BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Renkiesi nerimą?

Daugelį žmonių nerimas pliekia botagu nuo ryto iki vakaro, neleidžia pailsėti nė lovoje, veja mintis į rytdieną ir verčia kankintis dėl ateities bėdų, kurių gal nė nebus. Nelaimingieji atsiduria nerimo spąstuose dėl labai paprstos priežasties: jie nesupranta, kad patys pasirinko tokią gyvenseną.


 


Į Jėzaus mokymą beveik niekas nežiūri rimtai, o liaudyje bene dažniausiai yra kritikuojamas jo raginimas gyventi šia diena. Tikriausiai esate girdėję tokią kritiką: “Vienadienis žmogus! Ar jam kas rūpi - gyvena tik šia diena! Ko iš jo laukti?..”


 


Taip pasakyti gali ir religingas, ir nereligingas žmogus. Tarp ritualinių įpročių ir moralinių nuostatų paprastai ryšio nėra.


 


“Vienadieniu žmogumi” piktinasi ir tie, kurie sąmoningai deklaruoja krikščionybę, o bažnyčioje šimtus kartų yra girdėję Jėzaus žodžius:


 


“Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo”. Mt 66:34


 


Neseniai kalbėjau su viena moterimi, kuri, mano supratimu, pernelyg viskuo rūpinasi. Dar nenuvažiavusi pas gydytoją, ji rūpinasi, kaip reikės gyventi, jei šis nustatys nepagydomą ligą, kaip gyvens jos vaikai, jeigu ji mirs, kas atsitiks darbe, jeigu ji turės išeiti?.. Šimtai klausimų avansu užgulė rūpestingos moters pečius. Žinodamas, kad ji lanko bažnyčią, mėginau raminti Evangelijos žodžiais:


 


- Tiesą sakant, šiandien ligos dar nėra, o rytojus savimi pasirūpins pats…


 


Ji iš karto suprato, kur pasukau, ir nusijuokė:


 


- Aha, nesirūpinkim rytdiena! Petrai, kas būtų, jei visi imtume gyventi šia diena?


 


- Na, aš manau, pasaulis iškart pasikeistų, nes sveikesni žmonės gyventų sveikiau…


 


- Žinoma!.. Šaldytuvai tą pačią dieną ištuštėtų, o žiemą paaiškėtų, kad malkinės tuščios. Įdomu, kuo kūrentume ir ką šiandien valgytume?


 


Akivaizdu - moteris įsivaizduoja, kad krosnį kūrena savo rūpesčiais. Kadangi rūpesčiais pasisotina tarsi lašiniais arba kiaušiniais, rūpesčių pilnas ir  jos šaldytuvas. Rūpestis jai yra ne tik maisto bei šilumos šaltinis, rūpestis jai - ir dorybė.


 


Jėzus bejėgis ją perkalbėti savo “nedoru” mokymu.


 


Ar nerimas iš tiesų toks blogas? Negi Dievas padarė klaidą ir įtaisė šį jausmą lyg šuniui penktą koją?


 


Įsivaizduok, kad eini tamsia gatve. Kažkas negerai, apima nerimas. Psichologai sako: į kraują pliūpteli didesnis adrenalino kiekis, todėl truputėlį padažnėja širdies ritmas, visas dėmesys susikoncentruoja čia, kur gali laukti pavojus, o mintys užbėga į priekį ir jau nagrinėja galimas situacijas. Tai dar ne baimė, tai pasirengimas baimei. Tikroji baimė apims tada, kai prisikabins girtas praeivis. Kadangi esi pasiruošęs, pavojaus lengvai išvengsi - gal net išsisuksi nuo smūgio, nes reakcija bus kelis kartus pagreitėjusi. Gal pasileisi bėgti, nes kitos išeities nėra, gal pirmas smogsi į tarpkojį… Tu visas būsi pasiruošęs akimirksniu priimti patį geriausią sprendimą.


 


Taigi nerimas ir baimė - labai reikalingos apsauginės reakcijos. Jos naudingos ir visai nepavojingos. Pavojingas būna tik išgąstis. Kai su pavojumi susiduri netikėtai, be parengiamosios nerimo stadijos, gali ištikti ir priepuolis.


 


Vadinasi, Dievas nepadarė klaidos…


 


O dabar pamėginkime įsivaizduoti, kad visą gyvenimą taip ir elgiamės, tarsi eitume tamsia gatve, kur už kiekvieno kampo gali laukti šimtai pavojų. Mes einame čia, o mintimis jau esam darbe ir kenčiame būsimus šefo priekaištus, ramų vakarą sėdime prie ežero, o mintimis jau kepame pusryčiams kiaušinienę. Atsiduriame beviltiškoje situacijoje - juk gatvėje negalime atsikirsti šefui, nes šefas dar savo kabinete ir kol kas nieko mums nepasakė, prie ežero negalime išsikepti kiaušinienės, nes neturime nei keptuvės, nei kiaušinių… Viskas, ką dabar galime - tik kankintis dėl to, ko iš tiesų gal ir nebus.


 


Yra daugybė priežasčių, dėl kurių renkamės nerimą ir užbėgame mintimis į priekį. Tai gali būti ne tik baimė, bet ir nepasitenkinimas šia diena. Nemokėjimas gyventi dabar gali paskatinti žmogų nusikelti į fantazijų rytdieną, o nesugebėjimas mylėti gali sukurti nuostabiausią meilės karalystę, kurioje nedrąsi panelė kada nors gyvens…


 


Pacituosiu vieną komentarą, kuriame moteris nurodo keletą priežasčių, dėl kurių ji renkasi nerimą:


 


“Man vis tiek ne iki galo suprantamas brukimas įsikalti, kad esi tik čia ir dabar. Jeigu tik tiek, tai kokio velnio aš svajoju, kaip ateis šeštadienis, kaip šilkiniu chalatu šliaužiosiu po kambarius, laižydama didelį kaušą kavos. Juk, jeigu tik čia ir dabar, tai to šeštadienio gali ir nebūti. Bet svajonė apie jį - saldžią ateitį - mane jau malonina. Suprantu, kad mintimis esu priekyje, o kūnu - čia, bet negi tai blogai?


Čia ir dabar mezgu megztinį. O megzdama prisikuriu šimtus situacijų, kaip juo vilkėdama kažkur einu, kaip atrodau gatvėje, langų atspindžiuose. Jeigu tik čia ir dabar, tai iš manęs atimama galimybė svajoti - apie rožyną, kurio neturiu, apie kelionę į kalnus, kur net nesiruošiu. O kur dėti VAKAR? Negi tai, kas vakar mane džiugino, kas suteikė patirties, turiu išmesti kaip vienkartinę nosinę?


Aš nesutinku gyventi TIK čia ir dabar.  Gyvensiu, kaip man patinka.”


 


Belieka pagirti komentaro autorę už sąmoningumą. Nežinau, kaip jos sveikata ir kiek ji įstengs lenktyniauti su savimi, bet sąmoningumas tikrai pagirtinas. Iš tiesų mes visi patys savo noru renkamės nerimo būseną, bet toli gražu ne visi tai suvokiame.


 


Suvokimas - didžiulis dalykas. Supratę savo problemą ir vieną dieną pavargę, galėsime kada nors pasirinkti ir kitą gyvenseną.


 


O nesuvokę negalėsime nieko.


 


 

Rodyk draugams

Komentarai (4)

Anonimas2006-03-02 11:46

Atrodo, dirbi redaktoriumi. Ar neplanuoji rytojaus laikraščio? Ar žurnalistai šiandien nerašo į rytojaus numerį? Ar architektai neprojektuoja būsimųjų namų ir miestų? Kas būtų, jei gyventume tik šia diena ir nieko neplanuotume rytojui?

Anonimas2006-03-02 12:18

Kažkur girdėjau: jeigu nori prajuokinti Dievą, suplanuok rytojų. Tas čia ir dabar suvokimas ateina ne iš karto, o tik per tam tikrą laiką. Atsimenu, kaip man mano geroji ir mylimoji mama, kurios jau nebeturiu, labai mane mylėdama išmokė rūpintis rytojumi. Ji, vargšė, nežinojo, kad taip ji man, vieninteliam savo vaikui, įvarė nerimo dvidešimčiai ar trisdešimčiai metų į priekį. Ji tiesiog nežinojo, kad negalima taip daryti.

Ji man buvo nupirkusi tokį auksinį žieduką, kurio brangaus akmens akutė, toks įspūdis, kad tuoj tuoj iškris. Aš taip bijojau pamesti tą akutę, kad nerimas perėjo net į mano sapnus. Sapnuodavau košmarus, kaip aš pametu tą akutę ir mane apima siaubas, kaltės jausmas. Tai keliaudavo iš sapno į sapną. O su ta akute ir tais sapnais vis augo, plėtėsi, kerojosi mano baimė ateitimi.

Kai mirė mama, o po vienuolikos mėnesių ir tėtis, likau labai jauna, beveik paauglė, nesubrendusi, vieniša.

Kai pritrūko pinigų, nunešiau parduoti mamos paliktą auksą, tarp tų auksinių dirbinių buvo ir tas žiedukas su visa akute. Tada pradėjau bijoti, kad nesužinotų giminės, kad ėmiau pardavinėti net paliktą mamos auksą. Nerimas tęsėsi ilgai.

Ačiū Dievui ir juo tikinčiais draugais, kurių pagalba padėjo man atsikratyti nerimo.

O tai reiškia gyventi šia diena. Juk žieduką aš vis tiek pardaviau kai buvo sunku, bet tai ir buvo išsigelbėjimas tą minutę, kai aš neturėjau pinigų. Gaila, kad to nesupratau anksčiau. Dabar matau savo tetulę, kuriai užsikemša kraujagyslės, kamuoja ligos, nes ji rūpinasi, kaip jai reikės išleisti į mokslus savo dukrą. Tetulė pardavė močiutės namą, pinigus leido, bet dėl to kankinosi ir dabar tebesikankina — na kaip ji išleis savo vaiką į mokslus. Leidžia, nors tų pinigų ne kažin kiek likę, o mano pusseserė gabi, Dievo apdovanota mergina turinti galvą ant pečių. Štai kur didieji stebuklai — gyventi čia ir dabar — patiryi savo kailiu.

Rita

iLOVETHEBEATLES2006-03-02 12:20

as SVENTAI tikiu

deimantukas2006-06-17 10:07

Dabar stengiuos taip gyventi.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras