BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sudaužytas pasaulis IV

Tapatybės mįslė

Kiekvienas žinome daugybę vardų bei pavardžių ir tikime jų magiška
galia reikšti tapatybę. Tarkime, žodžiai Petras Dargis turėtų žymėti
tam tikrą konkretų individą, šiuo atveju - mane. Bet aš žinau, kad taip
nėra, Petras Dargis - ne būtinai aš. Vienoje klasėje mokėmės du
Dargiukai, abu - Petrukai. Mokytojai bei vaikai dažnai mus
maišydavo, esame net kentėję už vienas kito išdaigas. Norint išvengti
painiavos, mokyklos žurnale prie mūsų vardų ir pavardžių buvo pridėti
tėvavardžiai. Mane atskirdavo iš to, kad esu Antano, o tas kitas
Dargiukas - Juliaus sūnus. Miestelyje mus dar skirdavo pagal gyvenamąją
vietą. Aš buvau Dargiukas iš Dargio daubos, o tas kitas - iš Šaltiškės.

Tikslesniam tapatybės žymėjimui dar būtų galima naudoti gimimo datą,
pirštų antspaudus, bet visa tai - gana išoriški požymiai, beveik nieko
nesakantys apie patį asmenį. Ką jums sako tai, kad esu Antano sūnus?
Juk vieno tėvo ir vienos motinos vaikai būna labai skirtingi. O gimimo
data? Jums ką nors reiškia sausio 17-oji? Man tai vadinamasis
gimtadienis, o jums? Ką apie mano asmenybę galėtumėte pasakyti iš mano
pirštų antspaudų arba iš to, kad augau tokioje vietoje, kurią vietiniai
žmonės po šiai dienai vadina Dargio dauba?

Konkrečiam žmogui pažymėti naudojame visumą daugybės išoriškų
požymių, kurie apie žmogų sako ne ką daugiau, negu kalinio numeris. Ką
jums sako 234587? Ar šis skaičius parodo, kad tai kažkoks iš motinos
rankų išplėštas bejėgis kūdikis, kurį nacių inkvizitoriai uždusino dujų
kameroje? O skausmas, neviltis ir apmaudas, bejėgiška vaiko patirta
situacija? Ar tuos dalykus irgi nusako skaičius234587?

Kuo daugiau požymių surinksime, norėdami išskirti konkretų asmenį,
tuo darysis painiau, o žmogaus tapatybė darysis vis didesnė mįslė. Ką
mes sužinome apie patį žmogų, jo charakterį, temperamentą,
polinkius, ydas iš jo vardo, pavardės, tėvavardžio, gimimo datos ir
vietos, pirštų antspaudo, genetinio kodo? Ar galime sakyti, kad
pažįstame žmogų, jeigu žinome visus šituos duomenis?

Tai gal imkimės kažkokių “vidinių” žymių?

Neseniai sutikau vaikystė draugą, kuris man išvarė visą tiradą epitetų:

- Sveikas, senas latre, ištvirkęs mergišiau, anekdotų karaliau, kokį dabar geri alų ir ką rūkai?

Sužinojęs, kad iš viso etikečių rinkinio man beveik niekas jau nebetinka, draugas negalėjo tuo patikėti:

- Nebegeri, nerūkai, neberenki anekdotų? Petrai, tai ne tu!

- Ne, tai vis dėlto aš, - nenusileidau.

Bet ar tikrai aš? Rimtai pagalvojęs, tuo šiek tiek  abejoju. Ar aš -
tas pats Petras, kurį kažkada pažinojo mano bičiulis? Jeigu ne tas
pats, tai kas esu aš? Ką žymi ši sąvoka? Kažką nuolatos kintančio ir
neapčiuopiamo? Kažkokį begalinį atomų darinį, begalinį judėjimą,
begalinės erdvės ir begalinio laiko sankirtą? O kaip ir kuo apibrėšime
begalybę?

Begalybė - tai ne tik nesibaigiantys kosmoso toliai. Tą pačią
begalybę rasime, gilindamiesi į mažiausią žemės grumstelį, į mažiausią
vabaliuką, dalindami jį į sudėtingiausias ląsteles, molekules, atomus,
kvantus… Kur ta elementarioji nebedaloma pasaulio dalis?

Štai ateina gatve nepažįstamas žmogus. Kas jis toks? Ką galime
pasakyti iš jo purvinų drabužių, neskusto veido, krypuojančios eisenos?
Kažkoks prasigėręs valkata? Ne, gerbiamieji - ne tik. Tai toks pat
begalinis kosmosas, kaip ir tu pats.

Rodyk draugams

Komentarai (2)

Robertas2007-08-05 14:19

Man tai žmogaus tapatybę atskleidžia jo darbai. Kaip pavyzdžiui: "A, čia tas, kuris nuolat kelia kivirčus" ar "Tai tas, kuris padrąsina visus, su kuriais susiduria". Tuomet iš tiesų nei vardas, nei pavardė jau nebėra tokie svarbūs…

Įdomu, kad tapatumo klausimą gvildeno ir Apaštalas Paulius savo laiške romiečiams. Tam tikru metu jis save atskyrė nuo nuodėmės, suprasdamas, jog jis - tai ne nuodėmė; jis - Dievo vaikas:

Rom 7,16 O jei darau tai, ko nenoriu, tada sutinku, kad įstatymas geras.

Rom 7,17 Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.

Petras2007-08-07 00:56

Paulius iš tiesų pastebėjo įdomų reiškinį, su kuriuo tikriausiai susiduriame kiekvienas, tik gal ne visi suvokiame. Mes dažnai darome tai, ko nenorėtume, o ko norėtume - nedarome, nors jaučiame, kad reikėtų. Tai galima būtų pavadinti suskilusia tapatybe. Viena dalis - mano, o kita - gal ir ne… Kurią` pasirinksime?

Man ši dilema buvo tapusi gyvybės ir mirties klausimu. Kuris iš tiesų esu tikrasis Petras? Kuris kartu su kitais savo likimo broliais padrąsindami vieni kitus smenga į savo paties mėšlą iki pažastų ir giliau, ar tas, kuris vis dėlto gali pasakyti "ne"? Ar tas, kuris ieško draugų pagirioms, ar tas, kuris vis dėlto ryšis pagirioms nebeimti butelio ir nukirsti šitą savižudišką draugystę?

Kiekvienas žmogus turi savo situaciją, kiekviena situacija unikali, todėl ir kiekvienas žmogus unikalus, nesvarbu, ar tai jis suvokia, ar ne. Visgi kiekvienas savo unikalioje situacijoje ieškome sau pavyzdžio, kažką pamėgdžiojame. Mano superpavyzdys yra Jėzus, jis man vienintelis tikrasis Mokytojas, kurio žodžiais ir pavyzdžiu neabejoju. O jis nebuvo minkštnugaris malonumų kalbėtojas ir gražių proginių tostų sakytojas. Vienus sutiktus žmones jis padrąsindavo, kitus stabdydavo, trečius botagu vijo lauk iš Tėvo namų. Mano galva, jis elgdavosi labai tiksliai pagal situaciją.

Kad aš taip mokėčiau!..

Jo tapatybė man ir patraukli, ir gąsdinanti. Ne mano kinkoms, bet norėčiau išmokti.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras