BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Proto pinklės

Tai buvo keistas pokalbis. Draugai stengėsi atrasti savybę, kuri man padėjo mesti gerti, o aš pats to negalėjau padaryti.


Pirmiausia jie pareiškė, kad mane išgelbėjo stipri valia. Tai bene pats populiariausias aiškinimas apie kovą su priklausomybėmis. Reikia sukaupti valią ir išsivaduosi.


Bet jei mano valia tokia stipri, tai kaip prasigėriau? Negi stiprios valios žmogus galėtų išeiti į miestą parnešti vaikams lauktuvių, o kitą dieną grįžti girtas be lauktuvių ir be pinigų?


“Ne”, - atsakė draugai ir nusprendė, kad išgelbėjo intelektas – platesnis akiratis, tam tikros žinios, gebėjimas analizuoti situaciją… Žodžiu, protas.


Jeigu tai būtų tiesa, prasigerti, parsilošti, pražūti narkotikuose turėtų tik kvailiai. Bet juk matome atvirkščią dalyką – intelektualais vadinami mokslo ir meno žmonės atsiduria į tokią pat priklausomybę, kaip ir bemoksliai, o psichologai sako, kad išsivaduoti jiems būna netgi sunkiau.


Priklausomybei pasidavusio žmogaus didžiausia problema yra tai, kad jo protas tampa pavergtas ir nuo šiol tarnauja ne jam, o priklausomybei. Jis padarys viską, kad alkoholio, narkotikų, lošimų, stabų, nerimo ir kitų priklausomybių sąlygota gyvensena būtų išsaugota.


Gudrus protas prigalvoja gudrybių. Apžvelkime tik kelias, pačias būdingiausias.


“Tai netiesa”. Alkoholikui labai sunku pripažinti, kad jis alkoholikas, narkomanui – kad narkomanas, stabmeldžiui – kad stabmeldys.


        -Aš alkoholikas? – nustemba nuo šaligatvio paimtas apdriskęs žmogus ir juokiasi bedante burna.



Nė už ką savo priklausomybės nepripažins ir narkomanas.


        - Na, pasidarau kaifą, bet ar tai narkomanija? – klausia jis. – Noriu – įsikalu, nenoriu – galiu neįsikalti.


        - Aš stabmeldė? – pasipiktina vienuolė, ką tik klūpojusi po šventu Marijos paveikslu.



Būna, kad žmogus iki mirties taip ir nepripažįsta savo priklausomybės, nors jau sirgtų kepenų ciroze arba jo kaulai būtų laužomi abstinencijos priepuolių. Kai kurios sielos dalys lieka nepavergtos, tačiau jų skelbiami pavojaus signalai būna nuslopinami pavergtųjų proto dalių ir nepasiekia sąmonės.


“Tiesa, bet…” Apimdama vis naujus ir naujus asmenybės klodus, priklausomybė juose kelia sumaištį ir tam tikrą pasipriešinimą. Pažeistos sistemos mėgina įjungti sireną.


Iki sąmonės kartais nusibrauna ir išoriniai pavojaus signalai, kuriuos siunčia aplinkiniai žmonės. Tarkim, artimieji perspėja, kad gerti tiek daug ir taip dažnai nenormalu.


“Taip, išgeriu, bet kas čia tokio?” – tarsi nusileidžia alkoholikas. Pirmoji sakinio dalis patvirtina pavojų, antroji jį paneigia. Tai rodo, kad asmenybė suskilusi, tarsi susidvejinusi.


“Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu”, - prisipažino apaštalaus Paulius (Rom 7:15), tačiau tokį prieštaravimą įžvelgti gali nedaugelis.


Paprastai susipriešinęs žmogus nė nepastebi, kad vienu žodžiu paneigia kitą: “Aišku, rūkyti nesveika, bet rūkoriai sulaukia ir 100 metų”, “Taip, Dievas draudžia prisiekti, bet jei yra svarbus reikalas…”, “Sutinku, išgeriu dažnai, bet nesu koks nors bomžas”…


Štai dialogas tarp dviejų kolegų:


- Čigonų bendrininkas pavogė kaimyno arklį…


- Tu manai, kad čigonas yra vagies sinonimas?


- Suprantu, ką nori pasakyti…


- Dar nieko neteigiu. Tik išgirdau, kad čigonų bendrininkas pavogė arklį…


- Aš to nesakiau.



Tokią diskusiją būtų galima tęsti iki begalybės, bet žmogus nebepriims to, ką pats ką tik pasakė. Net jei turėtumei pokalbio įrašą ir atsuktumei atgal diktofono juostelę, žmogus nebeišgirstų savo žodžių.


Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: 'Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite”, - sakė Jėzus apie apkurtusius ir apakusius žmones (Mt 13:14).


Kartais tai iš tiesų panašu į prakeikimą.


“Kitkas svarbiau”. Priklausomybė užvaldytas protas ima elgtis kaip gudrus boksininkas, kuris priešininko smūgius nulaviruoja į šoną.


Štai mes kalbame apie alkoholizmą, narkomaniją ir kai kurias kitas labai konkrečias priklausomybes. “Pagal dzen budizmą didžiausios priklausomybės yra malonumo siekimas ir skausmo vengimas”, - pareiškia vienas pokalbio dalyvis. Po kurio laiko, tarsi pamiršęs ankstesnį, jis paleidžia kitą teiginį: “Pati baisiausia ir labiausiai visus veikianti priklausomybė yra priklausomybė nuo savo įvaizdžio”.


Ko jam ieškoti “pačių didžiausių”, “visų bendriausių” priklausomybių? Ar ne geriau būtų užsiimti kokia nors viena, labai konkrečia?


Su žmogumi, kuris iš pažiūros atrodo apsisprendęs numesti antsvorį, kalbame apie mažiau kaloringus produktus, kurių būtų galima valgyti daugiau, ir tokius, kurių reikėtų sumažinti.


“Bet didžiausia problema – ne tai, - staiga pareiškia pašnekovas. – Dabar man svarbiausia susidėti plastikinius langus”.


Vos nežagtelėjau. Tačiau pareiškimas buvo padarytas tokiu tvirtu balsu, kad abejonės neliko: šią temą žmogaus protas netikėtai atidėjo neribotam laikui.


“Kiti dar ne tokie”. Kai žmogus išsiruošia gelbėti pasaulį, tai geriausias įrodymas, kad jis nesusitvarko su savo problemomis. Sykį girdėjau, kaip priklausomybių atakuojamas žmogus pareiškė, jog Evangelijos mokymą priimti sau ir mėginti pritaikyti savo gyvenime yra nebrandžios asmenybės požymis. Kur kas svarbiau, teologinį išsilavinimą turinčio žmogaus supratimu, yra nešti Jėzaus mokslą kitiems, o ne pačiam mokytis.


Toks požiūris būdingas ne tik religinių idėjų užvaldytiems žmonėms. Niekas taip nesirūpina jaunimo nekaltybe, kaip nusenusios kekšės, niekas taip nesišaipo iš girtuoklio, kaip kitas, dar didesnis girtuoklis. Beje, alkoholikai dar šaiposi iš narkomanų, o narkomanai – iš alkoholikų.


Projektuodamas savo ydas į kitus, nukreipdamas visas pastangas išorinei kitų “gelbėjimo” veiklai, žmogaus protas apdairiai išsaugo nepaliestą priklausomybę.


“Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš savo brolio akies”, - sako Jėzus tokiam gelbėtojui (Mt 7:5), bet šis jo žodžius pasiunčia kitiems, tiems, kuriems “labiau reikia” išgelbėjimo.


Kai mano likimo draugas alkoholikas metėsi į blaivybės judėjimą, mėginau atkalbėti, bet jis tik pakvietė paklausyti jo paskaitos. Neabejoju, kad iškalbingo žmogaus paskaitos buvo įdomios, bet man šis jo užsidegimas atrodė įtartinas. Ar tikrai laikas mokyti sveiko būdo kitus, jeigu pats dar tik antrą mėnesį kenti be taurelės?


Po kurio laiko mes dar sykį susitikome, bet jis buvo toks girtas, kad nepažino manęs.


“Galiu mesti”. Būna, kad apsauginės proto sistemos nebeatlaiko, ir gąsdinantys pavojaus signalai sudrebina sąmonę. Tampa aišku – reikia kažką daryti.


Tačiau ką ir kaip? Nuo ko pradėti, kuo pasiremti?


Kadangi žmogaus valia jau pakirsta ir suskilusi, jo protas imasi klastingo žingsnio – jis sukursto pasikliauti pačia silpniausia vieta, o būtent - valia.


“Mesti galiu, - įtikinėja save bejėgis žmogus. – Norėsiu ir negersiu – kas čia tokio?”


Kartais jis iš tiesų sumano nebegerti, prasitaria apie tai sugėrovams ir čia pat aplaisto “apsisprendimą”.


Su vienu draugu esu šventęs mėnesio sukaktuves, kai jis metė gerti.


Tačiau mėnesį ištveria nedaug kas. Ataką protas pradeda jau po kelių dienų. “Įdomu, kaip atrodytų užrūkius dabar, kai neberūkau? Ar apsvaigtų galva?”


Jeigu esi stiprios valios, kodėl nepasmalsavus ir vėl neužtraukus cigaretės, neparagavus bokalo (tik vieno!) alaus?


Atsimenu, valios pastangomis iškentėjau pusę metų nerūkęs. Sutikau draugą, kuris turėjo tais laikais retų importinių cigarečių. Aš jau tikėjau savo valia (juk pusę metų nerūkau!), tai cigaretę paėmiau ramia širdimi, tik “dėl įdomumo”. Po to įdomumas tęsėsi dar 10 metų.


O kai iškentėjau trejus metus negėręs, abejoti savo valia nebemačiau pagrindo. Iš kažkur atsibeldė mintis mokytis gerti kitaip, su protu, saikingai. Ir ne stiprius, o taurius, lengvus gėrimus… Bene kas atsitiktų nuo taurės šampano? Arba nuo antros?.. Na, dar po vieną, ir vėl sukaupsiu valią…


Praėjo nedaug laiko, ir aš, geležinės valios žmogus, gėriau ne tik šampaną, alų, bet ir naminę, pilstuką.


“Vis tiek nebegaliu”. Tai skamba kaip paskutinis kapituliacijos akordas, bet iš tiesų yra gudri proto pretenzija ilgai priklausomybės viešpatijai. “Kaip aš negersiu, jei esu alkoholikas?” – klausia tėvas, kai vaikai mėgina jį atkalbėti nuo mirtino įpročio.


Ligą žmogaus ima pateikti kaip tam tikrą leidimą, savotišką pateisinimą.


Priklausomybei gilėjant ir apimant vis didesnes asmenybės sritis, žmogaus interesų ratas iš tiesų ima siaurėti, viską imama matuoti buteliais, dozėmis, partijomis ir panašiais mato vienetais. Kažkada rašydavau feljetonus ir pašiurpau pamatęs, kad visi mano herojai daugiau ar mažiau išgeria, o geria būtent tą alų, kurį mėgstu aš. Mėginau pakeisti jų elgseną, bet nė nepajusdavau, kaip jų rankose atsidurdavo alaus bokalas…


Visos alkoholiko kalbos baigiasi alkoholiu, narkomano – narkotikais, davatkos – poteriais, lošėjo – loterijomis, rūkoriaus – parūkymu…


Visgi nemanau, kad ir pats “beviltiškiausias” priklausomybės vergas nebeturi laisvų sielos plotų. Esu ėmęs interviu iš prasigėrusių sąvartyno gyventojų, su vienu vyru įsišnekome apie laikus, kai jis buvo statybininkas, apie šeimą, kurią jis prarado, ir visiško “degrado” akyse pasirodė ašaros. Nors jis pats vadino save bomžu, bet kažkokia sielos dalis, tegu ir nedidelė, bet labai stipriai protestavo prieš dabartinę gyvenseną.


Kitos gudrybės. Visų proto gudrybių išvardinti nėra įmanoma, dar paminėsiu atidėliojimą ir tariamą apsisprendimą.


Tikriausiai visi esme girdėję, o gal ir patys planavę, kad nuo rytojaus, nuo pirmadienio, nuo Naujųjų metų ir nuo kitų progų bus pradėta gyventi kitaip. Protas tokias fantazijas mielai kuria dėl labai paprastos priežasties – rytojus niekada neateina.


Gražus rytojus tolsta taip pat, kaip ir nuostabi vaivorykštė.


Negana to, dar kyla iliuzija, kad žmogus yra apsisprendęs.


“Apsisprendžiau numesti svorio, - pasigyrė viena kolegė. – Nuo ko turėčiau pradėti?”


“Turi pinigų?” – paklausiau.


“Turiu. O kam?”


“Nueik į parduotuvę, nusipirk dvejas svarstykles – maistui ir kūnui. Dar nusipirk sąsiuvinį dienoraščiui ir sugrįžk. Aš tau parodysiu, kaip jį pildyti…”


“Kodėl taip iškart?” – nustebo kolegė.


“Na, juk tu apsisprendei…”


“Aš apsisprendžiau, kad mesiu, bet nesakiau, kad šiandien. Reikia juk pasiruošti!”


Pasiruošimas kartais užtrunka visą gyvenimą.


Kiekvieno žmogaus protas sugalvoja vis kitokių, pačių originaliausių gudrybių priklausomybei išsaugoti. Ir kuo protingesnis žmogus, tuo išradingesnius, klastingesnius spąstus paspendžia jo protas. Didelis protas tampa dideliu priešu.


          - Kas tada gali būti išgelbėtas? – paklausė Jėzaus mokiniai.


Jėzus pažvelgė į juos ir tarė:


          - Žmonėms tai neįmanoma, bet Dievui viskas įmanoma. Mt 19:26



Yra daugiau


Priklausomybės. Į katalogo pradžią

Rodyk draugams

Komentarai (2)

Anonimas2006-04-06 11:51

Prievarta žmogaus neišgydysi, pats jis nebeturi proto mesti gerti… Situacija beviltiška. Bet kiti meta!

Kažko nesuprantu.

Anonimas2006-04-06 17:39

o as jau pradedu suprasti… nes savo akimis regejau ne viena man artima zmogu alkoholika - visi simptomai ir proto apgavystes kartojasi - fenomenalu, o gal ir - labai paprasta… beje, mano protas mane puikiai apgaudineja, nors nesu alkoholikas :)

Rašyti komentarą

Tavo komentaras