BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Savistabai reikia drąsos

“Prievarta žmogaus neišgydysi, pats jis nebeturi proto mesti gerti… Situacija beviltiška. Bet kiti meta! Kažko nesuprantu”, - prisipažino nežinomas mano skaitytojas po straipsnio “Proto pinklės”.


Situacija tikrai keista. Kuo dar pasikliauti, jeigu protas suskilęs ir man pačiam dumia akis? Valia pakrikusi - darau ne tai, ką norėčiau, bet tai, ką diktuoja alkoholio, narkotikų, kitų stabų užvaldytas protas.


Žmogus pasijunta nugarmėjęs į duobę. Jis netikėtai pamato, kad vienas neišsikapstys. “Ne mano jėgoms!” - supranta.


Tai didžioji Tiesa, ji nugąsdina tarsi netikėtai įjungta lempa, ir reikia didelių pastangų, kad neužsimerktum.


Prisimerkęs matai tik dalį tiesos: “Aš nieko nebegaliu”. Tikroji Tiesa skamba truputį kitaip: “Aš vienas nebegaliu”. Nebegaliu vienas, bet jeigu padėtų kas nors…


Pasijutęs duobės dugne, kartais žmogus griebiasi savižudybės lyg skęstantis šiaudo. Tai paradoksas, bet paprastai savižudis siekia ne nusižudyti, bet būti ko nors išgelbėtas - gal artimųjų, gal draugų, gal gydytojų…


Ar žmogus negalėtų pagalbos šauktis ne tokiomis drastiškomis ir pavojingomis priemonėmis? Galėtų, jeigu pats suvoktų, ko iš tiesų nori. Tačiau laisvųjų proto dalių maištas vis nuslopinamas, jų skelbiami pavojaus signalai nutildomi pavargtųjų dalių ir nepasiekia sąmonės.


Žmogui atrodo, kad nieko daugiau nelieka, tik mirti visų akyse. Gal kas išgelbės?
Padėti jam galėtų savistaba.


Kartais žmonės nustemba: ką čia stebėti? Juk ir taip girdžiu savo žodžius, žinau savo norus ir baimes!


Jums iš tiesų atrodo, kad žinote visus savo norus ir baimes? O ar nebūna taip, kad pirmiau ką nors padarote, o po to mėginate protingai paaiškinti savo žingsnius? Būna? Tada ne taip ir blogai. Vadinasi, jūs iš tiesų kartais pamatote tai, ką protas slepia nuo jūsų akių.


Kada nors, kai tuščioje gatvėje eisit per pėsčiųjų perėją, sutelkite dėmesį į savo emocijas. Ką dabar jaučiat? Kažkur širdies kertelėj nedidelę baimę?.. Neišsigąskit, viskas tvarkoj.


Pavojingesnes vietas normalus žmogus visada sieja su baimės jausmu - net tada, kai aplink nėra automobilių ar kitų pavojingų daiktų. Žinoma, tada ir baimės signalas silpnesnis, jam pastebėti reikia daugiau pastangų.


Štai barate vaiką dėl to, kad jis neklausė. Kodėl tai darote? Norite, kad vaikas užaugtų geras, mandagus, kad Lietuvai būtų geriau?.. Verčiau meskite šitas abstrakcijas ir paieškokite savo širdy šio to konkretesnio. Ką iš tiesų jaučiate? Ar nesijaučiat įžeistas dėl pažeistų galių, ar netrokštat, kad vaikas paprasčiausiai paklustų?..


O gal jūsų motyvai - visada taurūs, altruistiški, visada siekiate tiesos, gėrio, teisingumo?.. Jeigu tikit tokiais gražiais motyvais, dar klaidžiojat migloje.


Visai kas kita, jeigu savo širdy atrandate ne tokias altruistiškas arba visai egoistiškas paskatas. Tada einat teisingu keliu ir įstengiat matyti ne tik viešuosius motyvus, bet ir tikruosius. Panašiai yra ir politikoje: valstybių ar bažnyčių vadovai įsigeidžia svetimos šalies lobių (slaptasis motyvas), bet viešai ragina tautą pakilti į šventą karą už taiką, laisvę, tikėjimą ar demokratiją.



Pasakysiu paslaptį: pradėję atskirti savo slaptuosius (tikruosius) motyvus nuo tų, kuriuos protas stengiasi pakišti kaip “padoresnę” versiją, jūs imsit geriau pažinti ir kitų žmonių tikrąją motyvaciją. Jeigu neapleist savistabos, tapsit toks pastabus, kad ir profesionalūs politikai prieš rinkimus jūsų neužliūliuos saldžiomis kalbomis apie Lietuvą.


Tačiau tai nėra tikrasis savistabos tikslas.


Savistaba pirmiausia skirta pažinti save ir aptikti savo tikruosius, slaptuosius motyvus, paslėptas baimes, norus ir troškimus. Štai aš kalbu apie dalykus, kurių jūs gal ir nežinote. Kodėl tai darau? Noriu padėti kažkam? Gal iš tiesų yra noras padėti… Bet yra kažkoks konkretesnis siekimas… Aha! Taip darydamas, aš galiu sublizgėti pats prieš save ir kitus, aš galiu pats sau įrodyti, kad nesu toks, kaip kiti, kaip tie, kurie savęs nepažįsta ir yra valdomi savo norų!


Tiesa ne tokia graži, ar ne? Bet jeigu įstengiau įžvelgti savyje ir pripažinti nelabai taurų motyvą, yra vilties, kad įžvelgsiu ir paprasčiausią norą išgerti alaus. Ne susitikti su senais draugais, ne pabendrauti, ne pasėdėti aludėje ir išbandyti valią, bet paprasčiausiai išgerti. Jau ne pirmi metai nebegeriu, bet šis noras vis ieško būdų apmauti mane, tai apsimesdamas kitu, tai kurdamas tipišką situaciją, kurioje mano laisvosios proto dalies budrumas turėtų apsilpti…


Bet jeigu aptinku pavojingą norą, galiu nuo jo gintis.


Taip, mano protas suskilęs, vienas noras prieštarauja kitam, ką tik pasakytas žodis paneigia ankstesnį, bet jeigu vyksta kova, tai yra ir laisvoji dalis!


Aha, yra laisvoji dalis, kuri dar priešinasi priklausomybei! Vadinasi, aš galiu apsispręsti. Apsispręsti ir stoti savo pusėn.


Tačiau savistaba atskleidžia Tiesą: jėgos yra nelygios.


Jėgos tokios nelygios, kad vienas tikrai pralaimėsiu.


Kas man padės?


Yra daugiau


Priklausomybės. Į katalogo pradžią

Rodyk draugams

Komentarai (1)

Anonimas2006-04-10 19:18

Reikia drąsos… O jeigu nėra? Pagiringas žmogus bijo žmonai pažvelgti į akis, o čia - pažvelgti tiesai i akis.

Ne visi gali būti drąsūs.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras