BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Su arba prieš

- Žmogus vis tiek silpnas, - sako ji.

Ji labai įdomiai maskuoja savo bejėgiškumą ir baimes. Vietoj to, kad sakiusi “jaučiuosi bejėgė, mane viskas gąsdina”, ji sako: “Žmogus vis tiek silpnas”.

Mes žiūrim, kaip Kudlius mėgina nuvilioti Kukį toliau nuo trobos. Kukis neina už šulinio. Kudlius visokiais būdais mėgina įtikinti, kad ten, šiek tiek tolėliau, yra labai įdomu - ten galima bėginėti, uostinėti ir net pasigauti pelių. Kukis žengia kelis žingsnius iš paskos, staiga išsigąsta, apsisuka ir mauna atgal į kiemą.

Jai  irgi atrodo juokinga.

Kažkada tai buvo ir man. Aš irgi gimiau šiuose namuose, o pirmasis prisiminimas - kaip ėjau per dedelį kiemą. Dabar kiemas nebėra didelis, o tada viskas buvo kitaip. Mane labai traukė nueiti ten, už daržinės, bet labai bijojau, kad neužpultų žąsinas. Paskui mane traukė didžiulis ir pavojingas miškas, bet bijojau paklysti.

Ir taip - mums visiems.

Kas ten, už posūkio?

Labai įdomu, bet gali būti baisu. Už posūkio gali tupėti vilkas, gali skraidyti ragana, su maišu rankose gali sėdėti žydas ir laukti krikščionių vaikų, iš kurių kraujo kepa macus.

Didžiulis pasaulis ir traukia, ir gąsdina.

Kas nugalės - trauka ar priešiškumas?

Jei nugalės trauka, ir Kukis, ir mūsų vaikai užaugs drąsūs, žingeidūs ir geranoriški. Tokie, kaip Kudlius. Žinau, jis tuoj pat dingtų tenai, už posūkio, nubėgtų į mišką, paženklintų svetkimus krūmus, patikrintų lapių uolas. Bet nenori palikti Kukio.

- Aš labiausiai bijau tamsos, - prisipažįsta ji.

Tamsa - nežinomybė. Tamsoje gali užpulti bet kas, net nežinai - kas. Atrodo, visas pasaulis užpuola tave tamsoje.

Tamsa yra juodas Dievas, visų baisumų baisumas. Vaiduokliai.

Jos tamsoje gyvena vaiduokliai.

Jie įsimetė daugiabučio namo sienose.

Naktį jie vaikto lubomis, dūsauja po grindimis.

Slapta nuo vyro, kad tas nesijuoktų, ji parsinešė iš bažnyčios šventinto vandens, apšlakstė sienas, lubas ir grindis. Padėjo šiek tik, bet nelabai.

- Visgi padėjo! - ji žiūri į mane tvirtai, tarsi aš pulčiau. - Jų kurį laiką nebuvo!

Kudlius parėjo paskui Kukį į kiemą ir atsisėdo šalia. Reikia palaukti, kol tas vaikas užaugs. Paskui jie abu nubėgs ir už šulinio, ir į mišką, ir dar toliau. Mudu su senučiu irgi pradėjom nuo kiemo, nuo miško, paskui ėjom toliau ir toliau. “Petri, kas ten galėtų būti už krūmo? - klausdavo jis. - Kaip tu manai?” Aš negalėjau žinoti ir mygau eiti greičiau. Tenai, už krūmo, būdavo kitas, dar nuostabesnis krūmas, už posūkio - kitas, dar nuostabesnis posūkis. Ir taip, beieškodami nuostabių paslapčių, mes vis didinom ratą. Pasaulis augo kaip ant mielių. Gražus, įdomus, paslaptingas, be galo saugus pasaulis.

Man buvo gerai - Dievas davė senutį. Pats Dievas buvo senutis ir rodė savo valdas.

O Kukį globoja Kudlius.

Ko neturėjo ji?

Ji tyli.

Dabar ji svajoja apie Šventąsias Mišias ir daugiabučio šventinimą. Turėtų padėti, bet vyras užjuoks. Ką pasakys kaimynai?

Sunku apie tokią svajonę prisipažinti ir man.

Ji buvo pas ekstrasensę. Parsinešė energetiškai pakrautos duonos. Irgi padėjo. Šiek tiek.

Ji norėtų išsivaduoti visai.

- Bet jeigu labai tikiu? - ji dabar žiūri maldaudama. - Petrai, pats juk sakei: yra toks daiktas - placebas!

Taip, placebas yra. Į daiktą nukreiptas tavo tikėjimas.

- Kodėl negaliu tikėti?

Gali - tikėk savo vaiduokliais. Stiprink savo tikėjimą. Turėtų padėti iš mišios, ir duona, ir užburtas vanduo.

- Petrai, tu iš tiesų nebijai tamsos?

Na taip, geriau įsijungiu lempą - tamsoje esu atsitrenkęs į spintą.

- Pats supranti - klausiu ne to…

Vaikystėj tikrai bijojau, paskui vaiduokliai išnyko.

- Visai?

O kaip dar?

- Ir tu jautiesi stiprus?

Na ne, o kam?

- Tu nemanai, kad žmogus vis dėlto mažas, silpnas, trapus? Ką tu gali prieš audrą, prieš vėžį, prieš lermtį, prieš mirtį?..

Na taip, prieš gamtą, prieš mirtį, prieš Dievą, prieš jo sukurtą pasaulį aš esu niekas. Teisingai sakoma - dulkė.

- Na štai! - ji apsidžiaugė.

Jai pasirodė - radome bendrą kalbą.

Bet aš nesu nei prieš Dievą, nei prieš Jo sukurtą pasaulį.

Staiga ji krūpteli.

- Ką nori tuo pasakyti?

Tą ir sakau: nei pasaulis yra prieš mane, nei aš prieš pasaulį. Esu pasaulio dalis, ir tiek. Didelė ar maža - koks skirtumas? Svarbu, kad derėčiau visam kūriny. Ir ko man pyktis su Kūrėju? Ko man svaičioti apie jo priešiškumą?

Ji tyli, kažką galvoja.

Ką tik išsigando, tai dabar jos baimė turėtų virsti pykčiu.

Mėginu aplenkti, sakau:

- Būtų geriau susitaikyti. Su pasauliu, su Dievu, su savo vaiduokliais…

Ką tik ji buvo tokia draugiška ir atvira, o dabar mūsų kalba nutrūko.

- Tu pats bedievis! - šauna piktai.

Ko gero, viskas buvo per greit. Gal per anksti pasakiau.

Kukis ėmė laižyti Kudliui nosį, ji lipa į savo mašiną.

Mes dar susitiksim.

Arba nebe.

Pasaulis geras arba grėsmingas. Žmonės draugiški arba pikti. Dievas kuria arba naikina. Myli arba gąsdina.

- Su Dievu! - palinkiu jai.

Rodyk draugams

Komentarai (2)

aralzero2008-10-15 10:23

Man kartais sunku yra suvokti, kad esu Dievo dėlionėje maža deranti prie viso kūrinio dalelytė. Ir tas pasaulis neatrodo toks draugiškas ir saugus.Belieka vadovautis tavo,Petrai , patirtimi ir galvoti , kad aš būtent čia ir turiu būti.Ir niekas manęs neišgąsdins ir yra kas mane saugo.

deimantukas2008-10-16 17:32

Sunki tema.Man daug darbo su savim,kas link šios temos.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras