BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ritualinis gydymas

Ne kiekvienas, kuris garbina peniciliną, pasveiks, bet tiktai tas, kuris geria mano paskirtus vaistus.
Gydytojas


Laikraštyje radau skelbimą, kad viename mieste gyvena nepaprastas gydytojas. Tuoj pat susiruošiau į kelionę, nes liga buvo įsisenėjusi ir delsti nebegalėjau. Visiems sakydavau, kad nebepasveiksiu, bet gilai širdyje tikėjau, kad pagyti įmanoma. Viltis mane traukė į kelią.


Tai buvo didelis miestas. Artėdamas link jo, mačiau būrius žmonių, kurie traukė pėsti. Sustojau pavežti, bet jie purtė galvas, ir jų balse buvo girdėti pasipiktinimas:


         - Tu nežinai, kad mes einam pas gydytoją?



Vienas liginis paaiškino, kad keliauti pas gydytoją reikia būtent taip – pėsčiomis. Paėję keliasdešimt metrų, jie priklaupdavo, po to atsistodavo. Atlikę šį pratimą tris kartus, žygiuodavo toliau. Buvau girdėjęs apie fizinių pratimų ir pasivaikščiojimų naudą sveikatai, bet tik dabar pamačiau, kad žmonės tai darytų taip atkakliai ir metodiškai. Be to, jie dar nešėsi su savimi didžiulį gydytojo portretą ir medicinos emblemą, kurią retkarčiais pagarbiai pakeldavo ant rankų, ir visi sustoję priklaupdavo. Kuo labiau tiki savo gydytoju, tuo geriau veikia vaistai. Šitie žmonės tikrai turėtų pagyti…


Būčiau pasileidęs pėsčias ir aš, bet nenorėjau palikti mašinos.


Privažiavus priemiestį, ligonių srautai užkimšo gatves, ir susidarė įspūdis, kad važiuoju ne į ligoninę, ne į didžiules klinikas ir net ne į sanatoriją, bet į kažkokį sveikatingumo karnavalą. Stebino tai, kad ligoniai nebuvo panašūs į ligonius – jie žygiavo linksmi, dainuodami apie sveikatą, o jų akyse švietė viltis tapti dar sveikesniais.


Visas miestas buvo pasirengęs priimti ligonius. “Sveiki, ligoniai!” – gatvėse sveikino šūkiai. “Atgavęs sveikatą, užeik pas mane!” – didžiuliame reklaminiame plakate kvietė pusplikė mergina.


Viešbučiai buvo brangūs, todėl įstengiau išsinuomoti tik mažą kambariuką. Prie lovos buvo padėta didžiulė stora knyga juodais viršeliais. Patarnautojas pribėgęs baltu skudurėliu nušluostė nuo jos dulkes, po to vėl pagarbiai padėjo į vietą.


         - Kas tai? – paklausiau. Ant viršelio buvo nupiešta didžiulė gyvatė, apsirangiusi taurę. Viduje – jokių iliustracijų.



Patarnautojo akys išsiplėtė. Jis švelniai ištraukė knygą man iš rankų ir atsargiai vėl padėjo į vietą.


         - Tai receptų knyga, - pasakė pagarbiai ir tyliai išėjo iš kambario.



Atsigulęs mėginau skaityti, bet nieko negalėjau suprasti. Detalūs aprašymai, kiek dėti tos, kiek – tos medžiagos, kaip išmaišyti ir kiek sykių gerti per dieną. Kiti receptai buvo tokie sudėtingi, kad negalėjau suprasti. Viena nuobodybė.


Skaityti daugiau nieko nebuvo padėta.


Kai rytą pažįstamas patarnautojas įkišo galvą paklausti, ar man ko nereikia, aš jo paklausiau, ar jis supranta tuos receptus.


     - Jie parašyti taip moksliškai, kad įveikiau tiktai du puslapius, - prisipažinau.   


     - Jūs skaitėte receptų knygą? – paklausė patarnautojas ir atsitraukė atatupstas.


     - Na, jūs vakar padėjot…


     - Receptų knyga turi būti padėta prie kiekvienos lovos, - paaiškino tarnas sausu tonu.


     - O skaityti negalima?


     - Dabar taip griežtai nebedraudžiama… Anksčiau buvo bijoma, kad žmonės, skaitydami receptų knygą, pradės savavališkai gydytis. Dabar šio pavojaus nėra, ir kiekvienam leidžiama prie lovos turėti receptų knygą. Na, bet skaityti?.. – nusistebėjo patarnautojas.



Jis man padavė nedidelį lapelį ir kažkokiu tvirtu žingsniu išėjo iš kambario.


Tai buvo lapelis su procedūrų grafiku. Šiandien per patį vidurdienį buvau kviečiamas į centrinę miesto aikštę, prie Didžiųjų Klinikos vartų, kur Vyriausiasis Felčeris, Sveikuolių Sveikuolis, visų akyse išgers taurę vaistų.


Nuėjau truputėlį anksčiau, bet vis tiek pavėlavau. Buvo susigrūdusi tokia minia, kad niekaip negalėjau nusibrauti iki klinikos vartų. Visi šurmuliavo, jautėsi kažkoks iškilmingas nerimas, buvo girdėti šnibždesys apie Felčerių Felčerį, Sveikuolių Sveikuolį, kuris tuoj tuoj pasirodys procedūrų aikštėje.


          - O paties gydytojo nebus? – paklausiau vieno ligonio, kuris išsigandęs atšoko nuo manęs tarsi nuo kokio raupsuotojo, o kiti susižvalgė.


         - Bus felčeris, - pasilenkęs pašnibždėjo į ausį. – Koks skirtumas? Jis turi licenziją…



Žmonės jau spaudė vienas kitą, ir aš negalėjau atsistebėti, kaip lengvai minioje nardė išsitreniravę vaikinukai baltais chalatais ir siūlė vaistų buteliukus.


- Nuo visų ligų, - reklamavo pašnibždomis, bet pakankamai garsiai.


Nusipirkau vieną mažesnį, nes dideli buteliai buvo brangūs. Naudojimo instrukcija patarė į maistą vaistų lašinti po tris lašus, bet kompresams ir vonioms naudoti šiek tiek daugiau – į kibirą vandens supilti pusę buteliuko. Paskaičiau cheminę sudėtį ir buvau pritrenktas – tai buvo paprasčiausias destiliuotas vanduo.


Minioje dar sukinėjosi dailios merginos baltais trumpais chalatėliais ir siūlė placebo tablečių.


          - Gryniausias krakmolas. Visiškai nepavojinga! – sumirksėjo viena didelėmis mėlynomis akimis.



Nusipirkau mažesnę dėžutę, nes didesnei nebūčiau užtekęs pinigų. Palaižiau. Tai iš tiesų buvo beskonis krakmolas.


          - Placebas veikia tik tada, kai juo tiki, - sušnibždėjo mergina man į ausį. – Jeigu tiki, jis net gali pakelti potenciją…



Ji sukrizeno, įbruko į delną vizitinę kortelę, o tada dingo taip pat staiga, kaip ir atsirado. Vizitinėje kortelėje buvo nurodytas kažkokios nekaltųjų mergelių įstaigos adresas.


Per minią staiga nuvilnijo jaudulio banga. Visi pritūpė, po to atsistojo. Ir taip tris sykius. Po to pasigirdo džiaugsmo klyksmai.


Ant aukštos pakylos, kuri atrodė kaip stilizuotas operacinės stalas, palipo senis ilgu baltu chalatu. Jo chalatas buvo toks ilgas, kad keli sanitarai turėjo eiti iš paskos ir prilaikyti galus.


          - Sveikuolių Sveikuolis!.. - nuvilnijo žmonėmis palaimingi klyksmai, ir tai buvo panašu į orgazmą.



Nustebau pamatęs, kad sveikuolių sveikuolis – nukriošęs senis, beviltiškas klipata, kuris negalėjo drebančia ranka nulaikyti didelės taurės – vaistai būtų bemat išsilaistę ant žemės. Taurę iš tiesų laikė viena medicinos sesuo, o Felčerių Felčeris ją simboliškai lietė pirštu. Oficialiai jis vadovavo gydomajai mankštai, bet iš tiesų sėdėjo ant kušetės, o visus judesius rodė augalotas jaunesnysis felčeris gerokai trumpesniu chalatu.


Mes tūpėmės, stojomės, kilnojome į viršų rankas ir išdarinėjome kitus judesius. Supratau, kad paties gydytojo, dėl kurio važiavau, šiandien procedūrų aikštėj nebus. Kas žino, gal jo nebus nei rytoj, nei poryt, nes čia viską jo vardu daro vyriausiasis felčeris. Atrodo, vaistų irgi negausiu – procedūrų grafike parašyta, kad juos minios akyse už visus išgers Felčerių Felčeris.


Kaip prasmukti pas daktarą?


Sykį pritūpiau gerokai pavėlavęs, o kai visi jau buvo susigūžę prie žemės, per žmonių galvas pamačiau didžiuosius klinikos vartus. Jie buvo čia pat, per kelis metrus nuo manęs.


Nustebau pamatęs vartus, bet nematydamas jokios klinikos. Tai buvo didžiuliai vartai be jokio pastato. Jie stovėjo vidury aikštės, apipuošti gėlėmis ir kažkokiais paveikslėliais. Buvo aišku, kad jie iš kažkur iškelti ir atnešti čia.


Šalia stovėjo augalotų jaunesniųjų felčerių garbės sargyba. Pro tokius neprasmuks nė treniruotas imtynininkas. Bet kai vyresnysis felčeris duodavo komandą, jie kartu su visais pritūpdavo ant žemės, profesionaliu judesiu priglausdavo kaktą prie žemės ir kelioms akimirkoms pasidarydavo tokie pat nejudrūs, bejėgiški, kaip ir visa minia.


O jeigu?..


Arba aš pasveiksiu, arba mano kelionė nueis šuniui ant uodegos.


Kada visi vėl parkrito ant žemės, man į galvą šovė viena klastinga mintis. Ta mintis buvo tokia aiški ir paprasta iki absurdo, kad supratau – man būtinai pavyks.


Kartu su visais susiriečiau, palenkiau galvą, bet vieną koją atsargiai pastačiau į priekį.


Tai buvo starto pozicija.


Bus daugiau


Religija prieš Jėzų

Rodyk draugams

Komentarai (3)

Anonimas2006-01-25 12:48

tas tiesa, kad žmogus gali griebtis bet ko, jei pagyti nėra vilties. Žinojimas, kad pasveikti beviltiška, įžiebia viltį, kad įvyks stebuklas. o tikėti stebuklais dažnai būna lengviau nei kasdieniais dalykais. Tiesa - tų stebuklų ir įvyksta - tai tik įrodo tikėjimo galią. Tik ar tikėjimas turi būti mūsų galia ar mes turime būti pavaldūs tikėjimui…

Turiu du pažįstamus, kurie serga gan baisia kojų kapiliarų liga - kemšasi smulkiosios kraujagyslės, prastėja kraujotaka, juoduoja galūnės ir galiausiai viskas gali baigtis galūnių amputacija.

Vienas iš tų dviejų kasdien lakstė pas ekstrasensą po 300 kilometrų. Trynė kojas specialiais tepalais, valgė tik vegetarišką maistą. Nebevartojo mėnesį alkoholio. Darė viską, kaip liepė gydytojas, kuriam receptus kažkas naktimis diktuodavo iš kosmoso. Mačiau to žmogaus kojas. Nors jis sako, kad jau žymiai geriau, bet amputacija - ant nosies.

Kitas slapčia verkdavo, kad gali greitai netekti kojų, bet vistiek ėjo kaimynui padėti medų kopinėti. Bitės tąkart sugėlė kojas - geluonis prie geluonies. Žmogus paskaičiavo, kad jam galėjo įgelti apie 200 bičių. Vakare darėsi silpna. Galvoja žmogus - atsikelsiu ar jau ne… Apsivyniojo kojas šlapimo kompresu ir užmigo. Seniai taip buvo miegojęs. Iš ryto pabudo ir nepajuto kojose veržiančio skausmo. Liga atsitraukė dešimčiai metų ir tik dabar grįžta - tik labai palengva. Per tą laiką žmogus išmoko prisižiūrėti maistą ir tttttt…

kur įvyko stebuklas?

2ra2006-01-25 14:41

Esi alegorijų meistras. Skaitau ne pirmą tavo alegoriją, ir pagaunu save dažnai kokius nors visuotinės psichozės (politinės, religinės, socialinės ar "Stiliaus" padiktuotos) išversti į paprastos alegorijos šneką. Pasiutusiai gerai veikia - kaip mat prašviesėja protas ir pamatai "Didžiosios psichozės" totalų absurdą.

Anonimas2006-01-25 15:22

Laukiu tęsinio…

arazlero

Rašyti komentarą

Tavo komentaras