BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šalia žinojimo

Mes vėl kalbame apie tikėjimą ir žinojimą.



Vienais dalykais tikiu, o kitus jau žinau.



Norėčiau sakyti: žinau, kad šeštadienį atvažiuos Vincas.



Bet ne…



Iš kur galiu žinoti?



Na, mano jaunėlis labai laikosi žodžio. Jeigu pasako - visada atvažiuoja.



Vadinasi, žinau, kad atvažiuos?



Ne, aš tik norėčiau.



Gali atsitikti nenumatytų dalykų, apie kuriuos negaliu žinoti nei aš, nei jis.



Bet tikėti galiu.



Yra pagrindo - Vincas pažadėjo, o jis niekada nemeluoja.



Sakyčiau tikėjimas racionalus, sveikam protui neprieštarauja.



Jis paremtas ankstesniu
žinojimu ir prielaida, kad neatsitiks “kas nors”, ta prielaida vėlgi
remiasi ankstesniu žinojimu, kad atsitinka retai…




Atsimenu, mano vaikai
tikėjo, kad daržinėje vakarais apsigyvena babaužis. Kuo paremtas toks
tikėjimas? Na, kažkas sakė, o juk sakoma paprastai tiesa…




Aš nenorėjau, kad jie bijotų daržinės, nuėjau ten vakare ir pasakiau:



- Ateikit, žiūrėkit, nėra jokio babaužio, niekas manęs nesudraskė.



- Buvo buvo, nieko neišmanai!.. - pareiškė jie nepatenkinti.



Tada pirmą sykį pamačiau,
kad tikėjimas gali sėkmingai gyvuoti be menkiausio pagrindo - užtenka
labai norėti, ir tikėjimas gyvas be nieko.




Neseniai skaičiau žinutę,
kad 17 metų vaikigalis išprievartavo pagyvenusią moterį. Policija
surinko pakankamai įrodymų, prisipažino ir pats įtariamasis, o motina
sako: ne, aš netikiu, šito negali būti!




Motina liko viena tikėti savo sūnaus nekaltybe.



Iracionalus tikėjimas gali būti ne tik be žinojimo - jis gali neigti žinojimą.



Tūkstančius metų žmonės
tikėjo, kad žemė yra plokščia, o tą naivų tikėjimą laikė žinojimu. Kai
Galilėjus su Koperniku atrado kitokių įrodymų, tikintieji juos laikė
bepročiais.




Kaip ir mano vaikai jie šaukė: nieko jūs neišmanot!



Auga, bręsta žmogus - brendo ir žmonija.



Žinojimas keitė tikėjimus, kai kuriuos, naiviuosius, visai sunaikino.



Ar šiandien kas tiki, kad
saulė sukasi apie žemę, kad žemė Vakaruose prasideda Gibraltaru, o
Rytuose baigiasi Indija? Abejoju, ar šiandien tai norės išpažinti ir
kiečiausias fundamentalistas, nors tokios pasaulio ribos buvo apibrėžtos
pačioje Biblijoje.




Pradžios knygoje rasime
vaizdingą legendą, kaip visas pasaulis padarytas per septynias dienas.
Sukurta žemė, o ant jos lyg puodo dangtis uždėtas dagaus skliautas su
šviesuliais. Girdėjau šiandieninių teologų išvedžiojimų, kad tos
septynios dienos - tai tik tam tikras ciklas, kad viena diena galėjo
tęstis milijonus metų. Visgi daug paprasčiau manyti, kad kažkada žmonės
tas septynias dienas iš tiesų laikė dienomis, o ne metais. Kuo tikėjo -
tą užrašė į Knygą.




Brendo žmonija - keitėsi Biblijos požiūris.



Iš pradžių buvo manoma, kad
užtenka rituališkai apsivalyti ir paaukotais gyvuliais išsipirkti Dievo
malonę, po to atėjo kiti pranašai ir ėmė sakyti, kad apsivalyti reikia
ne rituališkai, bet širdimi, morališkai, apipjaustyti reikėtų ne
varpas, o širdis…




Mokytojo knygoje randame
požiūrį, kad viskas sukasi ratu, o iš esmės nieko naujo nevyksta.
Žodžiu, pasaulis sukasi vietoje tarsi malūno ratas. Argi ne tiesa?
Argi po žiemos nebūna pavasario, po vasaros neateina ruduo? Argi ne
taip buvo prieš du ir prieš dešimt tūkstančių metų, argi ne taip bus
šiemet?




