BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Renkuosi laimę

- Kai atsitinka kas nors gero, dėkojame Dievui, kai blogo, tada jau Dievo keliai nežinomi… - sako skeptikas  Deepblue, paliesdamas milijonams žmonių labai aktualią temą. Tikintieji žino, iš kur gėris. Jis eina nuo Dievo. O ką daryti su blogiu, kam jį priskirti? Kaip išteisinti Dievą, kai aplink tiek blogio? Ar ne lengviau tokiais atvejais dėti į krūmus su savo Dievu? Kaip ironizuoja  Deepblue, tokiais atvejais imama skelbti, kad Dievo keliai nežinomi.







- Taip, Deepblue, yra žmonių, kuriems nelaimėje Dievo keliai nežinomi. O man pasisekė - kai buvau atsidūręs labai labai didelėje bėdoje ir jau nurašiau save į sąvartyną, sužinojau apie Dievo kelius.
Dabar gyvenu visai kitaip. Dievas ištraukė mane iš duobės, iš kurios milijonai žmonių patys neišsikapsto, - tai mano atsakymas.






- Gerai, kai Dievas duoda šansą rinktis - sekt paskui jį arba mirt, bet ar nepagalvojat, kad toli gražu ne visiems tas šansas duotas? Kartais pamąstau: kur tada Dievas buvo?..


- Deepblue, Dievas davė šansą ne tik man, bet ir mano draugams. Iš penkių girtuoklių, kurie girtaudavome beveik kasdien, likau gyvas tik aš vienas. Kai sužinojau, mane tai sukrėtė.
Ar tie kiti keturi neturėjo savo šanso?
Kai aš pasukau kitu keliu, jie juokėsi.
Dievas nėra lėlių teatro direktorius, o žmonės - ne marionetės. Dievas suteikia tik šansą, o mes jį priimame arba atmetame.
Atsakomybė tenka mums, nes mes laisvi.
Manau, ne aš vienas namuose turiu Evangeliją. Dabar ją turi beveik visi. Tačiau kodėl laiko padėtą ir neskaito? Kodėl jie nesikreipia tiesiai į Dievą, kaip moko Jėzus, o eina į bažnyčias ieškoti apsišaukėlių tarpininkų?
Taip jie daro todėl, kad yra laisvi ir gali rinktis.
O kodėl aš pasukau kitu keliu?
Aš irgi laisvas, aš irgi renkuosi.
Čia nėra jokios neteisybės.


- Petrai, kaip manai, ar Dievas dave šansą rinktis kudikiui, kuris gimė aklas? Ar davė šansą rinktis žmogui, kuris susirgo vėžiu?


- Labai gerai, Deepblue, kad užsiminei apie vėžį. Kaip tik norėjau papasakoti vieną istoriją, kurią prieš kelerius metus aprašė mūsų laikraštis, ir kuri man vis neišeina iš galvos.
Dar jauna moteris susirgo vėžiu. Gydytojai jai didelių stebuklų nežada - na, dešimt metų ji tikrai dar gyvensianti kokybišką gyvenimą, o kas bus toliau - vienas Dievas težino.
Pusė “limituoto” laiko praėjo. Ką sako ta moteris?
Dar niekada nebuvau tokia laiminga, tvirtina ji. Niekada iki tol ji taip nesižavėjo ryto aušra ir savo vaikų čiauškėjimu. Tik dabar, supratusi laiko tėkmę, ji ėmė vertinti kiekvieną akimirką. O iki tol dienos ir metai biro pro jos pirštus tarsi smėlis. Dabar ji laiminga.
“Jeigu ne ši liga, aš gyvenimą būčiau iššvaisčiusi”, - tvirtino “pasmerktoji” žurnalistams.
Štai toks buvo jos pasirinkimas, kai pasirinkimo kaip ir nebebuvo. Ji pasirinko būti laiminga.
Lyg ir paradoksas, bet iš tiesų ne taip jau retai nepagydoma liga primena žmogui apie laimę. Vėliau mūsų žurnalistai panašių ligonių surado ir daugiau.
Beje, mano liga irgi nepagydoma - iki gyvenimo pabaigos turėsiu saugotis alkoholio, kad jis nepatektų į burną. Bet tik tada, kai susirgau, pradėjau gyventi kitaip. Šita liga ir man - Dievo dovana.
Galimas daiktas, tik tau, Deepblue, atrodo, kad esi laimingesnis už akląjį. Pažįstu vieną aklą žmogų, Seimo narį, kuris tikrai nusijuoktų iš tokios galvosenos. Žinoma, aklumas sudaro tam tikrų sunkumų, tačiau jis paskatina psichiką ir visą organizmą rasti savyje privalumų, kurie kompensuotų negalią.
Tai jau - atskira kalba.
Trumpiau kalbant, šuo girdi ultragalsą, mudu negirdim. Ar šuo laimingesnis už mus?


Šis dialogas nebaigtas ir, manau, niekada nesibaigs. Jis tęsis tol, kol žemėje gyvens bent keli žmonės. Jie irgi galės pasirikti, kuriai pusei pritarti, o kuriai oponuoti. Manau, ir jūs skaitydami nejučiom darėt sprendimą ir kažką rinkotės.


Šia tema dar:


Tikėjimo anatomija

Rodyk draugams

Komentarai (6)

Deepblue2007-03-30 15:48

Na man peredaug sunku suprasti, zmogu atradusi laime mirtinoje ligoja, kai paskiriams limitas…

Petras2007-03-30 16:18

Tiesą sakai, Deepblue. Tai iš tiesų sunku suprasti. Man irgi buvo nelengva.

eklipas2007-04-03 11:47

Gal reikėtų DeepBlue paskaityti Jobo Knygą.. Nors tai nepasiekiamos aukštumos, kaip Kalno Pamokslas. Nežinau, kažkada, kai GAVOSI padėkoti Dievui už tą duobę ir netektį kurioje buvau ir už laimės pažadą pasakyti "Dievo keliai nežinomi" tada buvau išgelbėtas, pradėjau judėti į priekį.. Bet ne visada taip gaunasi esu silpnas ir mano pastangos juokingos… Būti dėkingam tai Dovana, o ne mano nuopelnas ir kartai pavyksta Ją priimti :) Beje nereikia turėt iliuzijų, dauguma kenčiančių (vėžininkų, luošių, alkoholikų, narkomanų, badaujančių ir t.t.) gyvena pyktyje ir maište. Jie keikia likimą, tikisi ar reikalauja pagalbos iš mūsų (iš tikrųjų tokių pačių kaip ir patys) ir nesupranta, kad senai jau tą Pagalbą gavo iš Jėzaus tik nenori ar nemoka jos priimti. Nevalia mums jų teisti. Čia visiems duota Laisva Valia, o kančioje rinktis reikia greitai.. Man, kai pavyksta pasirinkti teisingai, būna gera, jaučiuosi laimingas… ir atvirkščiai.

p.s. čia buvęs yonanoy'us

Petras2007-04-03 13:14

Pratęsiu Eklipo mintį. Taip, yra daugybė piktų ligonių. Ir ne tik. Yra daugybė sveikų žmonių, kurie pikti ant kažko. Antra vertus, yra daugybė ligonių, kurie laimingi ir dėkoja Kūrėjui už kiekvieną gyvenimo akimirką. Tarp vienų ir kitų - gili praraja, kurią dar galime peržengti.

Ilgai negalėjau suprasti savo Mokytojo žodžių: "Kas turi, tam bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta tai, ką jis turi".

Turėjo praeiti kažkiek laiko, kol supratau, kad Mokytojas kalba ne apie socialinės nelygybės gilinimą, bet apie pozityvų ir negatyvų mąstymą.

Kas akcentuoja neturėjimą, tas ir neturės, kam viskas ir taip visada gerai, tam bus dar geriau.

Pažiūriu į savo draugus, giminaičius, pažįstamus ir matau - visus veikia šis Gyvenimo dėsnis.

deimantukas2007-04-03 15:41

Taip galeciau virsuje parasyta palyginti -gal paprasciau,kam sunkiai suprantamas tekstas.

Ismokau dziaugtis smulkmenom,dziaugtis isaususiu dar vienu rytu,dziaugtis diena,kuri nuo ankstaus ryto,kai prabundu,veikiu ir maloniai pavarges vakare krentu i lova ir uzmiegu,negalvodamas"ar pavyks sianakt uzmigt,ar ne",iki velaus vakaro man asocijuojasi,kaip vienas gyvenimas,kuri noriu nugyvent prasmingai(nebutinai dirbant!).Turcius nebutinai bus laimingas,bedzius-nebutinai vargsas.

Pastaruoju metu net nesapnuoju,o gal tiesiog neprisimenu,bet ir tai gerai,manau.Vadinasi mano pasamone valosi.

Net nekyla mintis niurzget,kai lyja,kad reiktu saules,o kai karsta,kad gal reitu,kad palytu.Tikrove man teikia vis daugiau dziaugsmo.

Petras2007-04-04 21:51

Kai sutinkame nusiminusį žmogų, mums pirmiausia šauna į galvą mintis, kad jam atsitiko kas nors blogo. Kitam gali kilti užuojautos ar net kaltės jausmas, noras kuo nors padėti.

Ar visada ši mūsų reakcija teisinga? Ar ji niekada neapgauna?

Neseniai, skaitinėdamas internautų samprotavimus, aptikau vieną mintį, kuri gerokai nustebino:

"Ir liūdesys, ir džiaugsmas yra gyvenimo dalis ir vienodai svarbūs. Verčiau matyt tik liūdesį ir mokėti suprasti jo grožį, negu matyt tik džiaugsmą ir būti apmulkintu…"

Taigi kai sutiksite nusiminusį žmogų, neskubėkite nusiminti kartu su juo arba reikšti užuojautos. Galimas daiktas, žmogus savo noru pasirinko tik liūdesį ir dabar slapta džiaugiasi juo.

Pažįstu nemažai žmonių, kurių gyvenimo strategija - matyti ir kalbėti tik apie blogybes, bet kad žmogus taip atvirai išpažintų savo meilę blogiui…

Rašyti komentarą

Tavo komentaras