BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sudaužytas pasaulis I

Pasaulio pradžios legendos sako, kad iš pradžių viskas buvo gerai ir gražu, antilopės ir liūtai kramtė tą pačią žolę, visame pasaulyje vyravo taika, gėris ir grožis, o paskui kažkas atsitiko, rojaus idilė sudužo, harmonija dingo kažkur, visi ėmė pjauti viens kitą… Legenda graži, dramatiška, bet ir mįslinga - klausytojui lieka neaišku, kas tą pasaulį suskaldė.

Agresija ir autoagresija

Du mažyliai plūkėsi smėlio dėžėje tarsi balti viščiukai. Didelis lašai iš dangaus pasipylė taip netikėtai, kad jie išsigandę pašoko nuo žemės ir dūmė po obels šakomis. Abu stovėjo po didele stora šaka ir neiškentę kaišiojo delnus į lietų. Lašai buvo juokingai šilti, vienas berniukas išbėgo iš po obelas, padarė nedidelį ratą ir nusijuokęs sugrįžo atgal, po to išbėgo abu ir pradėjo šokinėti tarsi du iš tvarto ištrūkę veršiukai. Liūtis jų menkus drabužėlius permerkė vienu akimkirksniu, saugotis nebebuvo ko, tai jie šoko į ką tik atsiradusią balą ir pradėjo taškytis. Visur buvo pilna šilto vandens - vanduo krito iš dangaus, vanduo bėgo žemyn asfaltuotu taku, vando terlkšojo purvyne ir tryško iš po išdykėlių pėdų. Netgi atrodė, kad į lietų įsijautę purvyno mažyliai - patys iš vandens.

Liūties idilija nutrūko taip pat staiga, kaip ir užėjo. Į kiemą išbėgo šaukdama motina, nutvėrė mažylius už rankų ir už kažką bardama ėmė temti į laiptinę. Motinos riksmą papildė apiplėštų berniukų verksmas - iš jų ką tik atimtas šitoks stebuklas!

Kada užėjo lietus, mūsų kaimynas buvo ką tik išlipęs iš automobilio ir rakino duris. Rankose jis laikė pluoštą kažkių popierių, tikriausiai reklamos lapelių, kuriuos platindavo po laiptinių pašto dėžutes. Pradėjus kristi lašams, jis mėgino apsaugoti lapelius, abiejomis rankomis spausdamas juos prie kūtinės, vienu metu norėjo lipti atgal į automobilį, bet dureles buvo jau aužrakimęs. Tada susigūžęs pasileido per kiemą link laiptinės, o pasivijęs vėjo gūsis numušė nuo galvos kepurę ir pradėjo ridentgi asfaltuotu taku lyg kamuolį. Žmogus mėgino viena ranka nutverti kepurę, bet paleido lapus, ir tie pažiro pavėjui. Dabar jis mėgino gelbėti ir lapus, ir kepurę, vaikai juokėsi, o jis lakstė po kiemą, vėjas ištraukė iš pažasties dar saują sulytų lapelių, tada žmogus netikėtai sutojo ir numojo ranka. Viskas buvo beviltiška. Lapeliai išsilakstė ir permirko, kepurė nusirito į patvorį.

- Velniop! - iš reklamos agento lūpų išsiveržė apmaudas.

Štai matėm, kaip žmonės reagavo į lietų.

Vaikus netikėta liūtis nugąsdino, bet jie netrukus pamatė, kad šiltas lietus - nieko baisaus, kad tai - maloni dangaus dovana. Iš dangaus pasipylusį vandenį jie sutiko be galo palankiai.

Visai kitaip - agresyviai -  reagavo motina. Vaikus nuo lietaus ji išgelbėjo, nors gelbėti šiuo atveju nuo nieko jų nereikėjo. Galimas daiktas, ji reagavo pagal kokią nors akstesnę situaciją, kai ją pačią buvo užklupęs  visai kitoks, šaltas ir nemalonus lietus, po kurio ji, galima sdaiktas, sunkiai susirgo.

Kaip ten bebūtų, šį sykį ji nugalėjo - vaikai atsidūrė ten, kur buvo liepta.

Turime ir pralaimėtoją - netikėtai liūtės užkluptą reklamos agentą su pluoštu lapelių rankose. Jis buvo  visiškai nepasiruošęs tokiai situacijai, todėl neįstengė apsaugoti nei savo lapelių, nei savo kepurės. Savaime aišku, liūtis jam sukėlė apmaudą. Jis tikriausiai pradėjo pliekti save: “Koks aš kvailys, kodėl nepagalvojau!”

Galimas daiktas, kitą sykį į lietų jis reaguos panašiai, kaip ir berniukų motina - jo paprasčiausiai bijos.

Ir berniukų motinos, ir kaimyno susidūrimas su liūtimi iš esmės toks pat - tai konfliktas. Vienu atveju konfliktą sukėlė motina, reaguodama agresyviai ir be jokių kalbų atimdama iš vaikų lietų, kitu atveju kaimynas tarsi patyrė gamtos agresiją, prarasdamas pluoštą lapelių ir nukreipdamas agresiją į save - patirdamas apmaudą. Autoagresija - irgi agresija pats, tik nukreipta kitur.

Susidūrę su aplinka paprastai mes visi reaguojam agresija - arba nukreipiam ją į kitus, norėdami kažką pakeisti bei užvaldyti, arba nutaikom ją į save. Į save - kai nepavyksta įveikti kitų. Tada sakom, kad mes kvailiai, nevykėliai, nusidėjėliai, bubkapročiai.

O lietuje nebuvo jokios agresijos. Tai iškart pajuto vaikai, patyrę, kad lašai dideli, bet šilti tarsi dušas. Jie pamatė, patikrino, įsitikino ir reagavo taip, kaip ir derėjo pagal tą situaciją. Jie dar laisvi - nekaustomi nei ankstesnių pralaimėjimų, nei išsigalvotų baimių. Jie dar gali patirti pasaulį tokį, koks jis iš tiesų yra. Jie reaguoja natūraliai, spontaniškai, patirdami džiaugsmą.

Ar mes galėtume vėl išmokti į pasaulį pažvelgti vaikų akimis? Ar pasaulis mums teiktų džiaugsmo tarsi vaikams? Ar tai įmanoma?

Atrodo, ne tik įmanoma - ko gero, tai būtina sąlyga, norint patirti dangaus karalystės būseną.

“Jeigu neatgimsite ir nepasidarysite kaip vaikai, nematysite dangaus karalystės”, - sako Jėzus.

Daugybė rūpestingų mamų ir pareigingų tėčių tuos Dievon Sūnaus žodžius širdyje laido didžiausia nesąmone. Nesvarbu, kad to atvirai nepasako, bet visas pasaulis, įskaitant jo didingas bažnyčias, tuos žodžius kategoriškai atmeta.

Nesakau, kad juos lengva priimti. Bet pamėginti verta - juk šitoks atlygis!

Anapus ir šiapus

Pamėginkime įsivaizduoti, kad esame pasmerkti gyventi savo kūne, kuris nuo viso kito pasaulio atitvertas oda - plonyčiu gyvų ir į aplinką reaguojančių ląstelių sluoksniu. Mes - visa tai, kas šiapus odos. Visa kita - ne mes.

Šiapus odos - mūsų mikropasaulis, anapus - makrokosmosas, visata. O visuma - du pasauliai, atitverti vienas nuo kito plonyčiu odos sluoksniu.

Šis vaizdinys mums atrodo toks logiškas, kad juo paremta visa vakariečių mąstysena ir atrodo, jog pasaulis kitoks nė negali būti.

Kai tik vaikas pasako “aš”, jis kartu suvokia ir “ne-aš”. Pasaulis - tai jis ir kažkas kitas, kažkas svetimo, nežinomo, nepažinto, gąsdinančio. Vaikas negyvena dykumoje, jis turi “savų” žmonių - taip atsiranda “mes”. Mikrokosmoso riba truputėlį prasiplečia. Vėliau riboženkliai perkeliami dar keletą kartų, bet principas visą gyvenimą išlieka tas pats - sava ir svetima, mes ir jie, saviškiai ir priešai, tėvynainiai ir svetimieji, tikėjimo broliai ir kitatikiai, draugai ir priešai, gyvenimas ir mirtis.

Vieni fizines savo pasaulio ribas nukeliame labai toli, pasiekdami pasaulio ašigalius, kiti iš savo namų ar miesto neiškeliame kojos. Savo daro ir laikas. Kažkada nukeliauti į Vilnių kaimo valstiečiui buvo gyvenimo įvykis, šiandien nieko nenustebinsi, atsidurdamas kitoje žemės rutulio pusėje. Tai, kas vyksta kitame kontinente, mes tą pačią akimirką galime stebėti per televizorių, elektroniniu paštu laiškas iš Amerikos Lietuvą pasiekia vos ne šviesios greičiu.

Nežiūrint į tai, kad globalizacijos sąlygomis pasaulis tapo dideliu kaimu, tas didelis kaimas išliko suskilęs į mus ir ne-mus į gyvybę ir mirtį.

Kiek daug gali šitas plonytis odos sluoksnis, šita mažytė riba, kuri virsta namų tvoromis, bažnyčių šventoriais, valstybių sienomis!

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras