BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Prieš ir po Kovo 11-osios

Ar prisimenate lemtingąją Kovo 11-ąją, po kurios taip viskas pasikeitė? Ką patyrėt tada, kokių turėjote lūkesčių? Kas išsipildė, o kas - ne? Į tuos klausimus šiandien atsako įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonės. Jie gimė skirtingu laku, vieni - kaime, kiti - mieste, bet visi patyrė tą patį lemtingą posūkį.

Larisa, buhalterė:

- Tiesą sakant, aš neturėjau jokių lūkesčių. O kas tą kovo 11-ąją buvo? Ar kai tą herbą pakeitė? Aha, man vis stovi akyse, kaip rusišką herbą uždengė ir iškėlė Vytį. Nebuvo jokių lūkesių, tik baimė. Aš juk turėjau gerai apmokamą darbą, per mėnesį gaudavau 240 rublių, metų gale - dar 6 atlyginimų dydžio premija. Dabartiniais pinigais su viskuo išeitų 3200 litų per mėnesį. Buvau viename rajone kolūkio profsąjungos pirmininkė, dirbti, lyginant su dabar, man kaip ir nereikėjo…

Ar mano baimės išsipildė? Kai kas - taip. Tokio lengvo ir gerai apmokamo darbo aš jau neturėsiu. Buvo metas, kai jo neturėjau visai, paskui vyras buvo bedarbis. Dabar ta pati problema mano vaikams. Aukštasis mokslas tapo mokamas ir neįkandamas. Nei garantuoto darbo, bei garantuoto būsto. Anais laikais tokie dalykai man nerūpėjo. Niekam turbūt nerūpėjo.

Bet ne viskas išėjo į blogą. Dabar aš laisvesnė, galiu važiuoti, kur noriu - kad tik pinigų turėčiau. Nebevargina deficitas. Kiek prastovėdavau eilėse, norėdama šeimai nupirkti paprasčiausio maisto! Dabar visko, ką siūlo prekybos centrai, aš neįperku, bet tikrai perku daugiau, nei tada. Ir aš, ir mano vaikai turime automobilius, o tada tai buvo viso gyvenimo pirkinys, ir tai - ne visiems. Vartojimo kokybė tikrai pagerėjo.

Sudėjus viską, gal ir gyvenimo kokybė yra pagerėjusi. Vienintelė problema - nerimas dėl ateities. Man visiškai neaišku, kaip bus rytoj. Nieko, absoliučiai nieko negaliu prognozuoti. Jau rituosi į šeštą dešimtį, jeigu prarasiu darbą, kito gauti man bus sunku - yra labai daug jaunų bedarbių. Pensijas mažina, dabar jas dar atidėjo… Kaip reikės gyventi, jei neturėsiu nei darbo, nei pensijos? Niekada tiek nerimo mano gyvenimo nėra buvę.

Deimantas, inžinierius:
- Tada aš buvau jaunas, karštas Lietuvos patriotas. Šių dienų akimis žiūrint - aršus nacionalistas. Juk su rusais kategoriškai atsisakydavau kalbėti rusiškai. Paskui įsipainiojau į Sausio 13-osios įvykius ir vos nepadėjau galvos prie Vilniaus televizijos bokšto.

Jeigu viskas pasikartotų iš naujo, dabar aš elgčiausi visai kitaip. Pulčiau gelbėti ne Lietuvos valstybę, bet savo artimuosius ir savo kailį. Dabar aš žinau, kad reikia gyventi pačiam, o jei neišeina, tai Lietuvos valstybė tau nė kiek nepadės. Jeigu pats, tai pats…

Dabar vis mažiau dairausi į valdžią, mano likimas yra mano reikalas. Man visada patiko meistrauti, konstruoti, taisyti mašinas. Norėjau iš to gyventi, bet rusų laikais toks darbas buvo laikomas “nedarbinėmis pajamomis”. Maniau - laisvoje Lietuvoje turėsiu savo mažą versliuką ir gyvensiu pats iš savęs. Deja.

Laisvoje Lietuvoje irgi neišeina… Po mokesčių man nieko neliktų. Smulkiam verslui - beviltiška. Kaip ir tada, rusų laikais, vėl sugrįžau į pogrindį - turiu “oficialų” darbą, o laisvu laiku paslapčiomis tvarkau garaže mašinas. Žodžiu, slapstausi nuo valstybės, dėl kurios kažkada vos nepadėjau galvos.

Visgi esu patenkintas, kad Lietuva turi nepriklausomybę. Kaip yra, taip gerai. Aš netapau jos priešu, nors sparčiai sveikstu nuo patriotizmo. Nusileidau ant žemės, į viską žiūriu ne taip romantiškai.

Jonas, pensininkas:
- Aš tau papasakosiu apie Šakinį - ne tą “Artojo” herojų, bet savo draugą, kuris irgi buvo velnio neštas. Tada mes dirbome Šilalės tarpkolūkinėje statybos organizcijoje, o Šakinis buvo vairuotojas. Mūsų pirmininkas liepė Šakiniui nuvežti į Vilnių sunkvežimį cemento - ministras prašė sodo namelio statybai. Nuvežė. Atrodo, viskas gerai. Po savaitės ministras skambina mūsų pirminikui: kur cementas? Pimininkas kviečiasi Šakinį ant kilimo, klausia, kame reikalas. Šakinis iš sako: “Nuvežti nuvežiau, bet pono sutartą valandą nebuvo, kiek galiu laukti? Nuvežiau į sąvartyną ir išverčiau”.

Tiesą sakant, cemento į sąvartyną jis nevertė, pardavė už pusę kainos ministro kaimynui. Bet svarbiausia - ne tai. Jis įmonės vadovui pasakė “Aš pono nelauksiu”, ir jam nenulėkė galva. Prikrovė kitą sunkvežimį ir paprašė dabar jau būtinai nuvežti, jeigu kas - ir palaukti… Dabar tu mūsų ponams taip pasakyk! Sutryps kaip vabalą. Šiandien žmogus yra niekas.

Kad tu žinotum, kaip aš buvau už Lietuvą! Ir kaip paskui pasisukau prieš ją! Prieš tą vadinamą laisvą. Tada, kai Landsbergio ir Vagnoriaus šutvė ėmė viską naikinti. Kai nešerti ir negirdyti buliai ėmė baubti iš bado. Ar tu esi girdėjęs, kaip baubia išbadėję dvesiantys gyvuliai? Jie dvėsė, o paskui mes juos tempėme lauk, kasėme į duobes. O Dieve, juk tai mūsų turtas! Juk tai mūsų pastatai, kuriuos mes statėme savo rankomis. Kodėl juos griauna? Kodėl žmonių turtą reikėjo naikinti?

Dabar turiu vieną atsakymą: Vakarams nereikėjo stiprios Lietuvos, jiems reikėjo nualinto krašto, kurio gyventojai važiuotų pas juos dirbti už pusę kainos. O mūsų pakalikai jiems tarnavo. Pažiūrėkit, kas atsitiko su cukraus fabrikais. Danai juos nusipirko tik tam, kad uždarytų. Jie patys vieni nori prekiauti cukrumi. Panašiai atsitiko ir su kitomis Lietuvos įmonėmis. Paskui liepė susinaikinti Ignalinos atominę elektrinę. Jeigu norite į mūsų sąjungą - susinaikinkite elektrinę. Kam jiems stipri šalis, kuri dar turi tokią jėgainę? Ir mūsų pakalikai sunaikino, nors visiems buvo aišku, kad ji dar galėjo dirbti ir dirbti. Pagalvok pats: argi tai ne nusikaltimas prieš Lietuvos žmones?

Rusų laikais labai didžiavausi, kad esu lietuvis ir gyvenu Lietuvoje. Sykį važiavau aplankyti sūnaus į Rusijos gilumą, traukinyje įsišnekau su vietiniais rusais. Vienas pradėjo girtis, kaip jie gerai gyvena, kaip jie visko turi. Kitas tam savo broliui rusui ir sako: “Ką tu čia kabini makaronus? Ar tu žinai, iš kur Jonas? Jonas - iš Lietuvos. Tu niekada taip negyvensi, kaip gyvena lietuviai”. Tu žinai - anas rusas iškart nutilo ir liovėsi girtis. Jeigu lietuvis - prie jo geriau patylėti. Tada mes tarp kitų Tarybų Sąjungos tautų buvome aristokratai. O kas mes dabar tarp kitų Europos Sąjungoje? Kažkokie benamiai valkatos, kurie užplūdo visas šalis, nes namuose nebeturi iš ko gyventi. Jeigu dabar pavažiuočiau kur nors toliau, man būtų gėda prisipažinti, kad esu lietuvis.

Alvydas, tarnautojas:
- Kovo 11-osios aš kaip ir neprisimenu, nors tada man jau buvo 12 metų. Mažai ką supratau - tik girdėjau, kad mūsų valdžia priėmė kažkokį aktą, kad delegacija tą aktą turėjo nuvežti kažkur į Maskvą, kad ji parašė kažkokiame stende LTSR pakeisti į Lietuvos Respubliką. Gėda prisipažinti, bet nesupratau, nei kas pasirašė, nei kas tai per aktas. Dabar žinau, kad tai buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas. Pasidarė šiek tiek aiškiau, kai mokykloje jį palygino su Vasario 16-osios aktu. Apie tą draudžiamą dieną buvau šį tą girdėjęs.

Nemanau, kad Kovo 11-oji mane išlaisvino. Taip negali būti, kad vienas raštas išlaisvintų žmogų. Viduje išsilaisvinau tik Sausio 13-ąją. Užgniaužęs kvapą sekiau įvykius, stebėjau, kaip dingsta televizijos. Išjungia vieną, antrą bokštą… Atrodo, tada Lietuvos televiziją transliavo tik Kaunas, Mažeikiai, dar kažkas… Supratau, kad vyksta kažkas itin svarbaus. Ir jeigu tada manęs būtų paklausę, už ką aš - už komunizmo statybą ar už laisvą Lietuvą, aš būčiau atsakęs: eikit velniop su savo komunizmu. Tai jau buvo mano paties asmeninis apsisprendimas. O juk prieš tai per Kūčių vakarienę atsisakiau žegnotis, nes jaučiausi esąs pionierius…

Žodžiu, mokykla iš manęs labai stropiai darė pavyzdingo pionieriaus modelį, ir tėvams tai nelabai rūpėjo. Po to viskas apsivertė antraip: mokykla iš manęs ėmė daryti pavyzdingo ateitininko modelį, o tėvai panoro, kad būčiau vos ne kunigas. Kai dabar pagalvoju, tai juk viskas vyko pagal tą patį scenarijų: anksčiau mus suvarydavo į Gegužės 1-osios minėjimus, dabar - į Kovo 11-osios. Vėl patriotinės dainos, eilėraščiai, tiesa, vėliavos kitos, dainų žodžiai irgi kiti… Bet ir žmonės buvo tie patys. Anksčiau jie mokė vienų dainų, dabar - kitų. Bet jų įpročiai nepasikeitė, jie mus dorojo taip pat. Turėjau paaugti, subręsti, kad išsivaduočiau dar sykį. Dabar - jau nuo kitos ideologijos.

Man atrodo, dabar esu atsparesnis visoms ideologijoms. Daug ką imu suprasti savo protu, nepasiduodamas nei spaudos, nei bažnyčios, nei televizijos įtakai. Tapau laisvesnis, nes patyriau tuos kelis lūžius ir turėjau progą pasaulį pamatyti iš kelių pusių.

Jonas, ūkininkas:
- Tada nei aš, nei mano draugai nesupratome, kas vyksta. Senieji džiaugėsi: bus Lietuva, vėl gyvensime kaip prie Smetonos! Aš Smetonos laikų nematęs, man tai nieko nesakė. Maniau: atsiimsiu senelių žemę ir dar dirbsiu kur nors, tarkime, kolūkyje ar bendrovėje.

Nei kolūkių, nei bendrovių labai greitai neliko. Turėjo praeiti dar treji metai, kol aš ir kiti kaimo žmonės supratome: dabar teks verstis savo paties galva. O kokį tu verslą pradėsi, jei teturi dvi karves? Mėginome įsidarbinti mieste, bet ir ten darbdaviai susidūrė su ta pačia problema. Jie irgi neišmanė, kaip mus aprūpinti darbu. Laikas kažką pradėti, bet neaišku - kaip. Vis delsėme.

Aš su keliais draugais pradėjome nuo spekuliacijos. Pirkome nurašytas subirusių kolūkių karves, skerdėme ir mėsą vežėme į Kauno turgų. Atsimenu, uždirbdavome tiek “vagnoriukų”, kad vos tilpdavo į celofaninius maišelius. Bet nemažai laiko jau buvom praradę.

Kita klaida - laiku nesupratau, kad reikia pirkti kuo daugiau žemės. Atrodė - turi keletą hektarų, išgyvensi. Turėjo praeiti dar dešimt metų, kol pamačiau, kad išsilaikys tik patys stipriausi. Reikia turėti ne kelis, bet keliasdešimt hektarų. O ateity ir tų neužteks.

Yra dar vienas dalykas, kurio ir dabar iki galo kaimo žmonės dar nesame suvokę. Į kaimą ateina tikrasis, juodasis kapitalizmas. Viskas turi kainą ir viskas - tiktai už pinigus. Man dar gėda už menkiausią piršto pajudinimą imti litais, bet kai nuvažiuoju į prekybos bazes, man nuolaidų niekas nedaro, aš turiu už menkiausią smulkmeną sumokėti iki paskutinio cento. Šiandien man kainuoja ir specialisto patarimas. Vadinasi, už viską turiu imti ir aš! Ir tas supratimas į kaimą ateis labai gretai. Jis jau ateina ir labai keičia kaimiečių gyvenimą.

Anksčiau mes gyvenome bendruomeniškiau. Juk sykiu dirbome, padėdavome vienas kitam talkomis. Sykiu ir šventes šventėme. Dabar esi paliktas vienas. Kiekviena šeima - atskiras ūkis. Kaip nori, taip išgyvenk, niekas kitas tau nepadės. O dar pavydas! Kaimo žmonės pasidarė uždaresni, jie nebenori ateiti ir į kaimyno laidotuves. Kur tai girdėta, kad reikėtų kaimynus kvietinėti į laidotuves!

Dabar aš visko turiu daugiau, nei turėjau kolūkio laikais. Bet tada gyvenau laisviau, man nedaug kas rūpėjo. Sakyčiau, tada gyvenome linksmiau ir buvom labiau apsaugoti. Net klausimo tokio nekilo - išlikti.

Sigutė, bendruomenės slaugytoja:
- Prisimenu tų dienų nerimą ir tokį jaudulį. Tarsi Kauno “Žalgiris” būtų laimėjęs prieš Maskvos CSK. Juk tada “Žalgirio” pergalės buvo bene vienintelis būdas išreikšti tautines mūsų ambicijas.

Ko gero, tada mes gyvenome geriau už kitas Sąjungos tautas, bet mane erzino geležinė uždanga. Labai norėjosi pažiūrėti, kaip ten, anoje pusėje. Juk ten, kur nesi buvęs, visada geriau, ar ne? Tai va, norėjau būti laisva ir keliauti.

Dabar pažiūrėkit į mano pasą. Kiek ten užsienio vizų? Viena vienintelė! Per 20 metų vieną sykį buvau nuvažiavusi į Maskvą. Į Maskva bet kada galėjau nuvažiuoti ir sovietmečiu. Kodėl aš niekur nekeliauju, jeigu tapau tokia laisva? Aš neturiu iš ko. Man ne kelionės galvoj, mano vienintelis rūpestis - kaip išgyventi?

Kas bus, jeigu mano vaikai arba vyras susirgs? Jeigu pati neteksiu darbo? Į tuos klausimus neturiu jokio atsakymo. Todėl geriau apie tokius dalykus negalvoti. Galvoti apie ateitį būtų per didelė prabanga. Man rūpi, ką šiandien paduosiu vaikams. Aš net nebebijau, kad galiu prarasti darbą. Juk negali visą laiką, kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro bijoti ir bijoti. Ko gero, taip atbukau, kad nieko tarsi nebejaučiu, paprasčiausiai einu, kažką darau. Tarsi koks robotas. O kas neatbunka ir suka galvą toliau, tiems būna depresija ir dar blogiau.

Televizoriaus nebežiūriu, laikraščių beveik nebeskaitau. Būtų kvaila tikėti visokiais plepalais. Su valstybe mano santykis labai paprastas: valstybė iš manęs atima, o man iš jos laukti nėra ko. Paima sau, paima “Sodrai”. Kiek jai reikia, tiek paima, o kai ateis kada nors laikas į pensiją, tai jau tos “Sodros” ir mano pinigų tikriausiai nebus nė kvapo. Bet viskas toli, apie tai geriau negalvoti. Ne, verčiau pakalbėkim kokia kita tema…

Lietuvos vyskupai:
„Lietuva yra kraštas, kuriame gera gyventi, į kurį norisi grįžti po kelionių ar studijų svetur, kuriame jauku kurti šeimą ir auginti vaikus, steigti verslą, kur save kūrybiškai reiškiame ir kitą suprantame gimtąja kalba; drauge tai vienintelis kraštas, kurio rytdieną mes patys galime sukurti pagal savo įsivaizdavimą, kurio sėkmė yra mūsų valioje”. (Iš Lietuvos vyskupų laiško, skirto padėkos už laisvę metams.)

Ko laukia šitas žmogus su savo karučiais automobilių turguje? Ko jis gali tikėtis? (turguje)

Kitas gyvenimas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (3)

Rita2010-03-12 13:32

Labas visiems. Įdomu buvo paskaityti žmonių mintis apie praeitį ir šiandieną. Mano gyvenimas siekė ir viena, ir kita. Todėl mąstau, o kaip gi aš gyvenau tada ir kaip gyvenu nepriklausomoje Lietuvoje? Mokyklą baigiau 1986 metais, nebe už kalnų ir nepriklausomybė. Ačiū Dievui, įstojau į aukštąją mokyklą, kad mažo miestelio vaikas galėčiau prasilavinti. Mokslas nemokamas ir dar stipendiją moka. 55 rubliai. Bajorė. Ta proga baigiau du aukštuosius. Tiesa, jau nepriklausomoje Lietuvoje. 1994 metais pradėjau dirbti. Ir ką gi aš užsidirbau? Mirė tėvai, liko butas, išsikeičiau jį į didmiesčio butą. Palikimo nereikėjo su niekuo dalytis — vienturtė. Gyventi turiu kur. Su vyru pasidarėm remontą — bajorai. Atsitiko taip, kad su žaliaisiais pradėjom tvarkyti vieną baltišką kalną. Bevažinėjant į tą kalną, žiūriu trobelė, takiukas tik iki tualeto išmintas. Dievas sutvarkė taip, kad aš po kelerių metų tapau tos trobelės šeimininkė, nukaršinusi tikrąją sodybos šeiminibnkę. Mirė tėvo mamam - močiutė, palikimo gavau 4000 litų. Nusipirkau savo pirmąją mašiną. Taip detaliai rašau todėl, kad noriu pasakyti, aš per savo gyvenimą iš atlyginimo nieko neturiu. Viską davė Dievas, per kančias, netektis, meilę. Bet davėm, o ne užsidirbau iš atlyginimo. O dirbu tokį gana atsakingą darbą, nemažai yra žmonelių, kuriems padėjau, ne mažiau, kuriuos išvilkau į dienos šviesą ir parodžiau - brudas. Ar būčiau galėjusi užsidirbti ką bnors daugiau tarybiniais metais? Abejoju. Todėl noriu pasakyti, kad mūsų uždarbis nepriklauso nuo politinės santvarkos. Mūsų uždarbis - pragyvenimas materialusis priklauso visai nuo kitų dalykų, nuo vieno draugo, kuris man davė gyvenimą ir pridėjo, kad turėčiau kaip gyventi.

Petras2010-03-12 18:30

Man atrodo, taip yra todėl, kad mes dirbame ne tik sau, bet ir savo darbdaviams, taip pat - darbdavių valstybei. Taip buvo tada, taip ir dabar, ir per amžius amen.

Milda2013-04-29 18:26

Skaitykite knyga “Kelias” 5 klasei || dalis ir ten suzinosite daug daug apie sovietu valdzia kuri zudo musu tevyne Lietuva itp… svarbu neiveikti 5 klases lygio ir nematyti daugiau negu raso valdininkai stai as nemoku rasyti be klaidu bet galiu kitus pamokyti nes baigiau 5 klases

Rašyti komentarą

Tavo komentaras