BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sudaužytas pasaulis III

Susigalvotos ribos

Aš jums buvau pasiūlęs įsivaizduoti, kad esame pasmerkti gyventi
savo kūne, kuris nuo viso likusio pasaulio atitvertas plonyčiu odos
sluoksniu. Nežinau, kaip pasisekė jums, bet vienas pažįstamas po tokio
pasiūlymo nustebęs pareiškė:

- O ką čia įsivaizduoti? Argi ne taip yra?

Atrodo, šis vaizdinys taip suaugęs su daugelio žmonių mąstysena, kad įveikti jo nebeįmanoma ir sapne.

Bet ar iš tiesų mes apriboti savo oda? Argi neturime tokių pojūčių,
kaip uoslė, klausa ir regėjimas? Argi skanaus kepsnio neužuodžiam per
keletą metrų, argi garsesnės muzikos negirdime už kilometro, ar mūsų
žvilgsnis nesiekia mėnulio, saulės žvaigždžių? O vaizduotė?..

Tai kiek mes siekiam? Negi mes nesam daugiau už mėsos centnerį?

Mes ir lytėjimu pasiekiam daugiau, negu aprėpia mūsų oda. Paklausykim, ką sako dviratininkas:

“Kelias buvo toks nelygus, kad aš ratais jaučiau kiekvieną skaudžią duobelę”.

Ar jums taip nėra buvę? Ar nesate bandę vairuoti automobilio ir
suaugti su juo, padidėti iki jo gabaritų? Labai įdomu valdyti kokį nors
sudėtingą mechanizmą, tarkime, ekskavatorių. Iš pradžių nesiseka,
rankos ir kojos dirba kas sau, ekskavatoriaus strėlė švaistosi, kur jai
patinka. Bet turėkit kantrybės, ir suaugsit su ekskavatoriumi, jo
strėlė ir kaušas pavirs jūsų kūno tęsiniais. Taip ir audėjos kūnas
susilieja su staklėmis, o žemę knisantis valstietis nejučiom suauga su
žeme.

Kaimiečiai žino gerą būdą akimirksniu atsijungti nuo visų rūpesčių
ir užmigti. Atsigulk kur nors ant žolės po medžiu ir žiūrėk į šakas,
paprasčiausiai klausykis lapų šnarėjimo, vėjo šniokštimo, ir pajusi
keistą medžio, vėjo, tolimų debesų artumą, tarsi pats būtumei tas
medis, vėjas ir plaukiantys debesys. Kadangi nei medžiui, nei vėjui,
nei debesims nieko nerūpi, tai ir pats paliksi be vienintelio rūpesčio.
Jeigu esi pavargęs, po kelių minučių saldžiai užmigsi.

Važiuodami autobusu ar troleibusu, miestiečiai gali pamėginti vienu
metu įsivaizduoti save ir visą didžiulę mašiną su visais žmonėmis, kaip
ji juda gatve, slenka su visu gatvės srautu, o srautas rangosi per
miestą lyg didžiulė gyvatė. Jeigu pavyks pasijusti darnia šito
didžiulio judančio srauto dalimi, jūs patirsit kažką panašaus į
palaimą. Galite pamėginti.

Aš nesakau, kad mums vertėtų tapti medžių, debesų, vėjo, mašinų ar
gatvės dalimi. Ja mums nereikia tapti - mes juk ir esame darni viso
pasaulio dalis, mums galioja tie patys traukos dėsniai, kaip ir
Himalajuose krentančiam akmeniui ar tolimiausiai planetai, mumyse teka
tas pats H2O, kuris varva iš krano, kuris srūva Nilu, iš kurio padaryti Šiaurės ašigalio
ledynai, kurį šlaksto parapijos kunigas ant savo maldininkų ir kuris
sustingo į ledą kur nors Jupiteryje… Mūsų genai - prieš tūkstančius
metų gyvenusių protėvių aidas, o mūsų vaikai ir ainiai po tūkstančio
metų gims tokiu pat būdu, kaip ir mes, nešdami tolyn tą patį gyvybės
fakelą. Nežinau, ar kur nors Vietname ant gėlės nutūpęs drugelis savo
sparneliais tikrai gali sukelti tornado kur nors Nevadoje, bet kad
Sarajeve į hercogą paleista kulka sukėlė pasaulinį karą - tai jau
istorijos faktas.

Rugsėjo pirmąją daug kas pajunta rudenį. Nesvarbu, kokia būtų diena
- ar lytų, ar žeme ritinėtųsi saulė, bet jie žinovų tonu pareiškia:

- Aha, visai kitas laikas.

Akys mato, kad šilta, kad vasara, bet žmogus sako: ruduo. Jeigu tuo ir pačiam
sunku patikėti, padaro išlygą: kalendorinis. O kas tai per daiktas -
kalendorinis ruduo? Ar jis yra tik kalendoriuje, mūsų vaizduotėje ar
ir kažkur kitur?

- Na, tai kažkokia laiko riba…

Laiko riba? Laikas iš tiesų turi ribas?

Stebėjau, kaip du kaimynai norėjo išsiaiškinti savo tėvų žemių
ribas. Vietoj riboženklių augę gluosniai išnyko, po visą lauką bujojo
tos pačios kiaulpienės, iš kažkur atsirado anksčiau nebuvęs melioracijos
griovys. Teko samdytis matininką. Jie turėjo tik žemės planą, o gamtoje
jokių ribų nebuvo.

Gamtoje nerasite jokių ribų nei tarp valstybių, nei tarp
kontinentų. Privačias valdas, valstybių teritorijas, kontinentų ribas
galima aptikti tik mūsų pačių pieštuose planuose ir žemėlapiuose.

- Bet žmonės tai skiriasi! - turėtų sušukti skeptikas. - Jonas - ne Petras, o Petras - tai ne Onutė!

Kiekvienas žinome daugybę vardų ir pavardžių, bet ar tikrai galėtume pasakyti, kas tasai Petras, Jonas, ką žymi vardas Onutė?

Neskubėkime ir pamąstykime.

Rodyk draugams

Komentarai (2)

Anonymous2007-08-04 07:35

Jeigu aš esu ne tai, kas "mano odoje", kas apribota mano kūnu, tai kas aš esu? Šitaip svarstant, gali susvyruoti tapatybės jausmas. Kam tai reikalinga? Ar tai ir yra Jėzaus liudijimas?

eklipas2007-08-07 03:19

kartais apie tai prisimenu, vaikystėje panašius žaidimus žaisdavau… dabar pradėjau vėl :)

Rašyti komentarą

Tavo komentaras