BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rūpesčiu pečiaus neįkūrensi

- Petrai, tai tu sakai, kad rytojum nereikia rūpintis? - paklausė mano pažįstama.


- Taip, tai didžiausia kvailystė, - atsakiau tvirtai.


- O žiema? Irgi ne?.. - jos akyse blykstelėjo gudri kibirkštėlė.


- Žinoma…


- Tada eime!


Ji nusivedė mane link malkinės.


- Kas čia? - parodė į atlapotas duris.


Malkinė buvo beveik pilnutėlė. Kelis savaitgalius pjoviau ir skaldžiau malkas, o Vincas gabeno karučiais ir krovė į rietuves. Taip dailiai, lygiai sudėjo, kad išėjo beveik kūrinys.


- Eime toliau, - ji pasivedė mane už daržinės. - Kas čia?


Už daržinės riogsojo krūvos nesupjautų malkų. Aštuonios didelės krūvos. Kai valiau mišką, nemaniau, kad jų šitiek išeis. Mėginau skaičiuoti, kelioms žiemoms turėtų užtekti - trijoms, keturioms, gal penkioms? Paskui numojau ranka - koks skirtumas? Kitos žiemos galiu ir nesulaukti…


- Tai žiema nesirūpini? - materiškės balse pasigirdo triumfo gaidelė. - Nė truputėlio?


- Visiškai ne! O ko turėčiau?


- Tai ką čia darai?


- Ar nematai - skaldau malkas! - nusijuokiau.


Tada pasiėmiau kirvį ir sugrįžau prie kaladės. Šiandien buvau galvojęs rinkti obuolius ir nešti į rūsį, bet obuoliai dar ne visi prinokę. Obuoliams laikas bus kitą savaitę. O dabar laikas skaldyti malkas.


Naujasis kirvis sunkus, labai ilgu kotu. Užsimojau truputėlį per daug, tikriausiai per daug, jis labai greitai lekia artyn į kaladę, sminga į kelmą tarytum į molį, medis sutraška, toks tarsi sprogimas, viena kelmo dalis lekia per kiemą, o kita su baisiausiu trenksmu duoda į malkinės sieną.


Bach!..


Per visą kūną nubėga vos juntama bangelė.


Jėga!..

Rodyk draugams

Komentarai (5)

Anonimas2005-10-07 09:02

ka gi , is to seka, kad tai visai ne ruošimasis ateičiai - žiemai, o mėgavimasis malkų kapojimu…Žinoma, galima ir taip aiškiti, galima ir kitaip aiškinti.O supranta kiekvienas savaip…:)

aralzero

Petras2005-10-07 09:20

Alarzero, RUOŠIMASIS ateičiai ir RŪPINIMASIS ateitimi yra ne tas pats. Pažįstu žmonių, kurie labai rūpinasi savo sveikata, bet nieko nedaro, kad mestų rūkyti. Jie supranta, kad rūkymas labai kenkia jų plaučiams bei širdžiai, dėl to labai rūpinasi, bet rūko toliau. Yra žmonių, kurie ne tik rūpinasi, bet ir svajoja, netgi pasižada kada nors mesti gerti arba numesti antsvorio. Jie tai pradės nuo naujųjų metų, nuo kito mėnesio, nuo pirmadienio ar net nuo rytojaus… Bet rytojaus dar nėra, jis nepasiekiamas kaip vaivorykštė, o šiandien jie toliau geria, rūko, tunka ir… rūpinasi.

Visa negudri paslaptis yra tai, kad realybėje gyvenimas vyksta tik šiandien. Malkų prasiskaldyti gali tik čia, prie kaladės, kai turi rankose kirvį.

Anonimas2005-10-07 10:28

Žinoma, kad ne tas pats…rūpinimasis- tai nerimas, o ruošimasis- tai jau konkretus darbas, kurio rezultatas matomas.O be to , malkas ruošti žiemai, tai ir malonumas, nes galvojama, kiap jaukiai jos spragsės židinyje ar pečiuje, skleis šilumą, vilios namo…

aralzero

Anonimas2005-10-07 10:56

pala pala… kai skaldau malkas, aš visai nesvajoju ir negalvoju, kaip aš jas žiemą kurensiu. Nejaučiu ir neįsivaizduojų jų skleidžiamos šilumos. Tik kelias sekundes galiu sukaupti dėmesį ir įsivaizduoti liepsną… bet vaizduotė vėl viską iškreipia ir aš nematau judančios liepsnos ilgiau nei sekundę… dar blogiau - degančios malkos netrukus mintyse virsta raudona anglimi ar durpių briketais. Net pečiau neįsivaizduojo vieno… na, ką aš čia…

Kai skaldau malkas, akimis matuoju, ar ne per stambiai kapoju - ar tilps į pečių, ar nebus per ilgos malkos. Tiesa, pasidžiaugiu malkomis. Kai kurios labai skaniai kvepia.

Petras2005-10-07 11:42

Žiūriu, prasidėjo nuosekli diskusija. Alarzero atskyrė darbą nuo rūpesčių, bet šiek tiek pagudravo, spukdama nuo malkų krūvos į dar neatėjusios žiemos šiltą užpečkį… O budrusis Alvydas primynė uodegą - stop, kai skaldai malkas, džiaukis skaldymu, kai ateis žiema ir užsikursi krosnį, džiaukis jaukiu traškesiu.

Žinoma, gerai pasvajoti apie gerą dalyką, bet kai žvilgsnis nuklydęs toli į priekį, gali nepamatyti po kojom gėlės, skruzdės arba atidengto kanalizacijos šulinio.

Bėgimas į priekį, tegu ir prie malonių dalykų, būtinai pagimdys nerimą. Laukimas kažko, bėgimas paskui savo mintis - tai ir yra nerimas. Nuolatinis grįžimas atgal, braidymas po šaltą pernykštį sniegą - nostalgija.

O ramybė - tik šią akimirką, kai rudenį skaldai malkas, kai žiemą dedi jas į krosnį, kai gyveni.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras