BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ritualas vietoj gyvenimo

Lapkričio pirmąją rimtais veidais degiojome žvakeles Kaltinėnų kapinėse.
- O kodėl degamos žvakės? - netikėtai paklausė mano jaunėlis.
Tai buvo labai paprastas protauti dar neatpratusio jauno žmogaus klausimas. Užtat atsakymas, kurį tada išgirdau, pranoko visus mano lūkesčius:
- Tai Kristaus šviesa. Iš žvakės eina Kristaus šviesa.
Vieną akimirką tapo aišku, kodėl mano pažįstami neskaito Evangelijos, nors laiko save krikščionimis.  Šventųjų raštų skaitymas, o tuo labiau studijavimas - jau darbas. Kam vargintis, jeigu viską galima atlikti daug paprasčiau - užsidegei žvakę, ir Kristaus šviesa eina iš jos savaime, be jokių biblijų ir testamentų.
Atsimenu, ir mano tėvas į žvakę žiūrėdavo su prietaringa baime. Jo supratimu, žvakę galima uždegti prie mirštančio arba mirusio žmogaus, giedant kalnus arba šiaip meldžiantis, bet jokiu būdu - ne pasišviesti.
Magiška šviesa kasdieniškiems reikalams netinka.
Kaip ir Kristus netinka paprastoms dienoms.
Kristus - sekmadieniui, šventai išeiginei dienai su gerais drabužiais, pamaldžiais veidais ir tauriomis mintimis.
Sekmadieniais iš tiesų matydavau visai kitus žmones - daug švelnesnius, mandagesnius, paslaugesnius. Jie nešūkaudavo ir nesikeikdavo, stovėdavo ramūs ir tyliai žiūrėdavo į savo Dievą, kuris būdavo supiltas į didelę auksinę taurę ir padėtas tokioje spintelėje. Sulaikęs kvapą laukdavau, kada nepaprastais drabužiais apsivilkęs kunigas atidarys tą spintelę, išims iš jos Dievą ir sumurmėjęs kažkokius paslaptingus burtažodžius ims jį dalyti suklupusiems žmonėms.
Net ir vėliau, iš bažnyčios išėję, šitie žmonės dar kurį laiką, gal visą pusvalandį, būdavo truputį kitokie, lyg sveikesni  - taip juos pakeisdavo paragautas Dievas. Bet suvalgyto Dievo gydantis poveikis pamažu atslūgdavo, o tas, kuris likdavo nesuvalgytas, būdavo padėtas atgal į vietą, ir sunkios bažnyčios visai savaitei užvertos.
Išėję iš bažnyčios, dėdės ir tetos palengva atsipalaiduodavo, pasigirsdavo laisvesnis juokas, vyrai po truputį vėl imdavo keiktis, o moterys pradėdavo patyliukais piktintis, kaip ta arba anas buvo kvailai apsirengęs arba ne vietoj sučiaudėjo.
Dėdės ir tetos po to visą savaitę būdavo laisvi nuo Dievo.
Atsimenu, koks mus ištiko siaubas, kai mokydamiesi poterių pasijutome visur ir visada matomi Dievo. Kurį laiką rimtai svarsčiau, bet negalėjau suprasti, kur iš tiesų yra Dievas: ten, uždarytas bažnyčios spintelėje, pakelėje prikaltas prie kryžiaus ar visur ir kiekvienoje vietoje, net karvės šūde?
Ar ne saugiau jį palikti už bažnyčios durų, kur jis manęs tikrai nematys?
Gerokai vėliau tokioje knygoje perskaičiau, kad Dievas nebegyvena šventyklose - dabar jis, matai, įsikūrė… žmonių širdyse. Na, žinot!.. Dorų žmonų širdyse - galimas daiktas, bet visokių ten valkatų, latrų ir kekšių… Atsiprašau!
Ir kurių galų man ieškoti jo kažkokiuose žmonėse, jeigu galiu sekmadienį paprasčiausiai nueiti su visais į jo namus - ne tik pamatyti, bet ir suvalgyti? Kas tada pasakys, kad Dievo nėra manyje, jeigu jį tikrai prarijau?
Kartais pagalvoju: viskas pernelyg paprasta.
O kas būtų, jeigu vieną dieną paleistume Dievą iš savo bažnyčios? Jeigu jį nuimtume nuo kryžiaus, leistume prisikelti ir vaikščioti tarp žmonių?
Kas tada?
Žinoma, jis ateitų ir pasakytų:
- Dabar būsiu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.
Kai pagalvoji - kompanija tikrai nebloga. Jeigu kokia liga - priėjęs pagydys, net jeigu mirsiu, prikels. Vėl prasigersiu arba šiaip nugarmėsiu į kokią išmatų duobę - bematant ištrauks, kad tik spėčiau sušukti. Kaimynui ar vaikams atsitiks kas nors - jis visada bus šalia. Ir dėl nieko nereikės bijoti, dėl rytojaus galėsiu daugiau niekada nebesukti galvos. Vyručiai, juk tai ir yra laimė!
Bet negi už dyką?
Taip, už dyką, tik reikėtų eiti su juo.
- Imk mano kryžių, ir einam, - pasakytų tą pačią dieną.
Bepigu jam kalbėti, kad basas, kad nė galvos neturi kur priglausti. O aš, šiaip ar taip, šeimos žmogus, turiu keturių kambarių butą mieste, dar sodybėlę kaime. Imsi taip ir paliksi viską?
- Tada viską parduok ir einam, - girdžiu jo balsą.
Parduoti - gal ir nebloga mintis. Turiu kelias akcijas… O jeigu pardavus ir pasidėjus eurais?
- Kokias akcijas, kokiais eurais? - nusijuoks iš manęs Dievas. - Kvaily, ką tu žinai, gal rytoj bus pareikalauta tavo gyvybės? Kam tau šitie niekučiai, kuriuos vagys išvagia ir kandys suėda? Parduok viską, ką turi, išdalyk vargšams ir drožiam.
Ką atsakyti tada?
- O gal užteks dešimtinės? - bandysiu derėtis. - Šiandien pat susirandu kokią bažnyčią ir moku jai 10 procentų. Galiu ir 20…
- Viską! - papurtys galvą iš bažnyčios ištrūkęs Dievas. Taip, jis būtinai pareikalaus: - Petrai, jokių dešimtinių - viską!
Ką atsakysiu tada?
Aišku kaip dieną: tai, ką dariau visą gyvenimą, eina šuniui ant uodegos. O jis gali pareikalauti ne tik buto ir namo, bet dar ir diplomo, mano karjeros, vaikų, anūkų, o vieną dieną, žiūrėk, dar pasakys, kad visas tolesnis mano gyvenimas priklauso jam vienam ir niekam kitam. Arba, jei nenoriu, galiu eiti šunims šieko pjauti su savo geru vardu ir pavyzdingais sekmadieniais…
O kaip atsakysi Dievui? Argi jam spjausi į akį? Juk, šiaip ar taip, nominalus krikščionis, priklausau, kaip sakoma, tam tikrai denominacijai.
Nieko neveikčiau - turėčiau imti Viešpaties kryžių ir eiti.
Šitas kryželis - oho!
Jis taip sako, kad lengvas, bet daug lengviau sukalti statmenai du pagalius, iškilmingai nunešti kur nors į Kryžių kalną ir pastatyti. Nuo Šiaulių netoli, galėčiau ir pėsčias… Arba ne, dar paprasčiau - galiu susikviesti giedotojus, sėsti su visais už stalo, užsidegti žvakę ir giesmėmis pereiti vadinamuosius kalnus.
Valandėlė - pusantros, ir kryžiaus kelių tarsi nebūta.
Tai ir sakau: ar ne pigiau ritualas?
Ar ne geriau susitikinėti sekmadieniais? Išeiti kartu su visais, užverti bažnyčios duris?..
Ir raktą, durų raktą būtinai pasukit!


Religija prieš Jėzų

Rodyk draugams

Komentarai (6)

Anonimas2005-10-04 09:21

Visą savaitę tikime paprastais dalykais - valdžios, lito, savo galia… Sekmadienį iš spintos pasiimame išeiginį tikėjimą ir atiduodame duoklę kitiems dalykams… Bet jeigu žmonėms taip gerai? Kam griauti senas tradicijas?

Petras2005-10-04 09:47

Apie tradicijas Jėzus sakė štai ką:

"Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu'.

Palikdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių tradicijų - puodelių ir taurių plovimo, ir daug kitų panašių dalykų darote". Mk 7:8

Bet jeigu žmonėms taip gerai… Tikrai gerai? Aplink matome laimingus veidus, kuriuose švyti melilė, kurių nebjauroja pykčio, nerimo, baimių grimasos?.. Jų nekankina lenktynės dėl turto, valdžios, jų nežudo pavydas, alkoholizmas, jie nevaro savęs į kapus?.. Jie tikrai išsiverčia be Dievo - užtenka išeiginio tikėjimo?

Anonimas2005-10-04 12:00

Ir kodėl taip garbinami pasakų (Biblijos) herojai - Dievas ir Jėzus..? Ogi todėl, kad savo nevykėliškumą ir sumautą gyvenimą galima pateisinti Dievo valia…

Anonimas2005-10-04 12:47

Ka gi, esu per didelė nusidėjėlė, ir negaliu tapti dora krikščione…nes tai nėra taip paprasta, kaip maniau.Man taip pat labiau patinka turėti kambarį, kur galiu pailsėti vakare, dar noriu ir pas draugus į sodybą nuvažiuoti, pažiūrėti į rudenėjantį mišką, raudoną klevą, stiklinį tvenkinio paviršių. Nelabai noriu su savo geru gyvenimu ir malonumais skirtis… Taip patogu yra sekmadieniais atlikti apeigas su pagraudenimais ir vėl mėgautis patogiu gyvenimu…

aralzero

Petras2005-10-04 13:29

Alarzero, yra truputėlį kitaip. Jėzus neatima tavo gyvenimo, Jis tau duoda gyvenimą, todėl gali turėti savo kambarėlį, draugų, sveikatos, vaikų, darbo, duonos kasdieninės, vieną kitą būtiniausią litą. Mes ateinam nuogi ir nieko neturim, bet viską gaunam. Žmogus dar nesukūrė nė vieno obuolio, nė vienos ląstelės, jis nesukūrė saulės, žemės ir jos atmosferos - jis visa tai gauna. Visa tai yra ne jo. Visa tai jis paliks - ir namą, ir kambarėlį, ir sodybą, ir pareigas, ir pinigėlius…

O gyvenimas?

Galima jį paskirti namams, pinigams, karjerai, draugams, vaikams - išbarstyti po trupinį ir pasilikti tuščiomis rankomis.

Galima jį paskirti Jėzui, pasikviesti Jį į savo gyvenimą, gyventi su Juo kasdien, kiekvieną akimirką ir apsčiai turėti Gyvenimo.

Nežinau, ar aiškiai rašau, bet kai atiduodu Jam savo rūpesčius, taip gerai Jis viską sutvarko… Visko turiu, o nerimo, baimių nelieka.

umi2005-10-04 21:22

pries kelis metus buvau labai didele jezaus kristaus ir dievo pasekeja,taciau kai pradejau skaityti apie kitu saliu dievus mano tikejimas eme silpneti,ir iskile daugybe klausimu uzmuse visa tai ka buvau issiugdziusi tikedama dievu …. dbar su nedideliu pavydu ziuriu i tuos kurie eina i baznycia savo laimingais ir istikimais veidais.o sidyje suvirpa kazkokia maza kibirkstele…. kazkas kazkada parase,kad dievu yra tiek,kiek pasaulyje yra sirdziu.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras