aš nepalikčiau Jėzaus kunigų valiai, kaip tai padarė Pilotas…”

Iš kur tu toks tikras?

Gal tu buvai su Jėzumi, ir niekada jo neišdavei? Buvai kunigas, ir jo nepasmerkei? Esi buvęs Pilotas ir neatidavei Jėzaus kunigų teismui?

Kas žino kito žmogaus situaciją, tas nepasmerks. Tik buvęs rūkorius žino, kaip sunku mesti rūkyti. Kas metė gerti, supranta, - ne lengviau ir kitiems alkoholikams. Apie kalėjimo duoną papasakos tik kalinys, našlaitį geriausiai supras kitas našlaitis.

Kas nežino, mano, kad situacija - vieni juokai. Pašaliniam atrodo, kad viskas priklauso nuo valios, charakterio, išsiugdytų vertybių, tautybės, rasės ir kitų atributų. Save visada vertiname daug geriau, nei kitus, todėl drąsiai kišame galvą į kilpą - juk mes ne kokie bevaliai, mes gersime, bet nepavirsime alkoholikais, ragausim narkotikų, bet netapsime narkomanais, niekada niekada nesėsime į kalėjimą, netgi avarijų nepadarysime - juk mes atsargūs, ne kažkokie žiopliai…

O varge! Kiek tūkstančių metų šitai kartosis?

Kaip išsusukti iš beprotybės rato?

Pirmasis darbas, kurį galime tuoj pat padaryti - sumažinti atstumą tarp savęs ir to kito žmogaus, kurį norime teisti. Štai aš sėdžiu Tytuvėnų bažnyčioje ir klausausi senosios muzikos, puiki akustika dar labiau paryškina baroko subtilybes, smegeninė ištuštėja, joje nieko daugiau nelieka, tik klavesino ir fleitos vigrybės. Bet… O kas čia? Tilin, tilin!.. Velnias griebtų, tai kažkokia boba įeidama neišsijungė mobiliako! Ir kaip gali žmonės elgtis taip neatsakingai - eiti į rimtą koncertą ir neišsijungti savo sušikto mobiliako?.. Tiesiog chamizmas!

Nuošrdžiai išvaręs mintyse visą šitą tiradą, buvau pats sau besakąs, kad aš taip niekada nepadaryčiau, bet… Aš? O aš ar išjungiau savąjį?

O varge, pasirodo - ne!..

Vos nesusijuokiau. Išeitų, kad mintyse keikdamas tą neatsakingą, nekultūringą, chamišką bobą, iš tiesų vanojau pats save. Tarp manęs ir tos išsiblaškiusios moteriškės tik toks skirtumas, kad jai kažkas paskambino, o man - ne. Jegu būtų paskambinę man, mintyse ir ta moteris tikriausiai būtų burbėjusi ant manęs, vėlgi visokiais epitetais vanodama pati save.

Mano Mokytojas sako labai paprastai: “Neteisk ir nebūsi teisiamas”. Ilgai tų žodžių negalėjau suprati. Jeigu neteisiu aš, tai kur garantija, kad kitas neteis manęs?

Pasirodo, viskas yra paprasčiau. Teisdamas kitą, aš jau teisiu save. Neteisdamas kito, lieku pats nenuteistas. Sunku net patikėti.

Bet pamėginkim.

Štai iš priekio atvažiuojantis vairuotojas neperjungia artimųjų šviesų. “Kvailys!” - norisi burbtelt, bet daug sveikiau pasakyti: “Ir aš pamirštu”. Juk šimtus kartų išjungti tolimąsias šviesas pamirštu ir aš. Kam save vadinti kvailiu? Štai kitas gudrutis iš šalutinio kelio įlindo man po pat nosimi, turėjau stabdyti ir vos nepavadinau jo chamu. Bet juk daugybę kartų esu pasielgęs lygiai taip pat neatsargiai, dėl manęs kažkas kitas irgi turėjo staiga stabdyti… Kam sau klijuoti tokią negerą etiketę - chamas?

Neseniai kalbėjau su vienu žmogumi, kuris labai smerkė girtuoklius ir atsisakė sutikti, kad alkoholizmas - liga. Jo manymu, tai išvirkimas ir nieko daugiau.

Tas žmogus rūkė cigaretę po cigaretės.

- Nemėginai mesti? - paklausiau tarsi tarp kitko.

- Net kelis kartus!.. Truputį sumažinau. O visai - neįmanoma.

- Kodėl?

- Nesupranti? Sunku!

- O alkoholikui lengva?

- Tu manai, čia kažkas panašaus? - nuoširdžiai nustebo žmogus, ką tik smerkęs “visus kitus”, kurie, kaip ir jis, negali mesti kažkokio žalingo įpročio. Bet jam sunku, o tie “visi kiti” nemeta dėl ištvirkimo…

“Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies”, - sako Jėzus visiems auklėtojams, pamokslautojams ir teisėjams. Mt 7,5 Aha… O paskui, kada išsiritinsiu rąstą, tada pažiūrėsiu, kaip išimti krislelį iš brolio akies.

Deja, tūkstančiai, milijonai žmonių paleidžia iš rankų šį šansą ir patraukia gelbėti pasaulio - auklėti, mokyti, šviesti, taurinti kažką kitą. Vietoj to, kad patys šviestų kitiems tarsi miestai ant kalno, jie reikalauja, kad kiti užsidegtų savo širdžių žibintus.

Štai prieina misionierius ir moko mane Evangelijos.

- Ir kaip? - klausiu aš jo susidomėjęs. - Kaip pasikeitė tavo gyvenimas?

- Kas? Apie ką jūs?

- Man nepavyksta kai ko pritaikyti. Tarkim, atsuk kitą žandą… Ar jūs nejaučiat baimės? Man visada atrodo, kad nesaugu ir pralaimėsiu… Ką jaučiate jūs, kai atsukat žandą?

- Kam visa tai? - nustemba misionierius, po to sutrinka, nežino, ką atsakyti. Pasirodo, jis niekada nė nemėgino šitų ir kitų Jėzaus eilučių pritaikyti sau, jo misija - visai kitokia, daug “šventesnė”: mėtyti Jėzaus mokslą kitiems tarsi karštą bulvę.

Štai toks dvasingumas žmogaus, kurį aš laikiau itin dvasingu - jis toks pat, kaip ir mano…

Pravartu atsukti žvilgsnį atgal. Ne tik tada, kai norime smerkti, bet ir tada, kai kyla pagunda garbinti.

Štai pirmokėliai susižavėję žiūri į savo mokytoją. Koks jis didelis, kiek daug žino!..  Argi ne dievas?

Apie šį “dievą” jo artimėji gal pasakys ką kitą - tai be galo ribotas, labai negabus žmogus, jis mintinai kala ir kala tą patį dvidešimt metų. Parapijos davatkėlei jos prasigėręs kunigas gali atrodyti didis tik todėl, kad kalba į ją aukštai iš sakyklos, jo “išskirtinis dvasingumas” tikriausiai išsiskiria tik išskirtiniais margais tarsi povo drabužiais. Nukelk jį nuo sakyklos, nuvilk išskirtinę sutaną, ir tai bus mažas, pilkas, kompleksuotas žmogelis - toks pat, kaip ir tu arba aš.

Bene nesate matę, kaip supliūkšta buvęs policininkas, kai nuo jo nuvelka uniformą?

Duok tau uniformą - ir tu būsi toks pat grėmingas, pakelk į sakyklą - atrodysi toks pat didis.

Išeitų, nuplėšti uždangą tarp savęs ir kito žmogaus galime ne tik tada, kai smerkiame, bet ir tada, kai liaupsiname?

O kodėl ne, jeigu šito norėtume?

Štai aš sėdžiu teime, o teisėja atrodo tokia stipri kaip akmuo,  galiga tarsi paragrafas. Ko gero, juoda sutana tik paryškina tai, kas būdinga tai jaunai moteriai… Ieškovas mala liežuviu, kad jis dėl tokių, kaip aš ir kitų atsakovų turi daugybę bendravimo problemų - po kai kurių straipsnių su juo nesisveikina miesto inteligentija, universiteto aukštuomenė nenori su juo bendrauti, elito klubai neįsileidžia į savo vakarėlius… Ką gi, dabar mano eilė. Mes irgi girdėjom, atsakau rimtai, kad ieškovas turi bendravimo problemų, kad su juo nenori sveikintis ne tik inteligentai, bet ir kai kurie vidutinio sluoksnio atstovai, kad jo baidosi klubai, sporto komandos, netgi kiemo valytoja, kiek man yra žinoma, pereina į kitą kelio pusę…

Taip vis piešiu ir piešiu ieškovo paveikslą, teisėja manęs sustabdyti negali, juk atsakovui tik pritariu, tik patvirtinu tai, ką jis kalbėjo pats, na, truputėlį paryškinu, šiek tiek pašaržuoju… “Bet ar jūsų problemos susiję su straipsniais?” - pabaigiu netikėtai. Jauna akmeninė teisėja sutrinka, pažiūri į ieškovą, pamato jo ištįsusį,  nuo pykčio dėmėmis išmuštą veidą ir netikėtai pati prisidengia stora byla. O taip, jos pečiai truputėlį kilnojasi, mes visi matome - gerbiamą teismą suėmė juokas!

Matau ir aš - tai visai ne uola, tai paprasčiausias žmogus, toks pat, kaip ir tu, kaip ir aš, kurie neatsilaikome prieš komiškas situacijas - netgi tada, kai uniforma verčia elgtis kitaip.

O mano ieškovas - toks pat kvailys, kaip ir aš. Ne sykį ir aš esu bandęs pjauti ten, kur nepasėjau…

Štai ir nėra vidinio konfliko.

Nėra vidinio - neliks išorinio.

Nėra konflikto - ateina santarvė. Santarvė su savimi - tai santarvė ir su kitais.

“Mylėk savo artimą kaip pats save”, - pataria Mokytojas. Jis neasako: kitą mylėk labiau. Nei labiau, nei mažiau - tiek pat. Myli save - myli ir kitą. Nekenti savęs, užsiimi savigrauža, saviplaka, asketizmu, kankini save celibatais, vegetarizmais, sunkiais, nepakeliamais darbais - nekenti ir kitų.

Tavo neapykanta trykšta noru keisti kitus.

Geriau nė savęs nekeisiu.

Teesie Tavo valia… Ir tikrai - kodėl nepabandžius Jo valios? Kodėl neradus savy Jo karalystės?

Taip, tos pačios, kurios traukiam ieškoti kažkur po šventąsias žemes, kuri neva ateis kažkada po mirties.

Gerai pažiūrėk.

Tu ir nesi karalystė.



 

 

 

 

Rodyk draugams

Komentarai (2)

Edis2007-11-21 15:29

Išeitų, ne taip ir baisu būti savo paties stebimuoju.

alvydosas2007-11-21 18:35

dar karta ikyriai siulau visiems atgailauti ir melsti marija atleidimo.
http://www.lzinios.lt/lt/2007-11-21/istorija/siluvos_stebuklai_ne_musu_valioj.html

Rašyti komentarą

Tavo komentaras