Vėliau, kai žmonija
susikūrė raštą ir sukaupė truputėlį istorijos, ėmė aiškėti ir kitas
dalykas: taip, gamtoje sukasi ciklas, bet ne tik… Atsiranda, išnyksta
ir vėl atsiranda ištisos civilizacijos, bet naujosios skiriasi nuo
senųjų. Atsirado įrankių, kurių žmonės niekada neturėjo, technologijų,
kurių nė nesapnavo senovės išminčiai, pasikeitė pats istorijos proceso
tempas. Viskas vyksta greičiau!




Pagreitis.



Kas tai per daiktas?



Aha, kinta pasaulis!

Jis panašus ne į malūno, bet į vežimo greitėjantį ratą. Ką? Visa tai juda?



Tai buvo tokia baisi žinia, kaip ir ta, kurią Galilėjus su Koperniku pranešė apie saulės sistemą.



Kopernikas džiaugėsi Dievo
gražiai sukurta heliocentrine pasaulio sandara, Darvinas apsidžiaugė,
atradęs evoliuciją - Dievo kūrybos planą.




Evoliucija?



Seniai pabaigto tvirtai stovinčio
pasaulio sargai lyg susitarę puolė senelį Darviną: kokia čia bedievybė?
Pasaulis padarytas per septynias dienas ir baigta!




Juk tai pasakyta Biblijoj!



Tikrai? Net Evangelijoj?



Teologai ima gudrauti: ne, Evangelija - ne apie tai…



Kaip tik apie tai!



Šiandien atrodo keista,
kaip žmonės 2000 metų Jėzaus vardu kariavo vieni su kitais ir
neatkreipė dėmesio, ką tas kunigų nukryžiuotas novatorius sakė.




O jis sakė, kad esąs
Kelias. Bet juk Kelias - tai judėjimas, vyksmas, procesas! Kada kunigų
pasiųsti fariziejai kamantinėjo, kodėl jis nesilaiko šabo ir dirba
šventadieniais, Jėzus atsakė: mano Tėvas iki šiol dirba, aš irgi dirbu.


Aha, vadinasi Dievas dirbo ne tik tas septynias dienas!



Pagal Naująjį Mokslą išeitų, kad pasaulis toliau tebestatomas?



Gali būti, Darvinas taps šventuoju.



Kodėl Darvinas, kodėl jis gimė tik XIX amžiuje?



Naujas žinojimas atvėrė akis ir parodė tai, ko negalėjom matyti 2000 metų - suprasti Jėzų mums trūko žinojimo.



Mes negalėjome juo patikėti.



Ir dabar daug ko negalime.



Ateis laikas, paaugsime dar, šį tą sužinosim - pasikeis ir mūsų tikėjimas.



Arba kitam neateis, nepaaugs, nepasikeis niekas…



Aš vis kalbu apie racionalų
tikėjimą, kuris yra sveikas ir gali augti, misdamas žiniomis tarsi
duona. Ateistai šiandien mėgsta pasišaipyti iš kai kurių Biblijos
vietų, kad ir tų septynių pasaulio kūrimo dienų, vadindami jas
beprotybe. O jie patys, gyvendami pirmykščiais laikais ir neturėdami
televizoriaus, ką jie būtų geriau žinoję ir kuo būtų tikėję? Atsistokim
į protėvių klumpes, apsivilkime jų avikailius ir pamatysim: taip, pagal
savo laikus ir savo žinias jų tikėjimas tokia pasaulio tvarka buvo
labai ir net labai išmintingas.




Racionalus tikėjimas padeda susigaudyti.



Bet yra ir kitoks, iracionalus tikėjimas.



Kaip matėme, racionalus
tikėjimas turi tam tikrą realų pagrindą, o prietaras gali gyvuoti be
nieko. Kam juoda katė neša nelaimę, tam nereikia nei faktų, nei
logikos. Ką šventinta žvakė ar Marijos paveikslas gelbsti nuo ligų ir gaisrų - to neįtikins
niekas. Su prietaringu žmogumi netgi neverta diskutuoti: jis
nepripažįsta faktų, o logikos dėsnių net nesupranta. Paprastai jis
sako: “Tikiu ir viskas, nežinau kodėl, koks jūsų reikalas, mano
tikėjimas tvirtas ir t.t.” Kartais sakoma, kad toks tikėjimas remiasi
tradicija, bet naujieji absurdiški tikėjimai rodo, kad ufonautai arba
sniego žmonės gali išsiversti ir be tradicijų.




Racionalus tikėjimas yra
savotiška pažinimo tąsa, tai tarsi vaizduotės nubrėžta punktyrinė
linija, kuri seka po ryškios pažinimo kreivės. Taip iš smulkių, mažyčių
ryškiais kontūrais apibrėžtų pažinimo vaizdelių ir didžiulių miglotų
vaizduotės tolių susidaro pasaulio paveikslas.




Kad ir koks jis būtų
painus, netikslus - nepasiklysi. Eisi - surasi didesnę tiesą. Juk,
tikėję geocentriniu modeliu, senovės žmonės puikiausiai vertėsi juo ir
net apskaičiuodavo būsimus saulės užtemimus.




Žinoma, būtų kvailybė šiandien tikėti geocentriniu modeliu.



Tokia pat kvailybė, kaip ir
plokščia žeme, ant žemės užvožtu dangaus skliautu, ant debesų
sėdinčiais angelais, šventintų žvakių galia, horoskopais, pilnaties
baisumu, pasauliniu žydų ar KGB sąmokslu, ufonautais, sakramentais,
kortomis ir kitais išgalvotais dalykais. Toks tikėjimas niekur nenuveda
- jis traukia atgal ir klaidina. Prietarai, arba išgalvoti pasaulio
ryšiai, nieko neatveria - jie tik supainioja ir taip sudėtingą pasaulio
vaizdą.




Išeitų, ne bet koks tikėjimas padeda?



Taip, ne bet koks.



Kas tiki kortų būrėjomis,
kiša pinigus ekstrasensams, aiškiaregiams ir kitiems pranašams, baidosi
juodų kačių, slapstosi nuo ufonautų, šventomis žvakėmis ginasi nuo gaisrų - vargiai turi iš to naudos.




Bet kokį, nesvarbu - kokį,
tikėjimą aukština tie, kurie minta jūsų naiviais tikėjimais. Jie bijo,
kad nepabustų protas ir neatvertų akių.




Jie sako: tikėjimas - tai ne žinojimas. Kas žino - negali tikėti, kas tiki - nenori žinoti.



Taip, tai - tiesa, bet tik tada, kai kalbama apie prietarus ir kitas beprotybes.



O tiki ne tik bepročiai.



Sveikieji nebijo tikėjimo.



Sveikas tikėjimas nebijo žinojimo.



O žinojimas turi drąsos pasakyti: nebežinau.



Iki čia žinojau, toliau - migla.



Dievas atvedė čia, tikiuosi, nuves ir toliau.



Dievas? Žinai, kad yra?



Ne, žinot nežinau - tikiuosi…



Labai, labai - tarsi cemento.



Be Jo nesilaiko protingas mano pasaulis!








Rodyk draugams

Komentarai (12)

2ra2008-07-24 11:43

Man baisu tai pripažinti, bet kuo toliau, tuo labiau save pagaunu ties mintim, jog žinau apie Dievo buvimą. Ne tikiu, kad jis, ko gero, gali būti, bet žinau, kad yra. Vadinkim tai saviįtaiga, bet man atsitiko taip. iš kur žinau? Kiekvieno realaus daiko, asmens, būtybės buvimas veikia aplinką, įtakoja kažkokį vyksmą. Jei nesugebėtume pakelti galvos ir pamatyti, kad yra medis, mes pamatytume jo šešėlį ant žemės. Šešėlis rodo - medis yra. Šešėlio nepačiupinėsi, nesukaposi malkom, neišskabtuosi luoto, nesumeistrausi vygės, bet jis ženklas, jog medis auga. Gali net nustatyti, koks - storas, plonas, tiesus, kreivas… Taip ir man su Dievu. Matyt aš jo, aišku, nematau, ir pačiupinėjams nesiduoda:), bet…kol galvojau, kad savo gyvenimą galiu ir privalau tvarkyti pati, viskas išeidavo, anot mano motinėlės, kaip su nugara. Pačiu sunkiausiu man gyvenimo metu, pamenu, labai verkiau, ir prašiau: Dieve, jeigu tu esi, suteik man išminties suprasti, kur link eiti turiu, ir duok jėgų, pakelti naštą, kuri man uždėta. Nuo tada nustojau priešintis savo pajautoms (o per ką gi dar, jei ne par pajautas Dievas su mumis gali kalbėtis?) ir gyventi aplinkinių akimis keistai. Gerą butą mieste iškeičiau į mažiuką namuką beveik kaime. Einu tik ten ir darau tik tai, kas, kaip sakoma, prie dūšios ir iš dūšios. Ir labai lengvai sekasi. Vis dažniau pagalvoju, kad man tos valdiškos tarnybos visai nereikia, nes visa, ko man reikia, jau turiu, o ko dar trūksta, galiu pasiimti ir nesėdėdama valdiškoj kėdėj. Pirma, ką gavau pasitikėjusi Dievu - vidaus ramybę ir kūno sveikatą. Dvidešimt metų kamavusis dusuliu ir kosuliu dėl chroniško bornchito, aš tik šį pavasarį staiga susivokiau, kad jau metai nebekosčiu. Man užtenka pinigų, maisto, drabužių, aš turiu laiko skaitymui, fiziniam ir protiniam darbui. Pas mane atvžiuoja mano vaikai ir džiaugiasi, galėdami basi vaikščioti po žolę, žirniauti, vyšniauti, obuoliauti. Visą šitą laimės suvokimą ir atėjimą ten, kur man gerai, aš priimu kaip Dievo buvimo ženklą. Nes aš paprašiau, ir jis man davė…Kaip tą šešėlį, kurį meta medis, net jei nematau jo. Gal tai įsivaizdavimas, tikėjimas? Na, man tai žinojimas. Nes kai žinojau, kad jokio dievo nėra ir būti negali, nes virš debesų - beorė erdvė, kur gyvybė nesilaiko, man buvo blogai. O dabar aš gyvenu.

