BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ritualinis pakaitalas arba silikoninis dvasingumas





- Jei esi dvasininkas , ta tu dvasingiausias? O mes, eiliniai nedvasingi mirtingieji, vis bandome tapti dvasingais šliaušdami keliais kalvarijas ar keliaudami į savo jaruzales?.. Kažkodėl pagal dabartines visuomenės supratimo normas, tai dvasingas yra kažkos pakylėtas… O gal kaip tik tas dvasingas ir yra paprastasis mirtingasis, tiesog doras žmogelis , turintis savo nuomonę ir nedemonstruojantis savo “dvasingumo”…? -  svarsto Aralzero apie dvasingumo investiciją.


Savo nuomonę turi ir kyšius imantis gydytojas, kuris be papildomo užmokesčio nesuleis kenčiančiam žmogui skausmą malšinančios ampulės. Visgi Aralzero iškėlė daug kam labai svarbų klausimą: ar galima demonstruoti savo dvasingumą?


Jėzus sakė, kad geri darbai turi būti daromi slaptoje, net melstis dvasingas žmogus turi ne gatvėse ir sinagogose, o užsirakinęs kambarėlyje - Dievo vaikas meldžiasi ne kunigui ir ne sektos bendruomenei, o Dvasiai.


Dvasungumas - individualus, intymus, vidinis, o ne viešas ir ne bendruomeninis santykis su Kūrėju.


Antra vertus, žiburio niekas neslepia po dangčiu, bet stato jį į žibintuvą, kad jis šiestų visiems. Dvasingas žmogus turėtų šviesti kitiems tarsi miestas, pastatytas ant kalno. Tai - irgi Jėzaus žodžiai.


Su dvasingumu - panašiai, kaip ir su kuklumu. Kai imame demonstruoti ir didžiuotis savo kuklumu, iš kuklumo lieka parodija.


Dvasingumą galėtume lyginti ir su mokslingumu. Išmintingas mokytojas turi mokiniams demonstruoti mokslo žinias, o ne savo mokslingumą.


Kai tam tikro luomo žmogus specialia apranga, nusmailintu balseliu, seminarijoje surepetuotais gestais bei mimika ima demonstruoti profesionalų dvasingumą, man norisi prieiti prie tokio pajaco, paploti per jo šventą petį ir pasakyti vyriškai: “Baikime cirkus, pašnekėkime žmoniškai!”







Neseniai buvau laidotuvėse ir mačiau labai prieštaringą žmonių elgesį. Laidojant tėvą, nepaprastą rūpestį demonstravo duktė ir reikalavo prie tėvo karsto budėti per naktį.


“Negalim prie tėvo pabudėti paskutiniąją naktį?” - piktinosi ji, nes broliai, kurie paskutiniais metais globojo tėvą ir budėjo prie jo lovos iki paskutinės akimirkos, nerodė tokio uolaus gedulo. Jiems nelabai rūpėjo, kokia tvarka prie karsto sudėtos žvakės, nesuko galvos, kur žmonės atnešę deda gėles ir vainikus. Negana to, jie paskutinį vakarą nepatenkinti žiūrėjo į kalnus gėlių, suko galvą, kaip visa tai nugabenti iki kapinių ir atvirai svarstė, kam reikalinga “visa šita nesąmonė”.


Sūnų rūpestis buvo tikras - ritualinio jiems nereikėjo.


Užtat duktė, nebudėjusi prie sergančio ir mirštančio tėvo, priekaištavo broliams už jų nejautrumą tėvui.


Ar galima apie žmogaus dvasingumą spręsti iš tam tikrų išorinių atributų: kryželio pakaklėje, Biblijos lentynoje, pamaldžiai sudėtų rankelių, narystės dvasingųjų organizacijai?..


Manau, šiek tiek galima. Juk silikoninės krūtys rodo, kad sutikome moterį, o ne vyrą.


Neapgaudinėkim savęs - moteriškumas nublanksta prieš silikoną.

Rodyk draugams

Komentarai (3)

Anonymous2007-04-20 12:18

Galėjai pavadinti "silikoninis dvasingumas"

Anonymous2007-04-22 23:48

O aš galvoju, kad tikrasis Dievas - tai meilė pasauliui, kitam žmogui, sau. O kalbant apie lietuvių religingumą, manau, jis šiek tiek perdaug išpučiamas - nesame jau tokie religingi, kokiais dedamės. Tikriausiai paklausus kiekvienos davatkos, kas yra Dievas, nesugebėtų tiksliai pasakyti. Arba žmogus atlikęs išpažintį kitą dieną eina kartoti tų pačių klaidų…

Petras2007-04-23 09:57

Taip, nėra jokios prasmės kalbėti apie "tautos", "rasės", "socialinio sluoksnio" religingumą. Religingas arba nereligingas gali būti tik žmogus. Kalbėdami apie "lietuvių" arba "rusų" religingumą, pranešame tik apie savo stereotipus (socialinius prietarus) ir nieko daugiau.

Religingumas ir dvasingumas nėra tas pats. Antraip turėtume pripažinti, kad Jėzus, atėjęs demontuoti religijos, buvo visiškai nedvasingas.

Religingumas - tai pirmiausia paklusimas tam tikrai religinei organizcijai ir jos profesionalams, sustabarėjusioms tradicijoms, išoriškų ritualų atlikinėjimas. Tai kažkas išoriško, tai paklusimas išorinėms jėgoms, kurios spaudžia ir naudojasi vidiniu žmogaus tikėjimu ir prietaringumu. Ritualai gali būti atliekami ir iš įpročio, ir iš bandos jausmo ("taip visi daro"), ir iš profesinės pareigos (kunigų atveju). Vidinis tikėjimas pageidautinas, bet religingumui nėra būtinas.

Dvasingumas - priešingai. Tai - vidinė, išorinių sąlygų nepadiktuota ir materialių motyvų nenulemta žmogaus savybė. Paprastai ji turi tam tikrą socialinę išraišką. Gyvendamas bendruomenėje, žmogus skleidžia aplink savo įsitikinimus ir norom nenorom daro aplinkiniams tam tikrą įtaką. Tačiau šis ryšys tarp dvasingumo ir socialumo nėra tiesioginis. Juk būna, kad tikėjimas išveda atsiskyrėlius kur nors į dykumas arba kalnus, Jėzus, pradėdamas savo misiją, irgi 40 dienų praleido dykumoje, o vėliau mokė žmones intymaus (užsidarius kambarėlyje) o ne socializuoto (gatvėse ir sinagogose) kontakto su Dvasia.

Žinoma, lyginant su katalikų ar protestantų davatka, Jėzus buvo tikras eretikas - jis nesilaikė šabo, šaipėsi iš kunigų, tradicijų, netgi kėsinosi į finansinius religijos pamatus - vaikė prekijus iš šventykos.

Tačiau Dievą laikyti nedvasingu būtų absurdas.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras