BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Priklausomybės ir ne

Kas vakarą išgeriu bokalą alaus arba stiklą vyno. Ar tai priklausomybė?

Mano sūnėnas keičia ir keičia moteris ir negali gyventi be jų. Ar galima sakyti, kad jis priklausomas nuo sekso?

Palikęs namuose mobilųjį telefoną, pasijuntu nekaip. Ar aš priklausomas nuo telefono?

Ar galima sakyti, kad žmogus priklausomas nuo lytinio potraukio, nuo darbo, nuo maisto, nuo vandens, nuo religijos?..

Šiandien reikia nereikia taip švaistomasi priklausomybėmis, kad nebegali suprasti, ką norima pasakyti. Tarsi viskas, be ko negalėtume gyventi, būtų priklausomybė. Mes negalime gyventi be oro, be vandens, be maisto, be drabužių, bet didžiausia nesąmonė būtų tuos natūralius poreikius vadinti priklausomybėmis.

Kada kalbama apie priklausomybę, turimas galvoje nenatūralus, išugdytas labai stiprus potraukis nenaudingam ar netgi žalingam dalykui, tikint jo tariama nauda. Lytinis potraukis, taigi sekso poreikis, kaip ir poreikis valgyti, gerti, yra natūralus, duotas paties Kūrėjo (Gamtos ar Dievo - kaip jums patogiau), todėl nelaikytinas priklausomybe, kad ir ką jums sakytų neaiškios orientacijos ganytojai. Poreikis dirbti tikriausiai yra ne natūralus, bet išugdytas, įdiegtas mums nuo vaikystės, bet būtinas mūsų išlikimui, taigi naudingas ir dėl to nelaikytinas priklausomybe. Gal tik perdėtas, liguistas darbaholiko potraukis dirbti ir dirbti be poilsio laikytinas priklausomybe, nes jis darosi žalingas žmogui.

Kartais tik konkrečiu atveju galima spręsti, ar tai priklausomybė, ar tik “nekaltas” įprotis. Įprotis visur nešiotis su savimi telefoną labai panašus į priklausomybę - jis ir nenatūralus, išugdytas, ir gali pridaryti nepatogumų (tarkim, teatre arba automobilyje), bet dažniausiai yra nesunkiai įveikiamas. Nesunkiai prie jo pripratai - lygiai taip pat nesunkiai gali nuo jo ir atprasti. Aš to nelaikyčiau priklausomybe, kaip ir įpročio kramtyti gumą, žiūrėti pornografiją, valgant nusiimti kepurę ir pan.

Tikroji priklausomybė yra gana sunkiai išugdoma. Prisiminkime, kaip šlykštu buvo surūkyti pirmąją cigaretę arba išgerti pirmąjį stikliuką alkoholio. Ir nikotinas, ir alkoholis yra stiprūs, organizmui labai pavojingi nuodai, ir kūnas reaguoja taip pat, kaip į kitus nuodus - šleikštuliu. O jei nuodų patenka į vidų, kūnas pasistengia juos pašalinti, t.y. išvemti. Reikia nemažai pastangų, kol organizmas prisitaiko prie nuodų dozių. Iki galo prisitaikyti jis niekaip negali, ir visada, vartodamas nuodus, žmogus jaus tam tikras pasekmes. Ir jeigu, jausdamas didesnes ar mažesnes neigiamas pasekmes, žmogus toliau vartoja nuodus, tai jis tiki kokia nors tų nuodų tariama nauda (dažniausiai - socialine) ir išsiugdo potraukį. Jeigu tas potraukis įveikia organizmo natūralią savigynos reakciją, tai jis yra stiprus. Įveikti alkoholio, nikotino ar alkoholio potraukį vėliau būna nelengva.

Taigi jei retkarčiais niekieno neverčiamas savo valia išgeriate organizmui nereikalingo ir netgi žalingo nuodo (alkoholio), jūs turite išsiugdęs gana stiprų potraukį, stipresnį už natūralų organizmo pasipriešinimą ir tikite kokia nors tariama nuodo nauda. Ir visai nesvarbu, ar jūs geriate bokalą, ar du, ar tik pusę - jeigu yra noras gerti nuodus, ir tas noras stipresnis už savisaugos instinktą, tai jūs esate priklausomas nuo tų nuodų. Ir kuo toliau, tuo labiau priklausomybė stiprės.

Bet jeigu įsimylėjote kokią merginą ir negalite be jos ištverti nei dieną, nei naktį, jokiu būdu to nelaikykite priklausomybe. Net jeigu prieš akis jums vaidenasi ir visur sekioja erotiški vaizdai, tai yra natūralus, iš prigimties jums kylantis, tik nepatenkintas potraukis. Natūralus potraukis yra fizinės ir psichinės sveikatos požymis, jis nėra nei žalingas, nei “nesveikas”, kad ir ką jums tvirtintų dievobaimingi mokytojai ar religijos apologetai. Jie tai daro, norėdami sukelti tariamos kaltės jausmą, kuris atvestų jus prie išpažinties langelio. Bet jums derėtų žinoti: pavojingas ir žalingas būna ne prigimtinis potraukis ir jo patenkinimas, bet atvirkščiai - žalingas gali būti tik tokio potraukio suvaržymas, nuslopinimas ar išstūmimas į pasąmonę. Štai kodėl tiek daug keisčiausių pasitenkinimo formų sugalvojama kalėjimuose, vienuolynuose ir kunigų seminarijose, o pedofilija jau tampa katalikų hierarchijos sinonimu. Eiti priešų gamtą - tai nusikalsti pačiam sau.

Kartais sunku skirti, ar potraukis natūralus, ar išugdytas. Tarkim, ilgą laiką buvo manoma, kad homoseksualūs santykiai yra ir nenormalūs (nepriimtini mūsų visuomenėje), ir nenatūralūs (prieštaraujantys gamtoje esančiai tvarkai). Vėlesni, nuo tam tikrų prietarų apvalyti stebėjimai parodė, kad tokie santykiai gali būti ir išugdyti (kai kuriose kultūrose jie laikomi normaliais ir net rekomenduotinais iki vedybų), ir natūralūs (aptinkami gamtoje, tarkim, tarp žvėrių ar naminių gyvulių). Daugelį šimtmečių ortodoksai masturbaciją ir oralinius santykius laikė nenatūraliais ir “iškrypėliškais”, nors gyvojoje gamtoje jie - labai dažnai sutinkamas reiškinys.

Sunku pasakyti, ar žmogus iš prigimties yra monogamiškas, ar poligamiškas. Ko gero, jis nei toks, nei toks, arba galim sakyti - jis gali būti ir monogamiškas, ir poligamiškas. Visa tai - tik socialinės normos, kurios per laiką keičiasi. Tarkim, krikščionybė smerkia poligamiją kaip prieštaraujančią “Dievo nustatytai tvarkai”, bet jos garbinami didieji pranašai Dovydas ir Saliamonas turėjo daugybę žmonų, būrius sugulovių ir vergių. Šiandieninis dorovės sergėtojas tokius žmones tikriausiai pavadintų “priklausomais” nuo sekso ar moterų.

Tenkindami natūralius ir išugdytus savo poreikius, mes labai dažnai susiduriame su religinėmis normomis. Todėl verta pasvarstyti, ar pati religija nėra priklausomybė. Žiūrint, objektyviai, ji turi visus priklausomybės požymius. Poreikis lankyti šventoves ir garbinti stabus yra nenatūralus, išugdytas (nesu girdėjęs, kad kuris nors kūdikis būtų gimęs su kryželiu rankoje), jis pačiam žmogui nėra nei kiek naudingas ir net gali būti žalingas. Tai stiprus potraukis, jeigu jis priverčia žmogų belstis šimtus kilometrų į “šventas” vietas, klūpoti ant kietų grindų, aukoti pinigus turtingiems kunigams arba net užsidaryti vienuolynuose. Aišku, galime kalbėti apie socialinę religijos “naudą” (jos įdiegtos normos ir baimės priverčia engiamuosius laikytis žiaurios ir neteisingos tvarkos, žudyti vienas kitą karuose ir panašiai), bet labai abejoju, kad grandinės taip jau naudingos pačiam kaliniui.

Daugelis mano pažįstamų religingų žmonių tvirtina, kad jie bažnyčioje atsipalaiduoja. Nenuėję ten, jaučiasi negerai, o atlikę pareigą, tarkim, priėję išpažinties, pajunta netgi palaimą. Panašiai būdavo ir man, kai turėjau išsiugdęs nikotino poreikį, bet negaudavau užrūkyti. O kokia palaima, kai pasikankinęs pagaliau užtrauki dūmą! Tokią “palaimą” patiria ir alkoholikai, ir narkomanai, kai po pagirių pagaliau gali patenkinti nenatūralų potraukį ir likviduoti priklausomybės sukeltą įtampą. Tačiau nei tariamos “palaimos”, nei nerimo nepatirs nei vienas, neturintis priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų arba religijos.

Priklausomybės gali būti labiau ir mažiau pavojingos. Kartais labai pavojingą priklausomybę mėginama pakeisti kokia nors kita, ne tokia žalinga (tarkim, priklausomybę nuo alkoholio - priklausomybe nuo anoniminių alkoholikų klubo), bet niekada nebūna “gerų” priklausomybių. Priklausomybė visada pakerta žmogaus atsakomybę ir todėl apriboja jo laisvę, ji visada susijusi su tam tikra apgaule. Tik apgaulės paveiktas žmogus gali patikėti žalingo dalyko “nauda”, o tada pradeda užsiiminėti saviapgaule. Sunkiausia įveikti priklausomybę, kai ji suauga su tapatybe, ir žmogus nebegali įsivaizduoti savęs be alaus, degtinės, hašišo, islamo arba bažnyčios.

Kitas gyvenimas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (5)

ilgius2010-09-17 21:43

puikiai sudėliota

Povilas2010-09-22 13:25

Puikios mintys. Manau, kad religija taip veikia žmones būtent dėl sugebėjimo primesti kaltę. Nedarai to, arba darai tą - vadinasi, kad jau kaltas.Būtent iš ten palengvėjimas atlikus išpažintį ar atėjus sekmadienį į bažnyčią. O kur dar nuolatiniai mišiose girdimi “gimėm kalti, esam kalti ir t.t.”. Nuėjau, tai net baisu pasidarė. Ypač, prisiminus apie tai, kaip veikia žmogų nuolat girdimos mintys, pvz., „Sau patinku“, „Esu sėkmingas“. Tuo tarpu bažnyčioje daroma priešingai.

Kaip bebūtų, yra viena bažnyčios nauda. 10 dievo įsakymų atmetus bent pirmąjį yra puiki priemonė žmonėms, kurie apskritai yra riboto sąmoningumo lygio. Gražu norėti, kad visi būtų sąmoningi ir protingai gyventų, bet tai neįmanoma. Kai kam tiesiog proto tam neužteks, kitiems visokios „vaikystės traumos“ ir t.t.

Ką ji darė praeityje, tai net komentuoti neverta, ten viskas aišku visais 100%. Gaila.. Ką tik apie tai A.Guogos straipsnį perskaičiau: http://www.jesusneverexisted.com/christianization-lithuania.html

Petras2010-09-22 19:15

Tiesą sakant, iš religijos visuomenei yra tiek pat naudos, kaip ir iš alkoholio, nikotino, narkotikų ir kitų priklausomybių. O dėl tų “dievo įsakymų”… Tai moralės normos, o religija nediktuoja moralės - tai tik iliuzija, tokia pat iliuzija, kaip ir alkoholio “teikiamas” atsipalaidavimas arba džiaugsmas. Jeigu religija valdytų moralę, tai religingi žmonės būtų labai padorūs, o laisvamaniai - ne. Bet šiandien tik patys aršiausi bažnyčios fanatiškai betvirtina, kad jie “moralesni” už nereligingus žmones. Apie krikščionių bažnyčios nusikaltimus žmonijai ir nekalbu, apie paplitusią kunigų pedofiliją - irgi.

Ir taip buvo visada. Evangelijose Jėzus labiausiai pliekia religijos lyderius - kunigus, Rašto aiškintojus (dabartine kalba - teologus) ir fariziejus (davatkas). Už ką? Už veidmanystę. Juos vadina ne tik veidmainiais, bet ir gyvačių išperomis (gyvatės keičia odą, mūsų kalba - išverčia kailį). Neatitikimas deklaruojamų “tiesų” ir daromų darbų - pats būdingiausias religingų žmonių bruožas. Taigi religiją dar galima suprasti kaip socialinį žaidimą - suaugę žmonės žaidžia pasaką ir vaizduoja save geresnius. Man atrodo, jie žaidžia ir tikinčiuosius - juk jeigu tikrai tikėtų savo plepalais, kad visi esame stebimi jų dievo, tai nusikaltimų nedarytų. Ar tu darytumei nusikaltimą prie policijos komisariato ir dar filmuojamas kamerų?

Bet jeigu religija sukurta, ji kažkam reikalinga. Kam? Religija skirta pavergti ir valdyti žmones iš vidaus, todėl nebejotinai duoda naudos pasaulio galingiesiems. Juk negalima sakyti, kad visiškai niekam neduoda naudos ir alkoholis, nikotinas, narkotikai. Tie, kurie turi naudos, juos ir platina.

Taigi žiūrint plačiau priklausomybės nėra tik “asmeninė” ir tuo labiau jos nėra “atsitiktinė” nelaimė. Tai - suinteresuotų jėgų sąmoningai skleidžiama ir palaikoma vergovės forma.

lukas2010-09-22 20:02

jeigu sakote, kad AA yra priklausomybė, tai jie užsiima apgaule ir yra reikalingi patys sau?

Petras2010-09-22 20:04

Taip, žinoma. Priklausomybė nuo AA klubo ne tokia pavojinga, kaip nuo alkoholio, bet tai - priklausomybė. Ja suinteresuoti patys AA nariai ir stengiasi išlaikyti “pabėgėlius”, netgi įkyriai zyzia, kad tie be AA jie pražus. Panašiai tvirtina ir kunigai - atseit, pražūsime be jų bažnyčios. Aišku, tai apgaulė.

Tačiau tai - ne pati didžiausia apgaulė, kurią skleidžia AA. Jie patys tiki mūsų kultūros įpiršta alkoholio “nauda” ir tą melą perduoda kitiems, t. y. užsiima apgaule ir saviapgaule. Žinokite - tai nėra žmonės, kurie neigtų alkoholį kaip nuodą, ne, jie laiko alkoholį “puikiu” dalyku ir apgailestauja, kad nebegali gerti, vadina save “ligoniais”, nors negeriantis ir atsitokėjęs žmogus yra daug sveikesnis ir protingesnis už “saikingai” besinuodijantį. Taigi širdyje jie iš tiesų alkoholikai, nes tebeturi senąjį alkoholikų tikėjimą. Nežinau - kodėl, bet jie nesiryžta maištauti prieš mūsų kultūros melą ir daryti jos vertybių revizijos. Dėl masinio alkoholizmo jie linkę kaltinti tik save, o tai labai panašu į religijų peršamą saviplaką. Tokia pozicija - didelė kliūtis išsiveržti į laisvę ir galutinai išsiblaivyti.

Visgi, kartoju, prilklausyti nuo AA ir užsiimti mazochistine saviplaka yra ne taip pavojinga, kaip sėdėti smuklėje ir nuodytis. Pirmosiomis blaivėjimo dienomis, kai dar tiki alkoholio “šventumu”, netgi naudinga pabūti tarp savo tikėjimo brolių, kurie vis dėlto ryžosi atsisakyti šitokio “gėrio”.

Rašyti komentarą

Tavo komentaras