Petras2008-07-24 12:19

Taip 2ra, ir man kartais atrodo, kad ŽINAU, jog Dievas yra. Jis taip arti, visur lyg oras, kuriame gyvenu, lyg vėjas, kuris šiurena plaukus. Jis niekada nepalieka vieno, aš, kaip ir tu, nieko su Juo nebebijau.

Kartais irgi noriu sakyti: ŽINAU.

Bet ne, aš jo negaliu parodyti kitam. Štai iš paauksuotos bažnyčios parėjęs katalikas sako, kad mano Dievas per daug paprastas, turi per mažai blizgesio. Nufotografuočiau, parodyčiau - neišeina. Šešėlį nufotografuočiau, o Jo - ne…

Vis dėlto tai - tikėjimas. Aiškus tarsi žinojimas, bet tikėjimas. Lyg ir girdi, lyg ir jauti, bet ne kliedesys.

2ra2008-07-24 12:33

O koks reikalas Dievą parodyti kitam? Tegu tas kitas pats jį atranda. Kaip atradai tu, kaip atradau aš…Kodėl užsikrauni pareigą ar būtinybę kažkam kažką parodyti? Dievas per pajautas yra su tavim, tu jį jauti tikrą. Kitam jis gal apsireikš kaip ta pana Marija - ant akmens Šiluvoj. Juk pasakyta - Viešpaties keliai nežinomi.

Petras2008-07-24 13:00

2ra, neužsikraunu jokiomis pareigomis ir neinu į jokias misijas. Juk kalbame ne apie tai. Kalbame apie tikėjimą ir žinojimą. Jeigu būtų žinojimas, mano žinojimą galėtų perimti ir kiti. Na, nufotografuočiau, pamatuočiau, nupieščiau… Tai neįmanoma. Taigi - tikėjimas.

Kiekvieno asmeninis.

Gali būti ir bendras, masinis, kažkiek nuasmenintas lyg beveidė minia, valdomas vedlio ar vedlių hierarchijos.

Tačiau racionalus tikėjimas turi šiek tiek žinojimo - juk yra kažkiek pagrįstas. Tuo žinojimu galime pasidalinti. Tarkim, galiu paskaityti, kas IŠ TIESŲ parašyta, po to arba tikėti parašymu, arba ne. Iracionalus tikėjimas arba neigs patį parašymo faktą, arba prikurs nebūtų dalykų ir sakys: aš juk skaičiau.

Labai dažnai yra painiojami tie du dalykai. Ko gero - sąmoningai. Sumaišties žmonės tikėjimą priešpastato žinojimui ir mano, kad tai - nesuderinami dalykai. Prietarai, ar jie būtų buitiniai, ar religiniai, tikrai nesuderinami su žinojimu.

Redagavo Petras 2008-07-24 13:17

deimantukas2008-07-24 13:15

Mano sesuo su šeima keliauja po europą automobiliu.Aš žinau,kad iki Budapešto jie nuvažiavo sėkmingai,nes pranešė žinute ir tikiu,kad iki Venecijos nukaks taip pat gerai.Kai jie parašys žinutę iš Venecijos,žinojimas pakeis tikėjimą.
Toks šių dienų mano patyrimas.

Petras2008-07-24 13:24

Deimantuk, o kodėl tu tiki, kad bus viskas gerai? Juk aplink vieni banditai, vienos avarijos, viską užvaldė blogis…

gintarass712008-07-24 13:35

Tikėjimas,viltis,reikalingi tik tada,
kada nėra to…
Kam man tikėti,viltis tuo,ką aš turiu… :)
O kažkada taip,tai buvo viltis… :)

deimantukas2008-07-24 13:38

Aš žinau,kad kelyje gali atsitikti visokių blogybių-sulūžti mašina,apiplėšti vagys,nutikti nelaimė,kai važiuos kalnais ir panašiai,bet jiems aš to nelinkiu ir tikiu,kad jie patys pasirūpins savimi ir nukaks sėkmingai.Nors mintyse pagalvoju apie visokius nesklandumus,na,ta prasme,mano fantazija duoda visokių atsitikimų.Kaip ir pats važiuodamas savo automobiliu linkiu sau sėkmingai nuvairuoti ir važiuoju būdamas budrus,nes per tv matau,kokių būna eismo nelaimių.Kartais matau ir savo akim avarijas ir žinau,kad taip gali nutikti ir man.Na būtų keista,jei aš sau palinkėčiau nenuvažiuoti namo,o pakliūti į skausmingą avariją,kad būtų nutrauktos mano kojos.Kai pasiekiu kelionės tikslą,tada mano tikėjimas,kad grišiu gerai pasikeičia žinojimu,kaip pavyko nuvažiuoti.

Petras2008-07-24 13:45

Taip, kada rankoje 100 Lt, nereikia tikėti, kad tikrai turi.
Kai turi, vieliesi, kad ir rytoj turėsi.
Tiki, kad bus viskas gerai, ir nesirūpini dėl rytojaus.
Ramybės pagrindas - viltis ir tikėjimas.

Petras2008-07-24 13:51

Aš čia juokais parašiau, kad aplink vieni vagys ir vienos avarijos, kad viską valdo blogis.
Prisiminiau dvi davatkas, kurios gatvėje dalijo kažkokius šventus paveikslėlius ir klausinėjo žmonių: kodėl pasaulį užvaldė blogis?
Aš joms atsakiau: kaltos davatkos, kurios eina po gatves ir skleidžia blogį. Ką tiki, tą išpažįsta…
Kai papasakojau, kolegos labai juokėsi iš namo atsakymo, bet ar visai rimtai, nei kiek nejuokaudamas sakau: aš iš tiesų manau, kad pačios davatkos yra kaltos dėl to, kad jų pasaulį užvaldė blogis.
Kaip sakydavo mano Mokytojas, tegu tau būna taip, kaip tu tiki.
Kas tiki blogiu, tas gyvena blogyje, kas tiki Dievu, gyvena Dieve.

2ra2008-07-24 17:04

Nutariau taip: kiekvienam - savo tiesa. Kas nori, TIKI dievo buvimu. O aš ŽINAU, kad jis yra. Nes jei darysiu prielaidą, kad Dievo buvimas - tik mano tikėjimas, tai momentais galiu palūžti, nebeliekka atspirties taško. Aš nesakau, kad visi turi galvoti, kaip galvoju aš. Bet aš matau labai paprastus ir aiškius ženklus, kurie įrodo Dievo buvimą. Kitiems gal tai - jokie ženklai. Tiesiog elementarūs sprendimai, kurie šauna į genialią sprendimų savininkų galvą. Tiesiog šiaip sau 'šauna", iš cheminės reakcijos, vykstančios smegenų žievėje, iš impulsų. Man tai - ženklas, siųsta mintis. Tai nevien chemija.

Petras2008-07-24 19:33

2ra, mes sakom tą patį, nors kalbame skirtingomis temomis.
Kiekvienas vis kitaip suvokia pasaulį, kiekvienas vis kitaip žino.
Bet jeigu norime išvengti sumaišties, turim vartoti tas pačias sąvokas tomis pačiomis reikšmėmis. Jeigu Bulgarijoje sakysi "taip" ir linktelsi galva, tavęs nesupras. Jeigu sakysi "ne" ir papurtysi galva - irgi nesupras.
Visai nesvarbu, ką tu sakysi - tiesą ar melą, tavęs nesupras tik dėl to, kad vartosi kitokius ženklus.
Ženklai - ne jausmų sfera, jie nėra ir negali būti individualūs, nes skirti susikalbėjimui, t.y. kitiems.
Bet jei bulgaras žinos, kad tu "atbulai" vartoji jo ženklus, jis supras, kada neigi, o kada teigi.
Štai ir aš dabar suprantu, kad vartodama žodį "žinojimas" kalbi apie tikėjimą. Bet neturiu supratimo, kokiu žodžiu nusakai žinojimą.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras