BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Skiriamasis bruožas

Kunigų, Rašto
aiškintojų ir fariziejų Jėzus nevadino niekaip kitaip, tik veidmainiais.
Šiandien irgi mažai kas abejoja, kad veidmainystė - skiriamasis davatkų
bruožas. Kuo ji šventesnė bažnyčioj, tuo piktesnė namuose, kuo ji
kantriau klūpo ant kelių sekmadienį per apeigų valandėlę, tuo pikčiau
lipa kitiems ant širdies visą savaitę. Žiniasklaidos dėka išviešėjus
slaptam kunigų gyvenimui, prireikia nemenkų neurotinių pastangų, kad
patikėtumei jų profesijos šventumu. Paprastai matome  šokiruojantį
dėsningumą. Kuo didesnį dvasingumą klebonas demonstruoja šventykloj,
tuo brangesnis garaže jo limuzinas ar džipas, kuo saldžiau šypsosi
vyskupas, tuo jis skaudžiau gali įkąsti.

Kaip tai atsitinka? Ar religija paverčia dorą žmogų veidmainiu, ar
veidmainį traukia religijos teikiama galimybė kaitalioti kaukes?

Neseniai su vienu religingu žmogumi mėginau įminti kitą  seną problemą.
Jeigu katalikai žino Dievo draudimą garbinti stabus, tai ko jie
šliaužioja keliais apie savo statulas ir paveikslus? Jeigu Jėzus liepė
melstis užsirakinus kambarėlyje, tai kam jie bėga į šventyklas ir
aikštes? O jeigu Dievas yra visur, tai kurių velnių jie traukia į
šventas vietas? Ar Kryžių kalne, prie Aušros vartų, Šiluvoje Dievo yra
daugiau, nei tavo kambary arba gyvulių tvarte?

- Koks banalus, kiek sykių girdėtas klausimas! - atsakė man pašnekovas.
- Atsakysiu tokio vienuolio išmintingais žodžiais. Kai jo paklausė, ar
Dievas bažnyčioj kitoks, kad jis vaikščioja į bažnyčią, vienuolis
atsakė, kad bažnyčioj Dievas toks pat, tik jis pasidaro kitoks.

Eureka!

Jie netgi tai žino ir kaitaliojasi sąmoningai.

Galimas daiktas, tą trumpą akimirką, kai užsideda sekmadieninę šventumo
kaukę ir suklumpa po savo stabu, jie iš tiesų pasidaro truputį kitokie,
šiek tiek šventesni.

Arba taip jiems patiems atrodo.

Rodyk draugams

Komentarai (13)

Skeptikas2008-02-10 09:06

Tai jau taip. Kai jie kalba saldybes, geriau pasisaugoti.

aralzero2008-02-10 09:22

Kasdien būti geram ir tikinčiam kai kuriems žmonėms yra labai sunku, todėl galima retsykiais, pavyzdžiui, sekmadieniais, tapti labai dvasingais: klausytis pakylėtų graudžių pamokslų, stebėti "dvasingai" nusiteikusius klupančius kaimynus, matyti "švytinčias" dvasingumu ir pamaldumu davatkų akis… O kur tai daugiau pamatysi , jei ne tam skirtose vietose?Juk norėdamas tikrai bendrauti su Dievu, neini į bažnyčią, o bendrauji , kad ir virtuvėje plaunant indus ar sėdint tyloje savo kambary…Bet gi ar kas mato? ar kas žino?O bažnyčioje mato visi…Juk kaip gražiai skamba pasakojant bendradarbiams:" O, mes su šeima buvome per Kalėdas bažnyčioje, klausėmės Bernelių mišių"… Juk visai nesvarbu, apie ką mes tuo metu galvojome, ir aplamai buvome pirmą kartą metuose ten,bet gi buvome nustatytu katalikams laiku bažnyčioje, tvarkingai , taip sakant, su visa šeima…

Sveikas2008-02-10 20:01

kur buvote dingęs?

Tai jau esu ne kartą sakęs, bet pakartosiu:

Mano uošvis sakė, kad karščiausios miestelio davatkos jaunystėje buvo visai kitokios. Priešingos. Ir buvę komunistai taip pat karštai braunasi į bažnyčią, stumdydami kitus. Jie taip įpratę. Jie tokie. Nesvarbu, ko siektų, darys tai taip pat karštai ir nuoširdžiai.

Pastudijavus šventųjų biografijas, akysna krinta faktas, kad jie visi buvo nuodėmingi, tačiau po to laaabai atgailavo ir pelnė dangų.

Labai ir labai patogi gyvenimo filosofija.

Petras2008-02-10 20:53

Tikra tiesa - kaitaliodamas kaukes, veidmainis nei kiek nepasikeičia. Kaukės keičiasi pagal aplinkybes ir laiką (sekmadieniui, bažnyčiai - dvasinga, o paprastai dienai, saviškiams - paprasta, "žemiška"), bet vidus lieka kaip buvęs.
Vienas mano pažįstamas anais laikais buvo aršus ateizmo mokytojas. Sekmadieniais stovėdavo prie bažnyčios, registruodavo einančius o po to tąsydavo juos per ateizmo pamokas. Pasikeitė laikai, o jis taip ir liko sekmadieniais stovėti prie bažnyčios. Dabar jis registruoja tuos, kurie neateina, o po to tąso juos per tikybos pamokas. Pasikeitė specialybė (nuo ateizmo - prie tikybos), bet nepasikeitė pats žmogus - koks jis buvo nepakantus, toks ir liko, kaip jis stovėjo prie bažnyčios, taip tebestovi.
Panašiai atsitinka ir su religingomis kekšėmis, kai nebetinka vyrams - jos tik užsideda šventeivų kaukes, bet mintys ir kalbos tebesisuką apie tą patį. Tada apie tą reikalą jos kalbėdavo godžiai, dabar - piktai, smerkiančiai. Bet vis tiek - apie tą patį…
O ar negali būti tikrų pasikeitimų?
Gali ir būna. Aišku, rečiau, bet žmonės kartais pasikeičia.
Tarkim, alkoholikas meta gerti. Jeigu jis iš tiesų išsivaduoja iš pražūtingo potraukio, tai niekada nesmerks savo likimo brolių tebegeriančių alkoholikų. Kodėl? Todėl, kad nepavydi jiems. Pasenusi kekšė pavydi jaunoms moterims, nes ir dabar jai būtų saldu pakekšauti, išsivadavęs alkoholikas neturi ko pavydėti toliau klimpstančiam savo likimo broliui. Todėl jo ne tik nesmerkia, bet dar ir linksta padėti.
Jeigu nustojęs gerti žmogus smerkia geriančiuosius, žinokit - jis dar nėra išsivadavęs, jis dar pavydi tiems, kurie geria, gėrimas jam tebėra didžiulė vertybė.
Naujajame Testamente aprašytas Pauliaus pasikeitimas. Kol buvo aršus fariziejus, jis žudė Jėzaus mokinius, o kai pats tapo mokiniu, argi ėjo žudyti fariziejų? Ne. Paulius pasikeitė iš vidaus, jo pasikeitimas buvo giluminis. Iš žiauraus jis tapo švelniu, iš nepakantaus - atlaidžiu. Neapykantą pakeitė meilė.
Yra dar vienas būdas atskirti tikrą pasikeitimą nuo kaukių kaitaliojimo. Kaukės yra kaitaliojamos viešai, tai daroma dėl kitų, todėl niekada netikėkite viešais pasikeitimais. O iš vidaus keičiamasi ne dėl kitų, bet dėl savęs. Tarkime, alkoholikas pajunta girtavimo grėsmę ir stengiasi išsigelbėti, o ne įtikti kitiems. Panašiai atsitinka ir su tikėjimu. Suradęs asmenybės pagrindą, žmogus pasijuta ramus, saugus ir užtikrintas, jam nėra ko demonstruoti kitiems savo "šventumo". Kaip sakė Jėzus, atradęs dirvoje lobį, žmogus niekam nesakęs eina ir patyliukais perka tą dirvą. Religingas daro kitaip. Anksčiau kitiems demonstravęs savo ateizmą, dabar jis taip pat viešai demonstruoja religingumą. Pasikeitė tik ritualai, garbinami paveikslai, doktrinos, o jis liko kaip buvęs.
Jėzus buvo teisus: religija - tai veidmainystė.

Anonymous2008-02-27 11:39

Sveikas Petrai,
jau koks menesiukas kai paskaitineju jusu svetaine, gal ir viska jau perskaiciau. Is pradziu buvau suzaveta, bet karta paskaiciau komentarus ir zavesys dingo. Ten tik gincai, bandymas apginti savo nuomone is abieju pusiu.
Ar jums paciam nekilo tokia mintis, kad jus nuo vieno krastutinumo (alkoholizmo) metetes i kita? Kad ir jus panasus i ta registruotoja?

Anonymous2008-02-27 11:48

Pabandziau parasyti komentara ir pasiseke:) pasirodo cia nebutina registruotis:)
Man jusu blogas patinka, idomios mintys, yra ka paskaityti, tik komentaru daugiau neskaitysiu:)
Sekmes
Ona.

Petras2008-02-27 20:30

Čia dar ne patys baisiausi komentarai. Pačius šlykščiausius, kuriuos čia paliko katalikai ir protestantai, ištryniau. Keista, bet ateistai ir skeptikai ne tokie pikti…

Čia registruotis nėra būtina, bet reikia laikytis tam tikrų elgesio taisyklių, kurios fanatikams sunkiai pakeliamos. Taisyklės manos svečiams yra paskelbtos.

Manau, natūralu, kad oponuojančios pusės gina savo įsitikinimus. Negi aš turėčiau palaikyti ne savo, bet savo priešų pusę? To nereikalauju ir man oponuojančių kunigų, Rašto aiškintojų bei davatkų. Svarbu, kad būtų ne asmuo puolamas, bet kritikuojama jo nuomonė. Štai ir tu Ona, taikai į mane, kai sakai: "ar nepuolei į kitus kraštitunumus?.." Atsakau: taip, galima sakyti, kad tai kraštutinumai - vargystė ir laisvė. Išsivadavęs iš alkoholio vergystės ir patyręs Jėzaus teikiamą laisvę, aš tapau laisvas ir nuo bažnyčios burtų bei burtininkų. Visai atvirai ir drąsiai sakau, kad man nusispjauti į bažnyčios stabus, burtus, magiškus ritualus, nesvarbu, kaip juos vadintumėte.

O kad žadi neskaityti komentarų - gal ir gerai. Jie nuteikia konfliktiškai.

Petras2008-02-27 20:47

Dabar supratau, su kokiu "registruotoju" mane lygini. Su tuo nauju katalikų bažnyčios fanatiku. Ačiū.
Koks skirtumas tarp manęs ir bažnyčios fanatikų?
Aš darau taip, kaip liepia Mokytojas - smerkiu nuodėmę, bet ne nusidėjėlį. Pavyzdžiui, smerkiu girtavimą, bet nesu pasmerkęs nė vieno savo brolio alkoholiko, smerkiu stabmeldystę ir stabus, bet nepasmerkiau nė vieno stabmeldžio, smerkiu bažnytininkų veidmainystę ir klastą, bet nepasmerkiau nė vienos davatkos.
Deja, religinei mąstysenai tai sunkiai suvokiama. Kadangi religija tapatina nuodėmę ir nusidėjėlį, tai nuodėmės smerkimą laiko savo asmeniniu smerkimu. Pavyzdžiui, kai rašau apie bažnyčią apvogusį ar vaikus tvirkinusį kunigą, man pareiškia: neteisk ir nebūsi teisiamas. Tarsi aš teisčiau… Aš tik smerkiu vagystę ir pedofiliją, bet ne vagį ir pedofilą teisiu.
Beje, smerkti nuodėmę (ne nusidėjėlį) man prisakė Mokytojas. O nusidėjėliui, jei galiu, stengiuosi padėti. Žinoma, jeigu jam reikia mano pagalbos…

Ona2008-02-28 10:03

Man idomi tavo minciu svetaine, priimtinas tavo tikejimas Dievu, o ne baznycia. Mano mintys panasios, tik rasyti tingiu:) O paskaityti megstu, kaskart kitas zmogus inesa kazka naujo, idomaus, nors atrodo seniai zinojai, bet is kitos galvos kitaip skamba:)
Sekmes tau, laikas nuo laiko uzsuksiu paskaitineti ka naujo parasei:)

Ona2008-02-28 10:21

Petrai, gal galetum man paaiskinti kaip tu supranti siuos zodzius?
„jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 19-20).
Klausiu todel, kad labai daznai tavo straipsniuose randu kitokia minti apie meldimasi vienam. O sios eilutes niekur.

Petras2008-02-28 13:26

Taip, Ona, žinau tas eilutes ir jomis naudojuosi praktiškai.

Kai mane kas nors verbuoja į savo susikurtą bažnyčią, aš atsakau: "Kam man tavo sekta? Kur du arba trys esame susirinję Jėzaus vardu, ten ir Jis yra su mumis. Jeigu tarp mūsų yra Jėzus, ko man bėgti į teisingumo ministeriją ir registruotis?"

Taip, Ona, aš nuolatos jaučiu Jo Bažnyčią. Jos Šeimininkui nereikia valdininkų leidimų, registracijos liudijimų ir kunigų burtažodžių - kur mes gyvename, ten gyvena ir Jis, su kuo gyvenu ir dalinuosi duonos kąsniu, tiems pristatau ir Jį. Mėginu įtikinti, kad Jis iš tiesų yra tarp mūsų - svarbu nevyti Jo šalin ir nebėgti nuo Jo į protestantų sektas arba katalikų stabmeldyklas.

Juk Dievas negyvena žmonių rankomis statytose šventyklose, Jis gyvena žmonių širdyse. Tai, beje, irgi Dievo žodžiai, kurių stabmeldžiai ir sektantai bijo kaip velnias kryžiaus.

O aš jokių Jėzaus žodžių nebijau.

Ona2008-03-02 00:15

Aciu uz paaiskinima,
O manes niekas i jokias baznycias neverbuoja. Kazkada jaunysteje pati Dievo visose baznyciose ieskojau ir neradau:)

Petras2008-03-02 18:46

Gal tu gyveni mažesniame mieste ir nesusiduri su bažnyčių verbuotojais. Šiaulių centrinėse gatvėse, o ypač - bulvare, labai sunku išvengti šitų fanatikų blizgančiomis akimis. O kai internete pasirodė mano puslapis, Rašto aiškintojai bei fariziejai buvo plūste užplūdę elektroninį paštą. Ačiū Dievui, atsikabino.
Apie ieškojimą ten, kur nepametei, yra neblogas anekdotas iš Z. Froido kolekcijos.
Eina policininkas, žiūri, žmogus kažko ieško po gatvės žibintu.
- Ką pametei? - klausia.
- Penkias markes.
Penkios markės buvo dideli pinigai. Policininkas irgi parkrito ant kelių - ieško abu. Apėjo visą žibinto apšviestą ratą - nėra jokio pinigo.
- O kur tu pametei? - neiškentęs paklausė policininkas.
- Ten, prie pašto.
- Tai ko ieškai čia?
- Čia šviesiau.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras